Justas Tertelis: „Džiaugtis gyvenimu – čia ir dabar“

Druskininkuose, per Narcizų žydėjimo šventę poilsio ir reabilitacijos centro „Pušynas“ salėje koncertavęs teatro ir kino aktorius, režisierius, dramaturgas, ne kartą nominuotas ir du kartus įvertintas aukščiausiu teatro apdovanojimu Lietuvoje – „Auksiniu scenos kryžiumi“ – iš Druskininkų kilęs Justas Tertelis po renginio skubėjo namo, į Vilnių: „Prieš mėnesį susilaukėme antrojo sūnaus, tad norisi ir namie kuo daugiau pabūti, žmonai padėti.“
Su žmona, taip pat aktore Vesta Šumilovaite-Terteliene, Justas susipažino dar studijų metais. Dabar jų vyresnėlis, dvejų metukų sūnelis Pranciškus turi broliuką Mykolą.

Koncerte druskininkiečiams aktorius J. Tertelis atliko savo autorines dainas. Vieną iš jų buvo skirta tėčiui, gydytojui Jonui Terteliui/Ramunės Žilienės nuotrauka

Didžiuojasi, kad iš Druskininkų
Baigęs „Ryto“ gimnaziją, J. Tertelis iš Druskininkų į Vilnių studijuoti išvažiavo 1999-aisiais. Aktoriaus žodžiais, Druskininkai labai pasikeitė nuo to laiko: „Vis gražėja, ir kartais man atrodo, kad sunkiai beatpažįstu savo vaikystės miestą. Kaskart, kai iš studijų grįždavau namo, Druskininkuose vis rasdavau ką nors atnaujinto, sutvarkyto, rekonstruoto. Kolegos ar draugai visuomet baltai pavydi, kai pasakau, kad esu iš Druskininkų. Man tai glosto širdį.“
J. Tertelis 2008-aisiais baigė vaidybos specialybės magistro studijas, o po dvejų metų – ir teatro režisūros aspirantūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Drauge su bendrakursiais, baigusiais bakalauro studijas pas prof. Vladą Bagdoną ir Aidą Giniotį, įkūrė teatro laboratoriją „Atviras ratas“. Aktorius dar dirba ir šiuolaikinių menų centre „Menų spaustuvė“, „Keistuolių teatre“, dalyvauja įvairiuose teatro ir edukaciniuose projektuose.

Studijavo ir logistiką
Prisimindamas mokymosi metus, aktorius užsiminė dar apie vieną savo studijų „erą“: „Baigęs gimnaziją, išvažiavau studijuoti į Gedimino technikos universitetą. Tada atrodė, kad toks pasirinkimas yra tinkamas, nes gimnazijoje gerai sekėsi matematika, tikslieji mokslai. Transporto inžinerijos specialybę studijavau ketverius metus, tačiau kartu visada mano gyvenime buvo ir teatras – tuo metu vaidinau universiteto teatro studijoje „Palėpė“. Dar besimokydamas gimnazijoje, lankiau Astos Žiurinskienės studiją „Niša“, taip pat ir Sauliaus Lukošiūno studiją „Sauliukas“. Studijų universitete nebaigiau, nes galiausiai vis tik apsisprendžiau stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir susieti savo gyvenimą su profesionalaus aktoriaus darbu. Savo sprendimo nesigailiu: manau, žmogus laimingas tada, kai užsiima širdžiai miela veikla. Kai ką nors darai iš širdies, gauni tokį pat širdingą atsaką iš aplinkos.“
Koncerte druskininkiečiams aktorius atliko savo autorines dainas. Vieną iš jų buvo skirta Justo tėčiui: „Iš pradžių buvo eilėraštis, paskui atėjo akordai, ir galiausiai jis virto daina „Tu tik tu“. Tėtis tebekuria eiles… O ir aš savo eiliuotus tekstus pradėjau rašyti dar mokykloje. Matyt, obuolys nuo obels netoli krinta“, – pasakojo Justas.
Jo tėtis Jonas Tertelis – druskininkiečių mylimas, gerai žinomas gydytojas (vaikų neurologas), kuris poeziją taip pat rašo dar nuo mokyklos, studijų laikų. Gydytojo J. Tertelio tekstai publikuojami šalies leidiniuose, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos almanachuose, jis yra daugkartinis medikų poezijos konkursų laureatas, 1995-aisiais išleido poezijos knygą „Vandens grįžimas“, yra išleidęs knygų vaikų reabilitacijos klausimais.
Kitoje aktoriaus Justo Tertelio dainoje skambėję žodžiai „Gal pabuvome čia ir dabar…“ jo autorinių dainų koncerte klausytojus nuteikė filosofiškai: juk ar nėra taip, kad, išjausdami kiekvieną dieną, jos trapumą, jaučiame, koks „čia ir dabar“ gražus gyvenimas?
Aktoriaus J. Tertelio žodžiais, būsena „čia ir dabar“ yra viena iš pamatinių, pagrindinių bendrai teatro, kaip reiškinio, gyvavimo būsenų: „Teatras gali būti tik „čia ir dabar“, nes jis yra būtent momento menas. Dailė lieka per amžius, muziką galima užrašyti. O teatro užrašyti neįmanoma – dramaturgiją užrašyti galima, bet tai nėra teatras. Man priartėti prie būsenos „čia ir dabar“ yra nuolatinė siekiamybė. Neretai mes tarsi „užsiveliame“ kasdienybės rutinoje, dažniau prisimename tai, kas negatyvu, tai dažniausiai labiau įstringa. O kodėl neišsaugojus tos šiandieninės, dabartinės laimingos akimirkos? Juk verta gyventi taip, kad dažniau pastebėtumei tai, kas yra gražu ir tuo džiaugtumeisi. Ir mano toks pasakymas pačiam sau – kiekvieną kartą stengtis pastebėti tą akimirką: „štai dabar aš esu laimingas.“

Du kartus įvertintas aukščiausiu teatriniu apdovanojimu Lietuvoje – „Auksiniu scenos kryžiumi“ – druskininkietis menininkas J. Tertelis koncertavo gimtajame mieste/Ramunės Žilienės nuotrauka

Darbai – tarp geriausiųjų
Pagrindiniai ankstesnieji J. Tertelio vaidmenys teatre: Romeo K. Antanėlio ir S. Gedos roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“ (rež. A. Giniotis), Aktorius autobiografinėje improvizacijoje „Atviras ratas“, Rimavičius spektaklyje „Škac, mirtie, visados škac“ (rež. F. Latėnas), Džekas Brakas bei Matas satyrinėje agitacijoje „Sparnuotasis Matas“ (rež. A. Giniotis); Pradedantis Aktorius J. Tertelio monopjesėje „Pra: vieno aktoriaus, vienos dalies prasidėjimas“ ir kiti.
Tarp naujausių aktoriaus vaidmenų: Madeush spektaklyje „YesMoonCan“ rež. J. Tertelis); Aktorius spektaklyje „Persikūnijimai. 9 trumpo metro sapnai“ (rež. V. V Landsbergis); Brigela spektaklyje „Varnas“ (rež. A.Giniotis).
J. Tertelis yra sukūręs vaidmenų ir kine: Adomas filme „Normali pora“ (rež. K. Gudavičius, 2005 m.); Benas jaunystėje, filme „Nereikalingi žmonės“ (rež. M. Martinson, 2008 m.); Operatorius filme „Ar tu mane myli?“(rež. L. Lužytė, 2014 m.), Aktorius filme „Emilija“ (rež. D. Ulvydas 2015 m.).
Tarp J. Tertelio dramaturgijos darbų – pjesė „Vienaveiksmė mono pjesė PRAdedančiam aktoriui“; pjesė „Sudie, idiotai!“. Šios pjesės 2010-aisiais įtrauktos į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistą knygą „XXI amžiaus lietuvių dramaturgija“.
2011-aisiais J. Tertelio pjesė „Paskutinis radijo pagonis“ laimėjo antrą vietą Lietuvos radijo teatro konkurse, pagal ją sukūrtas spektaklis LRT.
Vienas įdomesnių pastarųjų J. Tertelio režisūros darbų – tai 2012-aisiais sukurta moderni nanoopera „Grožis, sustabdantis laiką arba DRESSCODE’as“ (idėjos autoriai Justas Tertelis, Rita Mačiliūnaitė, rež. Justas Tertelis.)
2007-aisiais J. Terteliui įteiktas „Auksinis scenos kryžius“ už geriausią spektaklį vaikams „Senelės pasaka“ (rež. A. Giniotis, teatras „Atviras ratas“), o 2013-aisiais – „Auksinis scenos kryžius“ už geriausią sezono spektaklį vaikams „Tėčio pasaka“.

Ramunė Žilienė