Druskininkietis armonikierius Vytautas Čyžius: „Be pomėgių neįsivaizduoju savo gyvenimo“

Neseniai Varėnoje organizuotoje respublikinėje muzikantų šventėje-varžytuvėse „Armonikaicis 2018“ druskininkietis, 86-erių metų Vytautas Čyžius tapo „Vyriausiojo armonikieriaus“ nominacijos laureatu. V. Čyžius ne kartą yra pelnęs ir šių armonikierių varžytuvių laureato vardą, tačiau pastaraisiais metais armoniką į rankas ima retai. Todėl, kad dabar jo didžiausias pomėgis, o kartu ir iššūkis, besimokant groti, yra bajanas. „Kai išmokau groti bajanu, armonika tapo man mažiau įdomi, – juk tik dvi tonacijos…O man norisi vis daugiau save išbandyti, eksperimentuoti muzikuojant“, – sako Vytautas. Savamokslis muzikantas ir liaudiškų melodijų armonikai kūrėjas moka groti akordeonu, bajanu, dviejų rūšių armonikomis, smuiku; lūpine armonikėle, mandolina.

„Kai išmokau groti bajanu, armonika tapo man mažiau įdomi, – juk tik dvi tonacijos…O man norisi vis daugiau save išbandyti, eksperimentuoti muzikuojant“, – sako V. Čyžius/Laimos Rekevičienės nuotrauka

Druskininkų kultūros centro iniciatyva 2015 metais yra įrašyta ir išleista kompaktinė plokštelė „Dzūkų krašto muzikantai“, kurioje skamba V. Čyžiaus ir kitų krašto armonikierių įgrotos melodijos. V. Čyžiaus muzikavimo įrašai skambėjo ir per Lietuvos televiziją bei Lietuvos radiją.

Iš Užupių (Alytaus r.) kilęs V. Čyžius gyvenime, kaip sakoma, matė ir šilto, ir šalto. 1956-aisiais, po tarnybos sovietinėje armijoje, Užpoliarėje, apsigyveno Druskininkuose, pradėjo čia dirbti tuomečiame Statybos treste. Tačiau po kurio laiko dėl sveikatos darbą teko keisti. 46-erių metų darbo stažą V. Čyžius įgijo, dirbdamas sandėlininku tuometėse „Vilniaus“ ir „Nemuno“ sanatorijose.

 

– Vytautai, gyvenimas paties nelepino: tarnyba armijoje, kai Jums, drauge su kitais, kaip pasakojote, „pabaltijiečiais“, teko gintis ne tik nuo psichologinio, bet ir nuo fizinio smurto, nepridėjo sveikatos. Ir vėliau, Lietuvoje, patyrėte įvairias laikmečio grimasas, – dėl tuometės sistemos persekiojimo ilgai neatgavote būtino dokumento, kad galėtumėte registruoti gyvenamąją vietą, įsidarbinti. Mirus žmonai, rūpinotės dviem dukromis, išleidote jas į mokslus. Rūpesčių pakako – nedaug turėjote laiko sau… Tačiau šiandien, regis, nejaučiate metų naštos?

– Gyvenimo patirtį turiu… Tačiau be pomėgių gyvenimo neįsivaizduoju: vien sėdėti tarp keturių sienų ir žiūrėti pro langą? Tai ne man! Kai nuvažiuoju paviešėti pas dukras, ilgai neišbūnu, nes didmiestis netinka nei mano būdui, nei sveikatai. Smagu, kad turiu pomėgių ir veiklos: darže auginu įvairių augalų, tarp jų ir ženšenio „pusbrolį“ eleuterokoką, ginkmedį, sedulą. Pavasarį tai vienokių sodinukų kaimynams prireikia, tai kitokių, mielai dalinuosi. Džiaugiuosi, kad nesu vienišas, man sekasi ir patinka bendrauti. O žiemą gerą nuotaiką palaiko tai, kad yra daugiau laiko pagroti. Vasarą dažniau darbuojuosi savo darže, sodelyje. Kai truputį pavargstu ten, paimu bajaną, – ir pailsiu. Pradėjau mokytis pagal savamoksliams skirtą knygą, po porą valandų kiekvieną vakarą pasėdėdavau, ir po kokio mėnesio jau grojau.

 

– Kokią gi akademiją reikia baigti, kad per tokį trumpą laiką išmoktumei groti bajanu?

– Kai įsigijau bajaną, galvojau: na, kaip nors, išmoksiu groti, mėgėjiškai, svarbu pradėti… Tačiau vėliau vis dėlto nusprendžiau, kad reikia mokslo – nuvažiavau į Gardiną ir nusipirkau vadovą savamoksliams, norintiems išmokti groti bajanu. A. Basurmanovo „Samoučitelj na bajanie“ – štai kokia ta mano „akademija“. Vadovaudamasis tuo pradžiamoksliu, ir pradėjau nuo gamų „varinėjimo“. Ar pažįstu natas? Žinoma, juk grojant svarbu, kad tas ar kitas pirštas spaustų atitinkamą klavišą – kitaip grojimo technikos neišvystysi.

– Teko girdėti, kad pirmąjį smuiką pats pasidarėte?

– Ai, tai buvo labai seniai, dar vaikystėje. Tą instrumentą, tokį trikampį „smuiką“, iš faneros man vienas kaimynas padėjo pasidaryti. Radę metalinių laidų, pratempėme vietoje stygų, iš ašuto pasidarėme vadinamąjį smičių. Ant piršto užsivyniojęs, patryniau į kelmą, į „smalą“, ir pradėjau groti ant vienos stygos groti. Parėjęs namo, mamai ir sakiau: „Va, pasidarėme smuiką“. O ji paragino: „Tai pagrok!“. Tąsyk, pamenu, sugrojau melodiją „Ant kalno karklai siūbavo“. Savo pirmąjį smuiką labai saugojau nuo svetimų akių – serbentų krūme. O kai mano dėdė sykį rugiuose rado karo metu vokiečių pamestą lūpinę armonikėlę, ją atidavė man. Pamenu, išėjau į parugę, ir pradėjau mokytis groti. Bandžiau atkakliai, kol lūpos sutino, šašai net buvo… Bet išmokau. Mandolina pramokau groti maždaug prieš dešimtį metų. Radau seną, sulūžusią, restauravau.

Mano potraukis muzikuoti išryškėjo labai anksti. Regis, kai buvau gal kokių ketverių metų. Mama, būdavo, verpia, ir mane pasisodina ant kelių: ji dainuodavo pirmu, o aš antru balsu pritardavau.

 

– Dažniau tekdavo pagroti kuriuo nors instrumentu viešai, ar savo malonumui?

– Mažai kur grodavau. Dalyvavau, kaip saviveiklininkas, tuometės „Vilniaus“ sanatorijoje suburtame chore, kartais pagrodavau smuiku. Anais, partijos komiteto laikais, yra tekę pakoncertuoti Lenkijoje – ten vadinamųjų kultūrinių mainų buvome išvykę kartu su tuomete miesto kapela. Daugiau, savo malonumui, pradėjau groti, tik kai išėjau į pensiją. Kurį laiką dar grojau ir Marijonos Stepkovičienės vadovaujamoje kapeloje „Sidabrinė gija“.

 

– Iš klausos grojate įvairias savo kūrybos melodijas, kūrinėlius, kuriems suteikiate savitus pavadinimus. Kaip juos sugalvojate?

– Pagal nuotaiką ar prisiminęs kokią nors gyvenimišką situaciją. Štai vienas valsiukas, atliekamas lūpine armonikėle, vadinasi „Kelionė iš Vilniaus.“ Kai nusipirkau ją Vilniuje, autobusu grįžtant į Druskininkus, važiavo dar du keleiviai. Man rūpėjo išmėginti armonikėlę. Klausiau keleivių – ar galiu groti? Leido, tai visą laiką per tą kelionę iš Vilniaus ir grojau valsiuką.

 

Besibaigiant pokalbiui, Vytautas pagrojo bajanu populiarųjį valsą „Amūro bangos“. O bisui – naujausią savo melodiją. Svarstėme drauge – koks gi pavadinimas būtų geriausias šiam smagiam, šviesioje tonacijoje skambančiam kūrinėliui? Nusprendėme, kad labai tiktų toks: „Pirmoji vasaros diena“. O šiomis dienomis Vytautas mokosi sugroti graikų kompozitoriaus L. Ablanaites pjesę „Myliu Tave, pasauli!“. Regis, „vyriausiasis armonikierius“ pasirinko kūrinį, atitinkantį ne tik jo gerą ūpą ir nuotaiką, bet ir gyvenimo nuostatas…

 

Ramunė Žilienė