Paroda, kurią buvo galima „paglostyti“

Visą liepos mėnesį Druskininkų viešosios bibliotekos lankytojus stebino neįprasta paroda. Vos užlipus į antrą aukštą, dėmesį prikaustydavo ant sienos tvarkingai sukabinti tikri medžiotojo trofėjai – žvėrelių galvos. Tik priėjus arčiau, gerai iš visų pusių apžiūrėjus ar palietus sukabintus žvėris, supranti, kad tai – visai ne vargšai nušauti gyvūnai, o meno kūriniai. Tokią optinę apgaulę sukūrė Druskininkų M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktorė Ona Olšauskienė, pristačiusi savo jubiliejinę parodą „Ieškojimai“.

Apžiūrėjus ir išglosčius – kūrėja leido ir net siūlė paliesti švelnius kailiukus – trofėjines galvas, akis užkliuvo ir už kitų menininkės darbų – paminklo zuikiui, medžiotojo užrašų, draudžiamų ženklų, medžioklės tradicijų ir kitų. Apie tokios parodos užmanymą ir originalius kūrinius kalbėjomės su pačia menininke O. Olšauskiene.

O. Olšauskienė: „Sukūriau sau žvėris, kurie yra lyg ir iš gamtos, nes tikroviški, juos malonu liesti.“/Justino Kygos nuotrauka

 

– Pristatėte nuostabią parodą. Kaip gimė tokia originali idėja?

– Paroda „Ieškojimai“ gimė iš mano pačios ieškojimų. Aš ilgą laiką nežinojau, kuria kryptimi eiti ir kokią temą pasirinkti, kad darbai nebūtų beprasmiai. Norėjau surasti ką nors, kas būtų svarbu man ir aplinkiniams, aktualu ir siųstų kažkokią žinutę. Pradėjusi nuo paprastų gėlių ir pievų peizažų iš veltinio, greitai nebesuradau juose prasmės, tęstinumo. Darbai atrodė tušti ir neįdomūs. Galima sukurti daug gražių gėlių – realių ir abstrakčių, bet tai ir bus tik gėlės, ir nieko daugiau. O man norėjosi išgvildenti kokią nors temą, kuri patrauktų visus. Iš to noro ir gimė medžioklės tema.

 

– Kodėl būtent medžioklė?

– Atrodytų, kad galbūt tai labiau vyriškas užsiėmimas, moterys rečiau ima ginklą į rankas. Bet mano tikslas nebuvo atspindėti medžioklės, kaip vyriško pomėgio, iš moters perspektyvos. Mano tikslas buvo medžioklės temą perteikti meno kalba.

 

– Kaip gimė trofėjinių galvų idėja?

– Turbūt visi žinome, kad kiekvieno medžiotojo garbės reikalas yra nukauti kuo didesnį žvėrį ir turėti jo iškamšą, kaip trofėjų. Mano tikslas buvo žvėris parodyti kitaip. Aš norėjau, kad trofėjinė galva, kaip interjero puošmena, nekeltų pasibjaurėjimo medžioklės nemėgstantiems žmonėms. Kad ją norėtųsi paliesti, paglostyti. Kad ji būtų malonu akiai, o kartu – ir visiškai identiška arba kuo panašesnė į tikrą gyvūną. Parodą ruošiau su mintimi – kam žudyti gyvūną, jeigu sieną galima papuošti lygiai tokiu pačiu? Leiskime gyvūnams gyventi.

Be to, aš labai myliu gyvūnus. Man visada norisi juos glostyti, liesti. Tačiau laukinių žvėrių nepaglostysi – jie turi gyventi gamtoje, negalima išplėšti gyvūno iš jo aplinkos. Tad ir sukūriau sau žvėris, kurie yra lyg ir iš gamtos, nes tikroviški, juos malonu liesti. Jauti, kad norisi paliesti, pažiūrėti, paglostinėti – čia tikrai viską galima liesti.

 

– O kaip pavyko sukurti tas gyvūnų galvas tokias panašias į tikras?

– Tai kainavo nemažai pastangų ir laiko, sklaidant knygas gyvūnų tema, ieškant paveikslėlių, bandant įsivaizduoti realų jų dydį. Norėjau, kad mano kuriami gyvūnai būtų realaus dydžio. Galbūt būtų buvę lengviau pasiimti originalą, bet to nedariau, pasirinkau šiek tiek sudėtingesnį kelią.

 

– Iš ko jos pagamintos?

– Viena iš taisyklių, kurios nusprendžiau laikytis – žvėrių trofėjinėms galvoms naudoti išskirtinai tik sintetinius pluoštus ir medžiagas. Norėjau parodyti, kad nebūtina gyvūno nudaigoti – galima džiaugtis ir visiškai dirbtiniu. Tad šie gyvūnai, nors atrodo kaip tikri, pagaminti, naudojant tik nenatūralias medžiagas, tokias kaip putoplastas korpusui, sintetinis kailis, popieriaus ir lipalo masė ragams ir dantims, vielutės, teniso kamuoliukai ar stiklinės sagos akims ir daugybę kitų.

Stengiausi perteikti kiek įmanoma tikroviškesnį vaizdą, tad nagrinėjau gyvūnų ypatybes – dantis, jų išsidėstymą, formą. Savo darbuose labai daug, galbūt net per daug (juokiasi) smulkmeniškai žiūrėjau į kiekvieną detalę.

 

– Kodėl paminklas zuikiui?

– Zuikio nėra tarp kitų žvėrių dirbtinių galvų, tačiau ir jis – ne prastesnis. Mintis pagerbti zuikį paminklu kilo dėl medžiotojo ir jo aukos nelygybės. Medžiotojas apsiginkluoja šautuvais, šunimis, o zuikis teturi savo keturias kojytes, kuriomis turi sprukti nuo mirties. Užrašas „superarie superiore per gloria“ reiškia, kad būti nugalėtam to, kuris stipresnis – šiokia tokia garbė. Tad čia aš šiek tiek pašiepiu medžiotojus ir išaukštinu zuikį.

 

– Kaip jūs pati vertinate medžioklę?

– Medžioklė kai kuriais atvejais yra naudinga, pavyzdžiui, sustabdant ligas, reguliuojant gamtinę pusiausvyrą. Bet brakonieriavimas, pasipelnymas iš mirties ar džiaugimasis retų gyvūnų žudymu yra man nepriimtinas. Mano parodos kredo – „nužudyti nereiškia nugalėti“. Tiesa, mano darbai, kaip ir požiūris, nėra kategoriškai prieš medžioklę. Aš stengiuosi atskirti gerą nuo blogo, bet nebrukti savo minties. Mano darbai nėra kategoriški būtent tam, kad žmogus, žiūrėdamas į juos, galėtų rasti vietos savo interpretacijai.

 

– Kokių atsilepimų apie savo parodą sulaukėte?

– Labai prajuokino mokiniai, pamatę mano parodą ir išrėžę: „O, mes nežinojome, kad ir jūs mokate kurti!“ Atrodytų, kad mokytojai moka tik mokyti, bet patys daile neužsiima. Jie tiesiog nėra to matę. Bet mokytojai iš tiesų kuria. Laisvu laiku. Tik jų darbų dažnai nepamato visi.

 

– Menininkų kelias visada atrodo sunkus. Kaip pasirinkote tokią profesiją?

– Nuo jaunystės mėgau modeliuoti, siūti drabužius. Norėjau mokytis drabužių dizaino. Pati rinkdavausi, netgi kurdavau medžiagas, kartais avangardines, siuvau, dalyvavau konkursuose, laimėdavau ir taip save motyvuodama ėjau pirmyn. Supratau, kad tai – mano kelias. Per stojamuosius egzaminus, pokalbio metu galutinai nusprendžiau eiti į tekstilės katedrą, kurioje daugiau kūrybinės laisvės, ne į drabužių modeliavimą, kaip buvau maniusi iš pradžių.

 

– Kodėl nusprendėte tapti mokytoja, ne kurti individualiai?

– Dar besimokydama Vilniaus Dailės akademijoje, svajojau dėstyti vaikams dailę. Pamažu ši svajonė išsipildė ir jos vietą užėmė kita, tada atrodžiusi labai sudėtinga ir beveik nepasiekiama – vadovauti meno mokyklai.

Dirbti mokytoja sudėtinga, bet ir įdomu – galiu matyti rezultatą, virsmą. Stebėti, kaip vaikas vystosi, tobulėja. Geriausia, kad prie to augimo galiu prisidėti pati. O atpildas už sunkų darbą, kantrybę ir pastangas – geri vaikų pasiekti rezultatai. Visada labai džiaugiuosi, kai mano mokyti vaikai laimi konkursuose, gauna gerus įvertinimus baigiamuosiuose egzaminuose.

 

– Medžioklės tema atrodo neišsemiama. Ar turite minčių ateičiai?

– Visai neseniai viešojoje erdvėje pasklido dviprasmiškai sutikta žinia, kad norima įteisinti medžioklę stėlėmis. Na, strėlės dažnai gali užkliudyti, sužeisti gyvūną, bet jo nepribaigti, todėl didėja tikimybė, kad gyvūnas žus kančiose. Būtent ta tema noriu sukurti dar vieną darbą – stirna ir strėlė.

Druskininkų viešosios bibliotekos lankytojus stebino neįprasta paroda/Justino Kygos nuotraukos

 

Žvėrių trofėjinėms galvoms naudoti išskirtinai tik sintetiniai pluoštai ir medžiagos/Justino Kygos nuotraukos

Miglė Krancevičiūtė