Neatskleistos buvusios Leipalingio KNVD/MGB būstinės rūsio paslaptys
Liepos 8 d. Leipalingyje organizuotas renginys „Laisvės kovotojų takais“, skirtas Adolfo Ramanausko-Vanago 100-mečiui, plk.ltn. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio ir kitų laisvės kovotojų atminimui. Leipalingio Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje buvo aukojamos Šv. Mišios. Renginio dalyviai aplankė buvusią partizanų stovyklavietę Dulgininkų miške, 1944-1953 m. Leipalingio NKVD/MGB būstinės pastato kiemą bei ekspoziciją Druskininkų savivaldybės Leipalingio progimnazijos A. Volungevičiaus vardo kraštotyros muziejuje.
Pastaruoju metu Lietuvoje yra daug renginių, skirtų po Antrojo pasaulinio karo vykusiai rezistencinei kovai paminėti. Ji neabejotinai buvo reikšminga mūsų tautos valstybingumo istorijai. Nors tai – dar netolima praeitis, tačiau kartu su šį pasaulį paliekančiais amžininkais iškeliauja ir didelė dalis istorijos, liudijančios šią skausmingą praeitį. Todėl šia tema kalbėti nėra lengva dėl daugelio iki šiol neišaiškintų klausimų, kuriems vargu ar rasime atsakymus. Laikas nusineša be išimties visus, todėl vis mažiau lieka tų, kurių dar galime paklausti.
Režisierės Rimutės Viniarskaitės filmas „Tėvynė – tai ta vieta, už kurią esi atsakingas“ priminė iškiliuosius laisvės kovotojus, akcentuojant esmines kovos ir biografijų detales. Būtent todėl ši tema labai aktuali užsienio medijose ir sulaukia nedviprasmiškų neigiamų įvertinimų. Kaip teigė renginyje pranešimą skaičiusi Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos skyriaus analitikė Auksė Ūsienė, laisvės kovotojai yra ypatingai svarbus objektas, kuriant manipuliacijas mūsų praeities istorija. Tokiu būdu naudojamasi skausmingais žmonių išgyvenimais ir iškilieji mūsų vadai, tokie kaip Adolfas Ramanauskas-Vanagas ar Juozas Vitkus-Kazimieraitis, yra pagrindiniai taikiniai.
A. Volungevičiaus vardo kraštotyros muziejus kartu su Lietuvos nacionaliniu muziejumi bei Lietuvos laisvės kovotojų įamžinimo sąjūdžiu atliko žvalgymus Dulgininkų miške Seiros ir Dulgelės upių santakoje įkurtoje partizanų stovyklavietėje. Apie gyvenimą stovyklavietėje, kuri NKVD tarnybos ilgai nebuvo išaiškinta, bet vėliau galimai buvo surasta ar išduota, o partizanams iš jos tekę skubiai trauktis, papasakojo Lietuvos kariuomenės Juozo Lukšos mokymo centro ekspertas vrš. Ernestas Kuckailis. Žvalgymų metu aptikti radiniai perduoti saugoti muziejui ir dabar nedidelė jų dalis yra eksponuojama: peiliai, šaukštas, šautuvo tepalinė šoviniai ir kiti daiktai. Karabinas bei partizanų uniformos audinio dalis šiuo metu yra Prano Gudyno restauravimo institute.
E. Kuckailis taip pat supažindino ir su buvusios Leipalingio NKVD būstinės kiemo tyrinėjimais, vykusiais 1991 m. Ant palaikų išlikusios kankinimo žymės rodo brutalų susidorojimą su ten kalėjusiais žmonėmis. Jauniausio žmogaus palaikai yra 18 mėnesių kūdikio. Tuo metu ištyrinėta tik dalis būstinės kiemo, todėl ne visi palaikai iškasti. Ypač dėmesį traukia būstinės rūsys, kurio sienos išraižytos vardais, pavardėmis bei kitokiu tekstu. Koks tai tekstas ir ką jis liudija, atskleistų detalūs šių įrašų tyrinėjimai. Pasak archeologo dr. Gedimino Petrausko, kuriam teko tyrinėti ne vieną partizaninės kovos objektą, toks rūsys, mokslininko požiūriu, yra bene vienintelis Lietuvoje, ir būtų verta susirūpinti jo tyrinėjimu bei apsauga. Detalesnė 1991 m. atliktų kasinėjimų ataskaita kelia hipotezę, jog gali būti, kad plk. ltn. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai yra Leipalingyje, visai šalia mūsų. Kaip yra teigiama sovietų operatyvinėje ataskaitoje, Juozas Vitkus-Kazimieraitis žuvo, jį sužeidus granatai. Iš 32 tyrinėtų palaikų vieni iš jų atitinka iškilaus vado amžių bei sužeidimo pobūdį. Tai tik hipotezė, kuriai patvirtinti būtini išsamūs tyrimai.
Apie stovyklavietę pasakojo vrš. E. Kuckailis/Oliver Clare nuotrauka
Režisierė R. Viniarskaitė pristatė savo filmą „Tėvynė – tai ta vieta žemėje, už kurią esi atsakingas“/Oliver Clare nuotrauka
Stovyklavietėje iškastas bidonas, kuriame buvo verdamas maistas/Oliver Clare nuotrauka
Laima Žukauskaitė