„Saulutėje“ – knygelės „Kontis ir Tvarkius“ pristatymas“
Kai asmeniškai susipažįsti su knygos autoriumi, su juo pabendrauji, visai kitaip skaitai ir patį kūrinį. Ko gero todėl toks smagus buvo praėjusią savaitę Druskininkų „Saulutės“ sanatorijos bibliotekoje surengtas žurnalistės Aldonos Zinkevičiūtės-Jankauskienės parašytos pasakų knygelės „Kontis ir Tvarkius“ pristatymas.
Kaip sako knygelės autorė, džiaugsmo galima atrasti visur: žmonių širdyse, namuose ir net… atliekų konteineryje. Juk jame atsiduria daiktai, kuriuos žmonės sukūrė, jais naudojosi, leido jiems būti savo gyvenimo dalimi, kuri, deja, tapo nebereikalinga. Ar kada susimąstėte, kaip jaučiasi mūsų išmesti daiktai, atsidūrę konteineryje? Ką jie galėtų pasakoti vienas kitam? Atsakymus į šį klausimą galima rasti pasakų knygoje „Kontis ir Tvarkius“, kurios autorė mintimis sutiko pasidalinti ir su „Mano Druskininkai“ skaitytojais.
– Kaip gimė mintis parašyti knygelę vaikams?
– Yra toks posakis: lenk medį, kol jaunas. Suaugę žmonės turi jau susiformavusius savo įgūdžius, įpročius ir požiūrį, kuris daugeliui yra vienintelis ir dažnai pats teisingiausias. Suaugusiam žmogui ką nors keisti ir keistis, daryti kitaip nei darė anksčiau, yra pakankamai sudėtinga.
Vaikų pasaulis – kitoks. Jiems dar nieko nereikia keisti, jie tiesiog priima arba nepriima tai, ką mato, girdi ir jaučia.
Todėl apie tai, kad man atrodo svarbu šiandien, kas ne mažiau svarbu bus rytoj, norėjosi kalbėti su vaikais. Tikintis, kad jie mano knygos pasaulį ir jo herojus priims be jokių išankstinių nuostatų – tiesiog juos pamils arba ne. Vaikų pasirinkimas visada teisingas, tik suaugusiems kartais atrodo kitaip.
– Kodėl pasakų knygos apie rūšiavimą herojai „Kontis ir Tvarkius“?
– „Kontis ir Tvarkius“ – tai knyga apie mus supantį pasaulį. Ne tą – didelį, platų su tolimomis šalimis ir galaktikomis, o tą kasdienį, kuriame būname kasdien, sukdamiesi tarp daugybės daiktų. Tuos daiktus patys gaminame, perkame, paskui jais naudojamės, priprantame, net nepastebime ir galiausia išmetame, nes jei tampa mums nereikalingais.
Tiesą pasakius, man visuomet būna gaila tų išmetamų daiktų. Ne kaip daiktų, o kaip kažko, kas buvo šalia. Todėl ir sugalvojau tokius du „geriečius“, kurie tais daiktais pasirūpina.
– – Kaip pavyko pasiekti vaikų širdis, tokia sudėtinga tema parašyti jiems patrauklia, suprantama kalba ir forma?
– Į vaikų širdis yra vienintelis kelias – tikrumo ir nuoširdumo kelias. Tad, rašydama „Kontį ir Tvarkių“, juo ir ėjau. Stengiausi nieko nemokyti, nepiršti savo nuomonės, nenurodinėti, kaip elgtis teisinga, o kaip ne.
Ir dar – visai nemąsčiau, kad tai knyga apie atliekas, jų tvarkymą ar rūšiavimą. Man tai pirmiausia knyga apie kiekvieno mūsų norą būti reikalingu, jaustis saugiu. Aš tikiu, kad ne tik žmonės, bet ir daiktai nori taip jaustis. O apie tai, kuo tiki, kalbėti lengva ir paprasta.
– Knygelės pristatymo renginiai organizuojami įvairiuose miestuose ir miesteliuose. Kokie jie būna? Kas labiausiai jaudina vaikus?
– Vaikai – nuostabi auditorija. Jie labai lengvai įsijaučia į temą ir tą laiką, kurį praleidžiame kartu, tiesiog gyvena tuo, apie ką kalbame.
Kol kas visi susitikimai buvo labai šilti ir gyvi. Stebina tai, kiek daug vaikai žino apie mūsų daiktus, kuriuos paverčiame atliekomis. Žavi tai, kaip aktyviai jie atsakinėja į improvizuotos viktorinos klausimus. Ir dažniausia jau pirmas atsakymas būna teisingas! Kartais net pagalvoju: gal klausimai per lengvi? Bet vėlgi manau, kad daugelis suaugusiųjų taip lengvai į juos neatsakytų.
Pieš kiekvieną susitikimą galvoju ir, prisipažinsiu, šiek tiek jaudinuosi, ar pavyks užmegzti kontaktą su vaikais, ar užsimegs pokalbis? O kai pradedame bendrauti, viskas būna sklandu, laikas prabėga labai greitai ir lieka daug gerų emocijų.
– Koks buvo susitikimas Druskininkuose? Kas labiausiai įsiminė?
– Kiekvienas susitikimas būna kažkuo kitoks, nes į jį ateina vis kiti vaikai. Druskininkuose, „Saulutės“ sanatorijoje, į knygos pristatymą atėjo vaikai čia atvykę iš įvairių Lietuvos vietų. Jie buvo nė neskaitę knygos, nes didžiuosiuose knygynuose ja neprekiaujama (dabar jau galima įsigyti „Saulutės“ bibliotekoje).
Tačiau pokalbis užsimezgė labai lengvai, vaikai noriai pasakojo, kaip jie elgiasi su nebereikalingais daiktais, dalyvavo bibliotekos vadovės Danutės Potelienės surengtame rūšiavimo konkurse, atsakinėjo į viktorinos klausimus ir džiaugėsi laimėtais prizais – knygomis „Kontis ir Tvarkius“.
Tai buvo nuostabi popietė gražiomis rudens spalvomis nuspalvintuose Druskininkuose.
– Knygos gale kiekvienas gali parašyti ir savo norą. Ar jau žinote kai kurių savo skaitytojų norus?
– Vaikai turi daug norų, kaip, beje, ir suaugusieji. Kokius norus įrašo į knygą, aš nežinau, nes knygos iškeliauja į vaikų namus.
Man vaikai sako, kad norėtų turėti tokį draugą, kaip Tvarkius, nes jis viską sutvarko.
Kai kurie labai nori žinoti, kaip toliau sekasi „Končiui ir Tvarkiui“ ir prašo parašyti kitą knygą apie juos.
– Ar bus knygelės tęsinys?
– Galvoju apie tai, bet nieko nežadu. Man „Kontis ir Tvarkius“ – kaip kūdikis. O kol kūdikis mažas, jį reikia paauginti. Tad kol kas ir auginu – važinėjame kartu į pristatymus, bendraujame su vaikais, susirandame naujų draugų, kaupiame gerus įspūdžius. Ir sakome „ačiū“ visiems, kurie su mumis draugauja. Nes draugų turėti yra gerai. Taip galvoja Kontis. Ir aš jam pritariu.
Laima Rekevičienė