Jei kiekvienas Lietuvą mylėsime, ji gyvuos visada

Vasario 16-oji – reikšmingiausia Lietuvos istorijos data. Tądien, 1918 metais, įkurta nepriklausoma valstybė, atgaivinta senojoje Lietuvoje puoselėta valstybingumo tradicija. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio sukakties išvakarėse daugelis susimąstome, ką ši šventė reiškia kiekvienam iš mūsų. Ką Valstybei, visuomenei pavyko nuveikti per šimtmetį? Kokius svarbiausius tikslus keliame kiekvienas sau? Kokią norėtume matyti svajonių Lietuvą ir ko jai palinkėtume? Mintimis apie tai savaitraščio „Mano Druskininkai“ puslapiuose dalijasi druskininkiečiai.

 

Ričardas Malinauskas,
Druskininkų savivaldybės meras

„Prieš šimtmetį buvo pakloti Lietuvos, kaip nepriklausomos ir demokratinės valstybės, pamatai – per šį laiką šalis išgyveno labai daug pokyčių. Valstybingumo kelias, kuriuo ėjo mūsų seneliai ir tėvai, ne visada buvo lengvas, bet visada sugebėjome atsitiesti ir žengti pirmyn.

Šiandien mane džiugina, kad Lietuva turi savo veidą, išskirtinį identitetą. Lietuva ne tik Europos geografinis centras – esame šalis, kuri gali didžiuotis savo istorija, tradicijomis, nuostabia gamta. Lietuvą kasmet aplanko vis daugiau žmonių iš viso pasaulio. Iš čia jie išvyksta kupini susižavėjimo. Mano nuomone, Lietuva – ypatinga ir labai graži šalis, todėl privalome išmokti vertinti ir didžiuotis tuo, ką turime.

Kalbant apie šalies ateitį, norėčiau matyti Lietuvą, kaip stiprią, draugišką, darbščią ir visiems vienodai teisingą valstybę.

Lietuvos atkūrimo šimtmečio proga visiems druskininkiečiams linkiu kurti, drąsiai siekti savo tikslų, o jeigu pakeliui savo svajonės ir padarėte klaidų, tik nesuklupkite, nesustokite ir nepasiduokite – visada ženkite į priekį.“

 

Rimutė Viniarskaitė,
Druskininkų kultūros centro direktorė

„Man svarbu, kad Lietuvoje visada išliktų trys svarbiausi dalykai: valstybinė lietuvių kalba, demokratinė santvarka ir nedaloma teritorija. Dabartinę Lietuvą matau, kaip daugybę galimybių teikiančią demokratinę, laisvą šalį. Jei man ne visada pasiseka padaryti darbą taip, kaip norėtųsi, Tėvynė juk nekalta, ir ji man nieko neskolinga. Jei pati kažko nesugebu ar nepajėgiu padaryti, sukurti – kodėl turėčiau dėl to pykti ant Lietuvos? Aš suvokiu savo galimybes, ir stengiuosi kurti savo gyvenimą tų galimybių ribose. Daug dabar diskutuojama apie emigraciją. Bet galbūt galima į šį reiškinį pažvelgti ir kitaip: juk nepriklausoma Lietuva mums suteikia galimybę išbandyti savo jėgas visur. Nieko bloga nematau, kai žmonės išvažiuoja ieškoti geresnių ekonominių sąlygų. Ir anksčiau juk lietuviai važiuodavo „pasaulio pažiūrėti“. Ne taip jau mažai ir sugrįžta, išmokę ne tik gyvenimiškąsias pamokas, bet ir parsiveždami darbo patirties, verslo idėjų, kurias Lietuvoje ne vienas sėkmingai įgyvendina.“

 

Kęstutis Valenta,
Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-osios rinktinės 109 kuopos vadas

„Vasario 16-oji yra išskirtinė diena visai mūsų tautai ir Valstybei. Ypatingai svarbi kiekvienam iš mūsų asmeniškai – būtent šią dieną mes atkūrėme savo valstybingumą. Tai diena, kuri mus visus vienija, suburia ir kelia pasididžiavimą savo Tėvyne. Kiek laiko ir pastangų reikėjo, kad mūsų maža šalis taptų didele savo žmonių nuveiktais darbais ir iškovotomis pergalėmis! Šią dieną aš suvokiu, kaip simbolinį vieningos ir stiprios mūsų šalies gimimą, nes būtent ši diena užtikrino savarankišką valstybinį gyvenimą, atvėrė galimybes ir garantijas lietuvių tautos kalbos, mokslo, kultūros ir politikos laisvai plėtrai. Lietuva – tai ne tik abstrakti sąvoka, įvardijama kaip laisva ir nepriklausoma, ekonomiškai stipri valstybė, Lietuva – tai mes, žmonės. Mano svajonių Lietuvoje kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo socialinio statuso, turėtų būti  svarbus, vertinamas, orus ir tolerantiškas, gebantis prisiimti atsakomybę ir suvokiantis prigimtinių vertybių svarbą. Mano svajonių Lietuvoje žmogus it medis, stipriai įaugęs į gimtą žemę, čia jaučiasi stiprus ir savas. Graži ateitis kuriama nuolat ir kasdien, todėl, artėjant antrajam Šimtmečiui, linkiu kiekvienam išsikelti kad ir mažų tikslų ir nuoširdžiai jų siekti. Bet koks sąmoningas žmogaus siekis, sietinas su bendruomenės gerove, yra gražios ateities kūrimo garantas.“

 

Algis Bolys,
„Saulės“ pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas ugdymui

„Keliais sakiniais sunku apibūdinti per šimtmetį nueitą kelią. Tačiau norėčiau išskirti tautos drąsą, ryžtą, pasiaukojimą, darbštumą, iškilių asmenybių įžvalgas ir narsą, kuriant šiuolaikinę modernią Lietuvą. Reikėjo daug išminties atkuriant valstybę, vienybės stojant į Baltijos kelią, stiprybės atkuriant nepriklausomybę. Šventės proga visiems linkėčiau daugiau optimizmo, veržlių ir drąsių minčių, atkaklumo. Sutelkime jėgas svajonių įgyvendinimui, nesidairykime atgal ir nepavydėkime sėkmės kitiems. Mano svajonių Lietuva – turtingas kraštas, saulėtas dangus ir laimingi žmonės.“

 

Daina Mataitė,
lopšelio-darželio „Žibutė“ auklėtinė:

„Greitai Lietuvos gimimo diena, jai sueis šimtas metų. O man dabar yra šešeri su puse… Šimtas metų – labai daug. Ta šalis, kurioje gimiau, vadinasi Lietuva. Ją reikia mylėti, ji labai gera, ir mano širdyje ji visada bus. Todėl ją ir reikia labai mylėti. Buvau Juodkalnijoje, Graikijoje, bet vis tiek man Lietuva gražiausia. Dar nežinau, kuo norėčiau būti užaugusi… Ir nežinau, kokia bus Lietuva, kai aš užaugsiu… Lietuvoje man gražiausias mūsų miestas, Druskininkai. Man labai patinka ir kaime, pas močiutę Jaskonyse.“

 

Milda Janeikaitė,
„Ryto“ gimnazijos moksleivė

„Svajoju apie Lietuvą, kurioje gyvena žmonės, išpažįstantys tikrąsias vertybes ir gebantys įvertinti protėvių auką valstybingumo labui. Lietuvai linkiu mažiau išvykimų, daugiau sugrįžimų. Man svajonių Lietuva asocijuojasi su laimingais tautiečių veidais. Norėtųsi, kad kiekvienas lietuvis atrastų savo vietą ir realizuotų idėjas Tėvynėje. Visos atsakomybės už valstybės kūrimą ir tobulinimą nevalia užkrauti vien valdininkams. Kiekvienas lietuvis privalo susikurti viziją ir stengtis ją įgyvendinti. Juk pokyčiai prasideda nuo mūsų. Lietuvai linkiu daugiau padėkų ir mažiau skundų. Viską dažniausiai įvertiname tada, kai prarandame. Lietuvos istorija moko mus saugoti tai, link ko ėjome šimtmečius. Turėtume jaustis dėkingi už tvirtą pamatą po kojomis. Lietuvai linkiu daugiau pasiekimų, mažiau nusivylimo. Galime pasipuikuoti unikalia kalba, gabiais mokslininkais, stipriais sportininkais, kūrybingais menininkais garsinančiais mūsų šalį.

Ačiū, Lietuva, kad mokai pagarbos žmogui, kad meilė Tau vienija po visą pasaulį išsibarsčiusius lietuvius. Ir Vasario 16-ąją, vėjyje išdidžiai plevėsuojant Trispalvei, padėkokime Lietuvai, kad esame nepriklausomi ir nesuvaržyti kitų primetamais rėmais.“

 

Deividas Sinkevičius,
menininkas

„Kai dar į mano plaučius nebuvo nusileidęs tabako dūmas, o lūpos nebuvo ištarę: „dėde, nupirkite alaus, nes aš dar nepilnametis, ir man neparduoda“, ir kol dar nerūpėjo dienų dienas varlinėti Ilgio pliaže, mano vasaros atostogos prabėgdavo Uciekos kaime ir tarp knygų eilučių. Tai buvo pats nuostabiausias laikas, kai organizmas pakankamai gaudavo ne tik vitamino D, bet ir sveiko maisto bei gero kaimiško fizinio krūvio. Pamenu, jau nuo ryto laukdavau vakaro: nes vakare diedas Jonas eidavo parginti karvių. O aš visad eidavau kartu. Net ir pareigas rimtas turėjau – nešti botagraištį. Einant link pievų, diedas Jonas mėgdavo pasakoti istorijas apie didingą Lietuvos praeitį, apie Lietuvos vardą garsinusius, stiprius vyrus – į juos ir pats jis man buvo panašus… Pasakodavo apie Vytautą Didįjį. O eidamas atgal, nuo pievų, diedas Jonas jau keikdavo – tik jau kitą, šių laikų Vytautą. Kalbėdavo, kad tarytumei beliko tik gėdingas šlovingos Lietuvos praeities šešėlis. Ir aš juo tikėjau… Ir jis buvo teisus.

Ir diedas Jonas bus teisus tol, kol išmoksime, kai kurie, patys būdami neveiksnūs, neieškoti kaltų tarp tų, kurie bent jau kažką daro, stengiasi Lietuvoje, dėl savęs ir dėl Lietuvos.

Šiandien mes esame dabartis, kuri neišvengiamai taps praeitimi. Ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kokia ji bus ir kaip mus prisimins ateities kartos. Tikiu, kad tam tikru metu buvo keiksnojančių ir Vytautą Didįjį. Juk metodai, kokiais tada buvo kuriama Lietuva, kone keliais šviesmečiais skiriasi nuo to, kaip ji kuriama dabar. Tai buvo daug žiauresni laikai, negu dabar, kai, pavyzdžiui, sekmadienį popiet nebegalime nusipirkti alkoholio. Galbūt įvairūs pokyčiai, reformos, kurios šiandieninėje Lietuvoje vyksta ir išties ateityje turės ne patį šviesiausią atspalvį. Bet dar tamsiau bus, jeigu nesuvoksime, kad mes patys, ir visi kartu, ir kiekvienas atskirai, turime prisiimti atsakomybę už tai, kas dabar vyksta. Už tai, kokią istoriją įrašysime į ateities vadovėlius. Gal juose ir vienas, ir kitas Vytautas nebeatrodys jau toks blogas?..“

 

Vytas Valungevičius,
druskininkietis

„Valstybės atkūrimo šimtmečio sukaktis tapo gera proga garsinti Lietuvos valstybės istoriją, plačiau skleisti žinią apie Lietuvą. Lietuvos turtas globalėjančiame pasaulyje yra jos grožis, paremtas tautinėmis tradicijomis. Norėtųsi, kad ateityje Lietuva tik gražėtų, o mes sugebėtume pasauliui parodyti, kokia ji graži. Lietuvos valdyme turėtų būti daugiau tęstinumo politikos. Šiuolaikinėje Lietuvoje reformų reikia, tačiau svarbiausia, kad kiekvienas pradėtas darbas nesibaigtų vien nauju sukurtu įstatymu. Linkiu, kad įstatymai netaptų barjerais, kartais gal trukdančiais įvykdyti savo profesinę pareigą? Pavyzdžiui, kad ir vaikų teisių apsaugos srityje, regis, turime visus įstatyminius svertus, pagal kuriuos turėtų būti užtikrinta vaiko gerovė, tačiau kodėl vis tiek nutinka tokių tragedijų kaip Matuko?..

Linkiu, kad Lietuvoje būtų deramas dėmesys skiriamas dar galbūt ne iki galo atverstiems istorijos puslapiams. Išsamiau galėtų būtų nagrinėjamas sudėtingas pokario metų, pasipriešinimo laikotarpis.

Dažniau prisiminkime, kokių jausmų vedini stovėjome Baltijos kelyje – kai visi norėjome susikibti rankomis ir apjuosti Lietuvą, ir tai padarėme, nereikėjo nei muštro, nei jokių specialių įsakymų. Norisi pasvajoti ir apie tai, kad pensininkai nebebus Lietuvai našta. Emigravusiam jaunimui linkėčiau širdyje išsaugoti Tėvynės ilgesį – gal po kurio laiko jis parves namo, paskatins kurti, dirbti ir gyventi Lietuvoje?“

 

Adelbertas Nedzelskis,
Druskininkų garbės pilietis, menotyrininkas

„Pažymint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, esame šventės dalyviai. Klausiate, kokia mano svajonių Lietuva? Svajonių Lietuva buvo jaunystėje, kai ilgus dešimt tremties metų svajojau apie grįžimą į Lietuvą. Daug likimo brolių liko Sibiro platybėse, man buvo lemta sugrįžti. Grįžau, ir nuo tos dienos, esu išsipildžiusios svajonės Lietuvoje.

Džiaugiausi, kad turėjau mėgiamą darbą, – saugoti Lietuvos kultūrinį palikimą, kalbėti apie jį.

Lietuva man – pati gražiausia, vienintelė, su savo gamta, istorija, gerais žmonėmis, kalba, kultūra, kovomis, pasiekimais, aukomis ir kančiomis.

Šiandieną švenčiame, tvirtai susiėmę už rankų keliame Trispalvę, o rytoj vėl teks galvoti, ką kiekvienas, pagal savo jėgas, galime ir privalome duoti Lietuvai. Svajojame apie klestinčią, laimingą Lietuvą, lygią Europos tautų bendrijoje, matomą Pasaulyje. Amžius apriboja mūsų kartos žmonių veiklos galimybes, kiek galime, norime dar jaustis reikalingi, meldžiamės, kad Dievas globotų mūsų Tėvynę.“

 

Vakaris Stankauskas,
„Atgimimo“ mokyklos moksleivis

„Aš sugalvojau, kaip  pasipuošti tokiai svarbiai šventei: prisiminiau, kad turiu ženkliuką su Lietuvos trispalve, įsisegiau. Mūsų Valstybės vėliava man labai graži. Geltona – tai saulė, gėris, ir viskas, kas yra danguje… Žalia – tai Lietuvos miškai, laukai, mūsų žemė, kuri labai gražiai sužaliuoja vasarą, pavasarį. Su tėveliais keliaujame, aplankydami gražiausias Lietuvos vietoves. Labai patiko senas kaimelis – Rumšiškės, nes ten išsaugota tokia graži senovė, viskas taip lietuviška… Raudona – tai spalva, kuri man primena apie tai, kaip ilgai dėl Lietuvos nepriklausomybės kovota – esame dėkingi visiems, ją iškovojusiems. Dabar galime didžiuotis Trispalve, išsakyti savo žodį. Apie mūsų Valstybės istoriją sužinau pamokose, o taip pat ir mano tėveliai, abi močiutės, prosenelė papasakoja, kaip viskas buvo. Labai domiuosi tais senais faktais. Norėtųsi, kad ateityje Lietuvoje būtų daugiau žmonių. Aš Lietuvoje gimiau ir čia gyvensiu. Lietuva gali būti graži ir turtinga žmonėmis, kurie ją myli. Todėl linkiu, kad žmonės liktų Lietuvoje. Jei kiekvienas Lietuvą mylėsime, ji visada bus gyva, gyvuos. Dar manau, kad Lietuvos žmonės turėtų išmokti išklausyti vieni kitus. Juk ne visi žmonės vienodi, turi skirtingas nuomones, tačiau reikia stengtis išklausyti vieniems kitus. Man norėtųsi vieningesnės Lietuvos. Jeigu kiekvienas dažniau prisimintų, ką jautė Baltijos kelyje, tai padėtų visiems būti vieningesniais ir šiandien. Myliu Lietuvą, tokią, kokia ji dabar yra. Dalyvauju mokyklos Tarybos veikloje. Su kitais mokiniais padedame mokyklai pasiruošti įvairiems renginiams, susijusiems su Lietuvos istorija, siūlome įvairias idėjas. Nuo vasario pradžios, visą šventinį laikotarpį iki Lietuvos gimtadienio, klasėse mokiniai dieną pradeda sugiedodami Lietuvos himną, o vasario 15-ąją, šventės išvakarėse, susirinksime visi mokyklos salėje bendrai sugiedoti mūsų Valstybės himną. Tai mus vienija.“

 

Juozas Kazlauskas,
JUC renginių organizatorius

„Gali skambėti paradoksaliai, tačiau mano svajonių Lietuva – visų pirma laisva Lietuva. Laisva ne tik de facto, bet ir savo vidumi. Ta, kurioje laisvė nėra suvokiama kaip duotybė ir savaime suprantamas dalykas. Ta, kurioje žmonės jaučia pareigą ir atsakomybę kiekvieną dieną kurti vertę ir stengtis, kad jų Tėvynė taptų gražesnė. Ta, kurioje jie puoselėja savo didvyrių atminimą ir neapvilia jų. Ta, kurioje geri darbai yra daromi, o nelieka žodžiais. Ta, kurioje pripažįstama kitų laisvė ir nesibaidoma atsakomybės už savo veiksmus. Kurios žmonių širdyse dega meilė Lietuvai. Kurioje vardan Tos Lietuvos vienybė težydi.

Mano svajonių Lietuva – tai ir kūrybinga bei drąsi Lietuva. Pablas Pikaso sakė, kad kiekvienas vaikas gimsta menininku, tačiau problema, kad, užaugus, tai dingsta. Mano svajonių Lietuvos edukacijos sistemoje kūrybiškumas yra puoselėjamas. Mano svajonių Lietuvoje klaidos nėra stigmatizuojamos, nebijoma ne tik suklysti, nebijoma būti kitokiam, improvizuoti ir drąsiai bei žaismingai žiūrėti į gyvenimą. Mano svajonių Lietuvoje netenka išgirsti tokių žodžių, kaip „gal geriau nereikia, ką kiti pagalvos?“, arba „ne, gal tiek to, aš jau iš to išaugau“. Tokie žodžiai bylos, kad esminis proveržis dar neįvyko. Mano svajonių Lietuva – inovatyvi ir išnaudojanti milžinišką savo intelektualinį potencialą. Kurianti šiuolaikines technologijas, tačiau savo kūriniuose paliekanti magišką Čiurlionio ir kitų didžiųjų Lietuvos kūrėjų kūrybos pėdsaką. Ir galiausiai šioje Lietuvos vizijoje puoselėjamos pamatinės vertybės – mano svajonių Lietuva yra išlaikanti savo kultūrinį identitetą Vakarų Europos civilizacijos dalis. Tai šalis, kurioje žmonės gerbia vienas kitą, rūpinasi artimu, čia klesti atsakingumas, skaidrumas ir atvirumas, saugojama ir puoselėjama turtinga Lietuvos istorija ir kultūrinės tradicijos, jos unikali gamta.

Ar toli mes nuo šio tikslo, nuo šios svajonių Lietuvos? Paklauskime to kiekvienas savęs. Aš linkęs tikėti, kad einame teisingu keliu.“

 

Vytautas Gintutis,
Druskininkų švietimo centro direktorius

„Man ši šventė reiškia, kad galiu rinktis ne iš blogo ir blogesnio, o iš gero ir geresnio. Svarbiausi mūsų pasiekimai per šį šimtmetį yra tie, kad iš žemdirbių tapome visapusiškai išsilavinusia mokslo, technologijų ir kultūros srityse tauta. Jeigu ateityje dorai investuosime į mokslą ir švietimą, turėsime perspektyvų sukurti gerovės visuomenę. Džiaugiuosi, kad mūsų visuomenė prieš 100 metų buvo pasiruošusi įgyvendinti modernios valstybės idėją. Lygiai taip pat, kaip prieš keliolika metų subrendome atkurti nepriklausomybę ir sugrįžti į Europą. Šie mūsų pasiekimai ypač matomi dabar, kai mūsų kaimynystėje esančios tautos dar tik pradeda savo kovą už nepriklausomybę. Linkiu mums visiems daugiau kantrybės ir pakantumo, tikėjimo, kad viskas, ką darome ir veikiame, yra mūsų ateities labui.“

 

Zita Jančiauskienė,
LPS Druskininkų miesto bendrijos „Bočiai“ pirmininkė

„Linkiu, kad Lietuvoje būtume draugiškesni. Pavyzdžių, kaip savo širdį dalinti kitiems, turime. Teko dalyvauti Druskininkų savivaldybės organizuotoje Padėkos druskininkiečiams šventėje – kai per nominacijų vakarą išvydau tuos žmones, globojančius svetimus vaikus, kaip aš džiaugiausi! Žinojau, kad Druskininkuose yra ne viena vaikus globojanti šeima, tačiau šventėje aš tuos žmones galėjau apsikabinti, pabendrauti. Jie yra Druskininkų pasididžiavimas. Karščiausias mano noras, kad kiekvienas vaikas patirtų savo motinos meilę, šeimos šilumą, kad Lietuvoje išliktų tokia ypatinga vertybė kaip šeima. Linkiu, kad Lietuvos vaikai visiems laikams pamirštų, kas yra patyčios mokykloje, kad mokytojas turėtų ir laiko, ir noro skirti savo jėgas, dėmesį vaikams, kurie šeimoje gal gauna mažiau šilumos. Aišku, būtų gerai, kad Lietuvoje girdėtume kuo mažiau besiskundžiančių. Noriu tikėti, kad Lietuvos ekonomika augs, ir stokojančių bus mažiau. Linkiu, kad, gyvendami Lietuvoje, patirtume kuo daugiau gyvenimo džiaugsmo. Žengdami į antrajį Lietuvos šimtmetį, puoselėkime išsvajotąją nepriklausomybę. Perduokime vaikaičiams išmintį, sukauptą per gyvenimą. Linkiu, kad jaunoji karta mus ne tik išgirstų, bet ir suprastų bei vertintų tai, kad gyvena tiek visko patyrusioje, tačiau laisvoje šalyje.“

 

Janina Kliučinskienė,
pensininkė

„Ar dažnai susimąstome, kokia kaina Lietuvos valstybė buvo sukurta, kokiomis pastangomis, kiek gyvybių paaukota dėl laisvės, nepriklausomybės? Ypač jaunesniems žmonėms reikia labiau domėtis, dažniau prisiminti garbingą mūsų Tėvynės istoriją, partizanus, – tuos drąsius vyrus, kurie padėjo galvas už Lietuvą. Mano didžiausia svajonė – kad į Lietuvą grįžtų Tėvynės išsiilgę lietuviai. Juk kiek motinų verkia, kiek širdies skausmo patiria dėl emigravusių savo vaikų… Lietuvos valdžia turėtų labiau stengtis sugrąžinti tautiečius į Lietuvą, kad jie čia galėtų dirbti, gyventi. Labai skaudu dėl emigracijos, beglobių vaikų, namų ar darbo neturinčių žmonių. Norėčiau, kad lietuviai labiau mylėtų, gerbtų vieni kitus; kad Lietuvoje darbdaviai savo darbuotojams būtų jautresni, dažniau jiems padėkotų už darbą. Lietuvoje turi būti labiau gerbiama gyvybė, puoselėjama pagarba, meilė Tėvynei ir motinai. Tai svarbiausi dalykai, ant kurių laikosi visas žmogaus gyvenimas.“

Parengė Ramunė Žilienė, Laimos Rekevičienės, Roberto Kisieliaus nuotraukos