Druskininkų ligoninės gydytojai N. J. Puronaitei suteiktas Nusipelniusios Lietuvos gydytojos vardas

Gegužės 3 dieną Nacionaliniame operos ir baleto teatre surengtoje iškilmingoje ceremonijoje, į kurią buvo susirinkę medicinos darbuotojai iš visos Lietuvos, Druskininkų ligoninės gydytojai Nijolei Jadvygai Puronaitei suteiktas Nusipelniusios Lietuvos gydytojos vardas ir įteiktas Nusipelniusios Lietuvos gydytojos garbės ženklas.

Gydytoja N. J. Puronaitė: „Apdovanojimas man svarbus dar ir tuo, kad žymi įdomų, turiningą mano gyvenimo etapą ir bendrą veiklą drauge su darbščiais, geranoriškais, nuoširdžiais bendradarbiais.“ / Ramunės Žilienės nuotrauka

Gydytoja N. J. Puronaitė, Druskininkų ligoninėje dirba jau beveik pusšimtį metų. Jos žodžiais, šis apdovanojimas jai yra kartu ir patvirtinimas, kad ilgus metus ji ėjo savo teisingai pasirinktu profesinio pašaukimo keliu, dirbdama mėgiamą darbą: „Liepos pirmąją bus lygiai 49-eri metai, kai, po šešerių metų studijų tuomečiame Kauno medicinos institute, pradėjau dirbti Druskininkų ligoninėje, Chirurgijos skyriuje. Apdovanojimu įvertintas visas mano ilgas, kryptingas darbas, o man jis svarbus dar ir tuo, kad žymi įdomų, turiningą mano gyvenimo etapą bei bendrą veiklą drauge su darbščiais, geranoriškais, nuoširdžiais bendradarbiais. Juk chirurgo darbas yra komandinis, kolektyvinis. Gyvenimas tęsiasi – dirbame toliau.“

– Kodėl Jūs pasirinkote darbą būtent Druskininkuose?
– Labai anksti apsisprendžiau, kokį profesinį kelią rinktis. Tiesiog žinojau, kad noriu būti medike, ir tikėjau, kad ja būsiu. Institute buvau tarp geriausiai besimokančiųjų, todėl turėjau galimybę rinktis darbo vietą. Jau po ketverių metų studijų, praktikos metu man buvo leista atlikti operaciją – apendektomiją Druskininkų ligoninės chirurgijos skyriuje. Kai po šeštojo kurso skirstė darbo vietas, pasirinkau Druskininkų ligoninę. Tiksliau – pasirinkau chirurgiją. Nes būtent Druskininkų ligoninėje 1967-aisiais, kai atvažiavau čionai, baigusi studijas, buvo laisva chirurgo vieta. Šioje ligoninėje man keletą kartų teko atlikti ir praktiką – po ketvirtojo ir penktojo kursų. Mano gimtasis miestas yra Panevėžys, gal ir būčiau norėjusi ten grįžti, tačiau tuo metu Panevėžio ligoninėje, kardiologijos skyriuje, buvo tik gydytojo-terapeuto vieta, o man labai norėjosi chirurgijos. Buvo ir dar vienas pasirinkimas – mano tuomet dar būsimasis vyras Rimantas Stočkus jau buvo baigęs studijas Vilniuje, tad man lyg ir būtų buvę logiška pasirinkti darbą Vilniuje.

Beje, tokia galimybė buvo. Tačiau ji, deja, nebuvo susijusi su chirurgija. Todėl aš tiesiu taikymu atvykau į Druskininkus. Žinoma, pradėjus dirbti, dar teko daug ko mokytis, specializuojantis chirurgijos srityje: važinėdavau į stažuotes tuomečiame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), Maskvoje, Vilniuje – Santariškių ir Antakalnio ligoninėse. Tobulindamasi įgijau vertingos patirties bei chirurgės licenciją.

– O koks buvo Jūsų kelias į vaikų chirurgiją?
– 1972-aisiais susiklostė tokia situacija, kad Druskininkuose nebuvo specialisto, galinčio vaikams diagnozuoti klubo sąnario išnirimą. Jei jis laiku nenustatomas, pacientą tenka ilgai gydyti. O tokį susirgimą diagnozavus per tris mėnesius, galima jį lengvomis priemonėmis stabilizuoti, pasiekti norimą gydymo rezultatą. Specializuojantis vaikų chirurgijoje, teko važiuoti į Vilnių, pas prof. J. Gradauską, į Vaikų ligų kliniką. Įgijusi reikiamų žinių ir patirties, gavau vaikų chirurgės licenciją. Vėliau įgijau ir gydytojos-echoskopuotojos sertifikatą – laikas ir medicina juk nestovi vietoje, todėl būtina įsisavinti naujus diagnostikos metodus.

– Nuo pat savo darbo karjeros pradžios įtemptai dirbote. Augo dukra, nuolat mokėtės, tobulinotės stažuotėse. Kaip Jūs viską suspėdavote?
– Galima sakyti, kad ir padėjo, nešė lyg ant sparnų būtent mėgiamas darbas. Tiesa, mano gyvenime, kaip ir kiekvieno žmogaus, buvo įvairiausių etapų. Dešimt metų, vyrui padedant, slaugiau savo sergančius ir jau beveik iš patalo nekilusius tėvus, – iš pradžių tėtį, vėliau – ir mamą. Jie gyveno drauge su mumis, Druskininkuose. Kartais tikrai nelengva buvo, tačiau visada stengiausi atriboti savo namų, asmeninius rūpesčius nuo darbo. Mums su Rimantu susituokus, po metų gimė dukra Eglė, vyras turėjo darbą Vilniuje, todėl nusprendėme, kad jis ten kurį laiką ir liks gyventi. Būdavo, kad mane skubiai iškviesdavo į ligoninę ir naktį, o dukros nėra su kuo palikti. Veždavausi ją „greitąja“ į ligoninę. Priėmimo skyriaus terapeutas prižiūrėdavo mano vaiką, o aš – į operacinę… Vėliau Eglę padėjo auginti mano teta, kuri persikėlė gyventi į Druskininkus.

– Ar skatinote savo dukrą rinktis gydytojo profesiją?
– Eglė pati pasirinko – ji tapo akių gydytoja. Nors yra gabi menams, lankė ir muzikos, ir dailės mokyklas, buvo svarstymų, kad galbūt galėtų rinktis architektūros studijas. Neskatinau rinktis būtent medicinos, tik buvome sutarę, kad paskutinėje mokyklos klasėje jau neskirs laiko pašaliniams dalykams, tik mokslams. Dabar Eglė gyvena Kaune, jos darbas susijęs ir su Druskininkų ligonine – čia ji atvažiuoja konsultuoti pacientus. Eglės dukrytė Rugilė, mano anūkė, studijuoja tame pačiame Kauno medicinos universitete, tik ji pasirinko ne gydomają mediciną, o biochemiją.

– Kas, Jūsų nuomone, svarbiausia chirurgo darbe?
– Manau, svarbiausia gebėti koncentruotis, susikaupti, kai visi pašaliniai dalykai tuo metu tarsi dingsta, ir esi tik tame epizode, kuris yra dabar. Chirurgo darbas yra sunkus. Nuolat šalia didžiulė atsakomybė už žmogaus sveikatą, o neretai – ir gyvybę. Tačiau, manau, kad kiekvienas darbas yra prasmingas tik tada, jei jis atliekamas dorai, sąžiningai, nuoširdžiai. Kiekviena mėgiama veikla žmogui gali būti ne tik susijusi su tam tikrais profesiniais, dalykiniais sunkumais bei atsakomybe, bet ir atneša didžiulį pasitenkinimą, džiaugsmą, jog esi reikalingas. Todėl kiekvienas savo darbe turime daryti tai, kas priklauso, ir tai daryti, kiek galėdami maksimaliai gerai.

– Kaip ilsitės, atostogaujate?
– Geriausiai pailsiu, kai galiu netrikdomai išsimiegoti. Tikriausiai toks noras jau susijęs ir su mano darbe buvusiais neišvengiamais naktiniais budėjimais. Miegas tikrai saldesnis, kai žinai, jog niekas nežadins. Poilsio dienas, laisvalaikį mielai leidžiu ir sode. Užsimaunu pirštines – ir pirmyn prie darbų. Praėjusį savaitgalį su Rimantu prisodinome pilną šiltnamį daržovių daigų. Turiu ir visuomeninės veiklos – kurį laiką buvau Lietuvos Gydytojų sąjungos Druskininkų skyriaus pirmininkė, dabar esu pavaduotoja. Dažniausiai, kai prasideda mano atostogos, organizuoju keliones kolegoms – per atostogas geriausia keliauti, pakeisti aplinką. Netrukus su Gydytojų sąjungos Druskininkų skyriaus bendraminčių ir draugų grupe keliausime į Siciliją. Pastaraisiais metais aplankėme Portugaliją, Izraelį, Kroatiją.
Lietuvos medicinos darbuotojams garbingus apdovanojimus įteikė sveikatos apsaugos ministras Juras Požela, renginio metu Lietuvos medicinos darbuotojams buvo perduoti Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės, Ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus sveikinimo ir padėkos žodžiai. Susirinkusius pasveikino Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė Mikutienė.
Lietuvos medicinos darbuotojų diena, balandžio 27-oji, minima nuo 2004-ųjų, įteikiami Sveikatos apsaugos ministerijos iniciatyva įsteigti apdovanojimai. Ministerijos duomenimis, iki šiol Nusipelniusio gydytojo vardus pelnė 243 Lietuvos medikai, Nusipelniusių sveikatos apsaugos darbuotojų garbės vardai suteikti 320 asmenų. Nuo praėjusių metų garbės vardai suteikiami ir slaugytojams. Tokius garbės vardus dabar turi 23 Lietuvos slaugytojos.

Ramunė Žilienė