Raštingiausia šių metų druskininkietė I. Griniūtė: „Jei moki žodį, žinai ir kelią“

Praėjusį šeštadienį organizuotame Nacionalinio diktanto finaliniame etape tarp 117-ikos geriausiai pirmojo turo metu pasirodžiusių dalyvių buvo ir Druskininkų savivaldybės Vyriausioji specialistė turizmui ir kultūrai Ingrida Griniūtė. Ji kovo mėnesį sėkmingai įveikė konkurso pirmąjį etapą ir buvo pakviesta į antrąjį, surengtą Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Vilniuje. Finalinio etapo dalyviai rašė Donaldo Kajoko tekstą „Grok, Jurgi, grok…“. Šių metų Nacionalinio diktanto nugalėtojus planuojama paskelbti gegužės mėnesį.

Nacionalinį diktantą I. Griniūtė rašė nebe pirmą kartą, du kartus ji atstovavo Druskininkams finaliniame konkurso etape.

Nacionalinį diktantą I. Griniūtė rašė nebe pirmą kartą, du kartus ji atstovavo Druskininkams finaliniame konkurso etape/Asmeninio archyvo nuotrauka

Šiemet esate pripažinta raštingiausia Druskininkų atstove ir dalyvavote antrajame Nacionalinio diktanto etape. Kodėl Jums svarbu išmėginti save ir raštingumo srityje?

Lietuvių kalba ir literatūra man visada patiko. Ir tuomet, kai mokiausi vidurinėje mokykloje, ir tada, kai studijavau Klaipėdos universitete, ir dabar. Mėgau rašyti, skaityti, ir tas potraukis liko, manau, visam laikui.

Pirmąkart Nacionalinį diktantą rašiau 2007-aisiais ir nuo to laiko konkurse dalyvavau penkis kartus. Į antrą konkurso etapą patekau ir su raštingiausiais Lietuvos piliečiais antrame ture varžiausi antrąkart.

Manau, kad šis konkursas – tikrai puiki iniciatyva, skatinanti lietuvių raštingumą.

Tačiau ne kiekvienas lietuvis išdrįsta rašyti Nacionalinį diktantą ir viešai parodyti savo turimas lietuvių kalbos žinias.

Man atrodo, kad visiems derėtų sklandžiai ir taisyklingai rašyti gimtąja kalba. Gal žmonėms, savo gyvenimą siejantiems su humanitarine sfera, tai daryti paprasčiau – jie kasdien susiduria su grožine literatūra, dažniau skaito, rašo, ugdo rašymo įgūdžius. Man gerai mokėti lietuvių kalbą būtina ir svarbu.

Neturiu jokių paslapčių, kaip teisingai parašyti diktantą. Man atrodo, jog reikia ne tik mokėti lietuvių kalbos gramatiką ir puikiai išmanyti skyrybą, tačiau ir pajausti tekstą. Diktanto tekstai gerai apgalvoti – pakankamai trumpame tekste naudojama labai daug įvairios skyrybos, nosinių bei ilgųjų raidžių rašybos. Kai ruošiausi antrajam konkurso turui, pasiskaičiau Albinos Ausmanienės knygą „Norintiems rašyti be klaidų“.

Aš esu aktyvus žmogus, man įdomu dalyvauti įvairiose akcijose. Nacionalinį diktantą rašiau jau ne pirmus metus, man tai patinka. Rašydama turi galimybę pasitikrinti savo lietuvių kalbos žinias, pamatyti trūkumus, save įvertinti. Ir galiu tobulėti toliau.

Man lietuvių kalba yra viena iš gražiausių, melodingiausių. Be to, ji ir viena iš seniausių pasaulio kalbų. Mokėti gimtąją kalbą svarbu ir mūsų tautos identiteto išsaugojimui.

Aš dar priklausau tai kartai, kuri užaugo, nesinaudodama išmaniosiomis technologijomis, rašėme ranka. Nesu „sugadinta“, rašau lietuviškomis raidėmis, be trumpinių. Man tikrai svarbu mokėti lietuvių kalbą, mokėti taisyklingai rašyti, skaityti. Tai gal susiję ir su mano polinkiu humanitariniams mokslams. Kuo daugiau skaitau, tuo labiau įsitraukiu. Literatūra – mano silpnybė.

Kartais gaila, kad šiais laikais nemaža dalis jaunimo vis mažiau moka gimtąją kalbą, skurdus ir jų žodynas. Yra moksleivių, kurie neperskaito net ir privalomų knygų…

Manau, kad vaikus prie knygų reikia pratinti nuo ankstyvos vaikystės, skiepyti meilę knygoms. Žinoma, suprantu, kad šiame beprotiško tempo amžiuje tėveliams kartais gal tiesiog paprasčiau mažyliui duoti išmanųjį telefoną, o ne skaityti jam knygeles. O juk būtent knygų skaitymas turtina žodyną, skatina mąstyti, suteikia įvairių žinių. Jeigu vaiką vaikystėje sudominsi knyga, jis su ja nesiskirs visą gyvenimą.

Jūsų gyvenimas ir darbas neatsiejami nuo kultūros, su ja susijusi visa Jūsų veikla.

Mano profesija yra susijusi su aktyviu lietuvių kalbos naudojimu. Bakalauro ir magistrantūros studijas baigiau Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Esu renginių ir teatro režisierė. Dar studijų metais teko kūrybines idėjas išdėstyti raštu literatūriniuose scenarijuose. Juk svarbus ne tik teksto turinys, bet ir sklandus minčių išdėstymas raštu, be rašybos ir skyrybos klaidų. Man svarbu, kaip rašau. Jei ko nors nežinau, imu knygas, gilinuosi. Pastebiu, kad visuomet atkreipiu dėmesį į tai, kaip parašytas rašto darbas. Juk kartais ir gražiausios kūrybinės mintys tarsi paskęsta, jei tekste gausu klaidų… visada galvodavau, kaip čia padaryti, kad man taip nebūtų… Man norisi, kad tarp idėjos ir minčių perteikimo būtų dermė.

Beje, ir bendraudama su žmonėmis, norom nenorom atkreipi dėmesį, kaip žmogus kalba, ar taisyklinga jo lietuvių kalba. Ir paėmusi skaityti raštus, pastebiu, kaip jie parašyti.

Esu laiminga, kad studijų metais daugelis dalykų buvo susijęs su kalbos kultūra, literatūra, įgijau tikrai stiprius pagrindus, tai pravertė profesinėje srityje – ir dirbant kūrybinį darbą po studijų, ir dabar, dirbant administracinį darbą Druskininkų savivaldybėje.

Kokia perskaityta knyga paliko didžiausią įspūdį, paskatino apmąstymams?

Kiekvienu gyvenimo etapu perskaityta knyga, manau, palieka skirtingus įspūdžius. Pastaruoju metu didžiausią įspūdį paliko Niko Vujičičiaus knyga „Gyvenimas be ribų“. Tikrai siūlyčiau ją perskaityti ir kitiems. Žmogus savo pavyzdžiu pasakoja apie gyvenimą, skatina pamąstyti apie tai, kaip ir dėl ko tu gyveni, apgalvoti savo gyvenimo kokybę.

Skaitau ir poeziją. Mėgstu  poeto Justino Marcinkevičiaus kūrybą. Visuomet stebėdavausi, kaip žmogus, rodos, naudodamas mažai žodžių, sugeba tiek daug pasakyti, perteikti tokias gilias mintis, gyvenimo išmintį. Tai – Dievo dovana.

 

Kokių dar pomėgių turite?

Man labai patinka posakis „Moki žodį, žinai kelią“. Iš tikrųjų, kuo esi labiau apsiskaitęs, daugiau žinai, tuo daugiau kelių atsiveria. Viena iš mano mėgstamų sričių – dailė, vaizduojamasis menas. Dar rašydama magistrinį darbą, domėjausi scenografija mėgėjų teatre. Nagrinėjau tą sritį – scenografijos svarba mėgėjų teatro aktoriui – nuo apšvietimo, dekoracijų, kostiumų iki rekvizito, visos scenos butaforijos.

Taip susiklostė, kad mano vyras yra menininkas, su juo sieja bendri interesai. Kartu dalyvaujame pleneruose, šventėse, parodų atidarymuose, visuomeninėje veikloje. Mano darbas susijęs su meno sritimi, esu Savivaldybės administracijos vyr. specialistė Kultūrai ir turizmui, todėl tenka ir rašyti scenarijus, vesti renginius, ir juos kuruoti. Ir viskas susiję su rašymu ir kalbos mokėjimu.

Dar vienas hobis – sportas. Mano sportas – aktyvių, sportuojančių moterų neformalus sporto klubas „Leipalingio sveikatingumo mankštos“, ten dukart per savaitę sėkmingai leidžiu laiką mankštindamasi. Kiek kitoks pomėgis – žemės darbai. Praėjusių metų rudenį baigiau Druskininkų švietimo centro suaugusių švietimo programą „Ekologinė žemdirbystė ir želdinių dizainas“, laisvalaikiu „kapstausi“ sode.

Apie ką dažniausiai pasvajojate?

Tiesą sakant, labai norėčiau, kad mano aktyviame profesiniame gyvenime  liktų vietos ir kūrybinei veiklai. Tai man suteikia dvasios atgaivos, gyvenimo pilnatvės. Džiaugiuosi, kad gyvenime sutikau SAVO žmogų, gyvename, džiaugiamės kiekviena drauge praleista diena. Norėčiau, kad taip ir būtų.

 

Laima Rekevičienė