Violeta Kaubrienė: „Su Druskininkais susietas visas mano gyvenimas“

Gydytoja, UAB „Draugystės sanatorija“ direktorė, Druskininkų garbės pilietė Violeta Kaubrienė jau įmynė gilų pėdsaką Druskininkų istorijoje. Jos iniciatyva įgyvendinus ES lėšomis finansuotus projektus, neatpažįstamai pagražėjo „Draugystės sanatorijos“ pastatai ir aplinka, ji aktyviai dalyvauja visuomeniniame Druskininkų gyvenime, kuria planus dar labiau prisidėti prie Druskininkų gražinimo. Drauge su vyru Algirdu užaugino sūnų Gediminą ir dukrą Jurgą, didžiuojasi visu penketu anūkų. Vasario pabaigoje moteris atšventė gražų jubiliejų, o Tarptautinės Moters dienos išvakarėse su „Mano Druskininkais“ dalijosi mintimis apie gyvenimą, susietą su Druskininkais, savo veiklą ir ateities planus.

Už tradicinio sanatorinio gydymo puoselėjimą ir naujų sveikatinimo paslaugų plėtrą, aktyvų dalyvavimą kurorto kultūriniame gyvenime bei ilgametį kultūros mecenavimą 2014 m. V. Kaubrienė pripažinta Druskininkų garbės piliete/Laimos Rekevičienės nuotrauka

 

Kalbamės Kovo 8-osios išvakarėse. Ar jums svarbi ši švente, kuo ypatinga?

Nežiūrint įvairiausių vertinimų, man ši šventė graži. Ir tokia buvo ir praėjusiame šimtmetyje, ir šiame. Tai – moteriškumo šventė. Kad ir darbovietėje, kai vyrai visoms moterims įteikia gėlės žiedą, priverčia pasitempti ir pagalvoti – vis tik tu esi moteris. Motinos diena yra visai kitokia šventė, labiau šeimos, vaikų, valstybės diena. O Kovo 8-oji, atsižvelgiant į tai, kad ji jau taip senai yra švenčiama įvairiose šalyse, yra moterų iškovota šventė. Džiugu, kad ji artėja kartu su pavasariu.

 

Jūs esate optimistė, aktyvi, energinga, tikslo siekianti ir, svarbiausia, jį pasiekianti moteris. Kur Jūs semiatės jėgų ir idėjų, kurias vėliau įgyvendinate?

Energiją ir idėjas tikriausiai paveldėjau iš tėvų. Iš jų paveldėjau visas žmogui būtiniausias savybes: moralę, dorovę. Meilę kalbos kultūrai įskiepijo mamytė, kuri buvo lituanistė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Iš tėvelio, kuris buvo inžinierius statybininkas, paveldėjau hobį – statybą, architektūrą ir dizainą.

Džiaugiuosi, kad dabartinis mano darbas yra tarsi gyvenimo būdas, kartu ir hobis. O medicina – sritis, kuri man rūpi nuo pat vaikystės. Mama mane tam ruošė nuo pirmos klasės. Visi žinojo, ir aš žinojau, kad, kai užaugsiu, būsiu medikė. Buvo ugdomi tokie būdo bruožai, kaip pagalba, užuojauta žmogui.

Per tuos gražiausius savo gyvenimo metus, kai aš gydžiau ligonius „Nemuno“ sanatorijoje ir „Dainavoje“, kardiologijos skyriuje, man būdavo didžiausia palaima matyti žmonių dėkingumą jų akių išraiškoje, rankos pabučiavime ar net pasakyme, kad užpirks už mane mišias… Tas idealizmas, ta dvasinė žmonių aura labai „vežė“. Aš ir dabar manau, kad geriausia profesija – Mediko. Ir dar labai norėčiau grįžti, jeigu leis man  jėgos, į tą savo praktikinį darbą – tai yra pats man arčiausias užsiėmimas širdžiai.

Prisiminus laikus, kai teko pradėti vadovaujamą darbą ir atstatyti labai „nugyventą“ sanatoriją, nebuvo lengva. „Draugystėje“ buvo stiprus mokslo bazės centras, o materialioji bazė, pastatai apleisti, taigi buvo tik vienas klausimas – išlikti ir eiti privatizavimo keliu arba uždaryti. Ir tada reikėjo daug energijos, jėgų ir palaikymo, buvusio vadovo palaiminimo. Kai jis Nepriklausomybės pradžioje iškeliavo Anapilin, patyręs daug streso, kad rinkos užsidarė, staiga visa sanatorija ištuštėjo, kolektyvas sukvietė visuotinį susirinkimą ir paprašė mane tęsti darbą. Apie tai tuomet nebuvau nei svajojusi, nei galvojusi. Bet taip susiklostė aplinkybės, kad teko stoti, kovoti už kolektyvą, dirbti ir atstatyti sanatoriją. Tai darėme savo jėgomis. Daug tų rekonstrukcijų buvo, kol visi tie pastatai atgimė. Ir miegoti negalėjome, turėjome suktis visais įmanomais būdais.

Kadangi veikla patiko, o ir nemažai apie ją išmaniau, dabar atrodo, kad nebuvo taip ir sunku…

 

Jūs nuveikėte daug Druskininkams reikšmingų darbų. O ką Jums suteikė Druskininkai, su kuriais susietas Jūsų gyvenimas?

Visa mano darbinė veikla vystėsi čia. Paskaičiavau, kad jau 42-eji metai mes su vyru Algirdu esame Druskininkuose. Įsimylėjau šį miestą, dar būdama studentė, kai į Latežerį atvažiuodavome dalyvauti medikų stovyklose. Į Druskininkus iš Latežerio važiuodavome pramogauti, filmų pasižiūrėti. Ir man tokie gražūs Druskininkai buvo, kad mes, ilgai negalvoję, pasirinkome paskyrimą į šį kurortą. Mano vyras Algirdas turėjo galimybę likti ir Kauno klinikų kardiologijos skyriuje, bet pasirinkome Druskininkus.

Atvažiavę čia labai džiaugėmės. Tais laikais Druskininkuose buvo daugybė poilsiautojų, daug dėmesio buvo skiriama profilaktiniam gydymui. Taigi čia prabėgo jaunystė, gimė  vaikai.

Druskininkai man visais laikais buvo labai mielas miestas. Žinoma, sunkiausi metai buvo, tik atkūrus Nepriklausomybę, kaip tai neatrodytų paradoksalu – viskas, regis, griuvo. Ir tuometė Savivaldybė, aišku, ne taip dirbo. Trūko aktyvumo, visi buvo tarsi nuleidę sparnus. Tada kitų sanatorijų vadovai iš manęs juokėsi, sakydami: „Violeta, kaip tu nebijai ir eini privatizavimo keliu?“. Raginau ir juos eiti tuo keliu. Sakiau, kad esu „nebaidytas zuikis“: ir neturiu kito pasirinkimo.

Laimė, keitėsi miesto vadovai, tuomet jau žinojome savo tvirtą kelią, tarsi atsispyrėme iš to dugno, ir prasidėjo kilimas. Atsirado daugiau optimizmo. Prisimenu, kad pirmas statybinis kranas buvo „Violetos“ viešbučio statybvietėje.

O Druskininkai metai po metų vis gražėjo, gyvenimas čia aktyvėjo ir kurortas tapo toks, koks yra dabar. Iš tikrųjų smagu, kad jautėme visapusį Savivaldybės palaikymą, įgyvendinant projektus. Labai padėjo Druskininkų savivaldybės vadovai, kai tekdavo spręsti iškilusias problemas, pavyzdžiui, dėl statybos leidimų.

Džiugina Druskininkų infrastruktūros gražėjimas, čia veikiantys unikalūs objektai: centras AQUA, K. Dineikos sveikatingumo parkas, „Snow Arena“. Gražėja ir kaimiškos teritorijos, plečiamos kurortinės paslaugos. Visi tą mato, džiaugiasi: ir mūsų pacientai, ir svečiai, ir draugai. Tik patys kartais nesuprantame, kaip vis dar yra to nematančių žmonių.

Ir tada pradedi galvoti, kad mes negalime būti egoistai, žiūrėti tiktai savo pozicijos. Mes negalime spręsti visų strateginių miesto vystymo reikalų per savo prizmę, per klausimą, „kas man iš to bus?“ Kiekvienas yra tas, ko vertas. Štai mano vyro tėvelis, 104-erių metų Dominykas Kaubrys sako: „Jeigu nepradėsi, tai tikrai nepadarysi. Bet jeigu pradėsi, tai greičiausiai ir padarysi.“ Tai jeigu kiekvienas taip žiūrėtų, imtųsi iniciatyvos, manau, nuskriaustų žmonių ir pesimistų Druskininkuose nebūtų. Jeigu turėtų optimizmo, entuziazmo, geranoriškumo, vis tiek visi surastų savo nišą.

 

Regis, Jūsų žinote, kaip sukurti gražią ir harmoningą erdvę kūno ir sielos terapijai. Kalbame apie visą Jūsų sukurtą „Draugystės sanatorijos“ kompleksą.

Nesukome lengviausiu SPA paslaugų keliu. Be tikros medicinos mes nesijautėme laimingi. Kartais gaila žiūrėti, kai mažos ligoninės, įkūrę reabilitacijos centriukus, tarsi nuskriaudžia žmones, nesuteikdami jiems galimybės atgauti sveikatą kurortuose esančiose sanatorijose. Sako, kad ten yra specialistų, bet, mano manymu, tiesiog nėra tinkamos bazės.

Pas mus taip pat dirba aukščiausios kategorijos kardiologai, Neurologijos skyriaus vedėjas atvyko iš geriausių klinikų. Yra trečio lygio konsultantų, gydome trečiojo lygio ligonius, po operacijų atvykusius iš Kauno ir Vilniaus Santaros klinikų, Greitosios pagalbos ligoninės. Mes tobulėjam.

Patys esame gydytojai, tai mūsų praktika ir pagrindinė veikla, todėl negalėjome atsisakyti gydymo. Ir labai džiaugiamės, kad mums pavyko patiems pirmiesiems Druskininkuose pavyko išsikovoti tą licenciją reabilitaciniam gydymui. Tai mums leido išgyventi sunkiausius laikus – atvykdavo ne tik komerciniai klientai iš Lenkijos, bet ir tie žmonės, kuriems reikėjo sveikatos grąžinamojo ir sanatorinio-kurortinio ir reabilitacinio gydymo.

O idėjų pasisemdavau, važinėdama po pasaulį, po kurortus, kai mes, sanatorijų vadovai,  lankėme Šveicarijos, Prancūzijos, Vokietijos, Skandinavijos reabilitacijos įstaigas, matėme, kad visur yra ne tik  reabilitacijos, bet ir sveikatingumo centrai.

Kai nuvažiavusi į pirmą užsienio kelionę – Tunisą ir pabuvau ten SPA komplekse, išmėginau procedūras, grįžusi jau žinojau, kad „Draugystės“ sanatorijoje rūsyje esančios katilinės patalpose bus SPA centras.

Jis, tiesa, labai mažas, kamerinio pobūdžio, bet klientų mes ir dabar neprarandame. Manau, labai čia svarbus žmogiškas faktorius, individualus bendravimas turi savo teigiamą pusę. Be to, siūlome apie 30 įvairių grožio procedūrų kompleksų. SPA centras yra ir „Violetos“ viešbutyje. Labai gerai yra derinti gydymą ir SPA procedūras. Įveikęs ligas, žmogus nori ir pagražėti, todėl jam reikia ir grožio procedūrų.

 

Jūsų klientai lietuviai ar užsieniečiai?

Man labai džiugu, kad komercinių klientų kategorijoje pirmauja lietuviai – 21 procentas.  Antroje vietoje svečiai iš Izraelio, trečioje – Rusijos ir Lenkijos piliečiai. Aišku, yra svečių iš Baltijos valstybių, kitų šalių.

Nuo pat pirmųjų dienų štai jau 25-eri metai išlikęs gražus bendravimas su partneriais iš Lenkijos, Varšuvos „Ultra Maria“ firmos“, kurie atveždavo komercinių klientų, kai buvo sunkūs laikai. Tik iš jų buvo galima sukaupti lėšų tolimesnėms investicijoms.

Kitais metais mūsų bendrovei bus 25-eri metai. Pirmus kelis metus, kai pradėjo važiuoti komerciniai lenkų klientai, mes dividendus šiokius tokius išsimokėjome, o paskui dvidešimt metų jokių dividendų akcininkams nemokame, visas lėšas investuojame į bazės plėtimą. Dėl to kartais gaunu pylos nuo akcininkų, bet sakiau jiems – jeigu neinvestuosime dabar, nieko neturėsime.

Prioritetus skiriame medicininei veiklai, įrangos įsigijimui. Įsirengėme puikų mineralinio vandens gręžinį, vandenį naudojame vonioms „Sūrutis“. Jo druskų koncentracija didesnė net už „Grožio“ šaltinio. Dabar įgyvendiname ir šilumos trasų, kurioms apie 40 metų, rekonstrukcijos projektą – baisu, kad žiemą neištykštų koks termofikacinis vanduo į žemės paviršių. Tuomet turėsime galimybę „Sūručio“ vandenį pašildyti ir naudoti didžiausios mineralizacijos Lietuvoje – maždaug pusės Negyvosios jūros druskos koncentracijos – vonioms. Planuojame praplėsti gydomųjų paslaugų vonių skyrių prie „Kolonados“, kurių reikia mūsų reabilitaciniams ligoniams. Planų yra didelių.

 

Ar pati pasinaudojate savo sanatorijoje suteikiamomis paslaugomis?

Taip pasinaudoju, bet nedažnai. Kaip kartais būnu su svečiais, jie manęs klausia, o kada Jūs čia dabar buvot? Sakau, prieš pusę metų… Kokius du kartus per metus nueinu pasigrąžinti, reikėtų, aišku, dažniau. Per Kovo 8-ąją reikės taip ir padaryti.

 

Versle sukasi beveik visa Jūsų šeima. Kodėl Jums tai svarbu?

Džiaugiuosi šia diena. Aišku, ateina laikas, kai reikės perduoti estafetę jaunesniems. Visa šeima dirbame, kaip komanda, kiekvienas savo srityje. Aš medicinos sritį kuruoju, šiek tiek apie ūkį išmanau.

Šeimoje yra pasekėjų, pasiryžusių pratęsti pradėtą veiklą – sūnus Gediminas, marti Ilona ir jų dukra  Getrūda, kuri metu mokosi Kauno technologijos universiteto gimnazijoje. Tikiuosi ją įkalbinti tęsti mūsų medicininę veiklą. Tai teikia optimizmo, neleidžia dabar nurimti ir sustoti. O idėjų yra labai daug, ir jeigu galima būtų finansiškai jas įvykdyti, realizuotumėme greičiau.

Dukra Jurga nukeliavo į Vilnių, ji – menininkė, dėstytoja fortepijono klasėje B. Dvariono muzikos mokykloje. Ir jos dukra, mano anūkė Rugilė Marija muzikantė. Tiesa, norėčiau iš Vilniaus pasikviesti dukros sūnus – Povilą ir Bernardą. Sakau, užaugsit, būsit daktarai ir į Druskininkus atvažiuosit… Būtų graži perspektyva.

Daug savo gyvenimiškos ir profesinės patirties galėtumėme savo anūkams Gertrūdai, Ričardui, Rugilei Marijai, Povilui ir Bernardui perteikti.

 

Už nuopelnus Druskininkams Jūs esate pripažinta Druskininkų garbės piliete. Ar Jums tai didelis įpareigojimas?

Įpareigojimą jaučiu. Šiaip gyvenime niekas nepasikeitė. Tik vis pasidžiaugiu gražia inauguracijos švente. Apdovanojimas ir regalijos morališkai mane labai labai palaiko. Kaip ir „Ratnyčėlės“ skulptūra, įteikta už verslo pasiekimus ir puošianti mano kabinetą.  Kartais prieš svečius nekukliai pasididžiuoju, nes „Garbės pilietis“ – labai garbingas titulas. Jis labai įpareigoja. Kartais pastebiu, kad mieste žmonės dažniau sveikinasi, pati daugiau šypsausi žmonėms. Stengiuosi būti garbinga pilietė.

 

Jūs su vyru Algirdu daugybę metų esate ir kultūros bei meno mecenatai. Kodėl Jums to reikia, ką jaučiate darydami tą darbą?

Menas širdyje giliai įsišaknijęs. Čia tikriausiai irgi iš mamos – ji buvo meno mylėtoja: tapė siuvinėjo, labai gražiai dainavo. Sakydavo, kad menas privalo būti gražus, turi puošti. Ne visoks menas jai patiko, ir man ne visoks patinka. Menas labai praturtina žmonių dvasinį pasaulį, pakylėja iš to kasdienybės pasaulio į kažką kilnesnio, gražesnio. Ar filmas, ar literatūra – gyveni kažkuo gražiu, ir tai padeda atsipalaiduoti nuo tos paprastos buities.

Mūsų sanatorijoje yra daug meno dirbinių ir paveikslų. Matau – žmonės eina, žiūri, gėrisi, jų mintys kažkaip praskaidrėja. Taip susiklostė, kad M. K. Čiurlionio plenerai po mūsų stogu persikėlė. Jie yra tarptautiniai, atvyksta labai daug įdomių, garbingų žmonių, su jais pabendraudami, praturtiname savo dvasinį pasaulį. Plečiasi plenerų ratas, geografija. Planuojamas pasaulinio masto pleneras, taigi ne tik mums, bet ir visiems Druskininkams bus labai didelė šventė.

 

Kas Jums teikia dvasios atgaivos?

Kelionės, kuriomis tiesiog „sergu“. Išvažiuoji savaitei, o energijos ir įspūdžių pasikrauni pusmečiui. Stengiuosi išvykti bent du kartus per metus. Džiaugiuosi, kad ir keliaujant pastaraisiais metais su vyru, kuris turi sveikatos problemų, nepatiriame diskomforto – visa infrastruktūra pritaikyta žmonėms su negalia. Labai patogu ir paprasta – nuskrendi, pailsi.

Dar mano širdžiai yra mielas skaitymas. Aš dabar esu „prasmegusi“ Kristinos Sabaliauskaitės keturiuose romanuose. Jau ketvirtą nusipirkau. Šiose knygose aš tiesiog gyvenu. Labai mėgstu daug skaityti, ir tas skaitymas man atima daug laisvalaikio bei miego valandų.

Na, iš tikrųjų man ir darbas patinka, suteikia jėgų.

 

Apie ką dažniausiai pasvajojate?

„Draugystės sanatorijos“ erdvėse vis dar yra apleistų pastatų, todėl norisi pabaigti tvarkyti šitą teritoriją.  Man taip pat labai svarbi ir miesto ateitis, kaip čia klostysis viskas. Ir ateities projektai, tarkime, Kultūros ir kongresų rūmų.

Asmeninė svajonė – kad vyras greičiau pasveiktų ir galėtume judriau gyventi. Didžiausia mano viso gyvenimo svajonė buvo, kad kartu su Algirdu vaikščiotume, susikibę už rankų jūros pakrantėmis. Deja, šiuo metu to daryti negalime.

 

 Jau 42-ejus metus V. ir A. Kaubriai savo gyvenimą yra susieję su Druskininkais/Asmeninio archyvo nuotrauka

 V. Kaubrienė džiaugiasi darbščiu ir profesionaliu „Draugystės sanatorijos“ kolektyvu/Asmeninio archyvo nuotrauka

 Laima Rekevičienė