Įspūdinga kelionė abipus Baltijos

Šaunu, kai svajonėms lemta išsipildyti. Dar smagiau, kai vienu šūviu tris zuikius pavyksta nušauti: kaimynus braliukus aplankyti, per Baltiją perplaukti, nuostabiuoju Stokholmu pasigėrėti. Ir dar su puikių draugų kompanija!

Ankstyvas spalio rytmetis, o nenuilstanti „Bočių“ pirmininkė Zita Jančiauskienė, su įprastu jai atsakingumu suderinusi išsvajotos kelionės detales, išlydėjo 50 žmonių grupę trijų parų kruizan. Profesionali gidė Audronė, atrinkusi įdomiausius faktus, paruošusi dar ir pikantišką informaciją, sugebėjo įžiebti nenumaldomą norą patiems aplankyti istorinius, kultūrinius, tiesiog legendinius objektus, stabtelėti prie jų.

Pirmasis objektas – Latvijoje, Žiemgalos lygumose esanti Rundalės pilis su įspūdingais parkais. Praskleidus trijų šimtmečių skraistę, galima bandyti suvokti abiejų kaimyninių valstybių istorinius vingius. Juk Kuršo kunigaikštystė su Žiemgala nuo 1569 m. buvo vienas Abiejų Tautų Respublikos junginys. Pasak Latvijos istorikų, tai šios šalies klestėjimo laikmetis. Sustiprėjusi šiaurėje esanti kaimynė Švedija išsiruošė į karo žygius anapus Baltijos – 1629 m. jėga sujungė Vidžemę su Ryga. Bene po šimtmečio agresyvi Rusijos imperija atplėšė Latgalos žemes. Lemtingais 1795 m. imperijos kariauna iš Rytų ištrina iš žemėlapio ne tik Kuršo kunigaikštystę, bet ir Abiejų Tautų Respublikos junginį. Lietuva kaip ir Latvija ilgus du šimtmečius kentėjo okupacijos rėžimą. Deja, skirtingai. Ryga stiprėjo, buvo vystoma pramonė, augo uostas. Lietuvoje nepakeliamos okupacijos naštą bandę nusimesti miesteliai, dar baudžiavos jungą nešantys valstiečiai sukilimuose dalgiais stoję prieš caro gubernatorius ir kareivius, buvo žiauriai numalšinti. Negailestingos istorijos žaizdos akivaizdžios iki šiol.

Kuršo hercogas E. J. Bironas įsigeidžia didingos vasaros rezidencijos, iširenka lygumas, tartum svajodamas ne tik rūmus, bet ir miestą pastatyti. Ištaigingas Baltijos Versalis – taip galima vadinti šiuos puošnius rūmus su prancūziško stiliaus parku. Rūmus projektavo italų kilmės rusų architektas F. B. Rastrelli. Šis genialus architektas, sukūręs 13 nepakartojamų architektūros pavyzdžių Peterburge, Maskvoje, Kijeve. Vienas jų Latvijoje. Rūmų ansamblis pastatytas stebėtinai greitai 1736-1740 m. Baroko ir roko stiliaus pagrindinius rūmus sudaro 138 kambariai, ištaigingos poilsio, pokylių salės, apartamentai, valgomieji. Rūmų interjerą kūrė geriausi to meto dailininkai, skulptoriai. Sienos ir lubos – meno kūrinių galerijos. Židiniai ir grindys – nepakarojamai originalūs. Bareljefai, paauksuotos romantiškos figūros, grakščios linijos dar labiau sutviska krištolo sietynų išsklaidytoje saulės šviesoje, ar plazdančių žvakių mirgėjime. Kas žino, kokias paslaptis slepia hercogo audiencijos salės santūrios spalvos, knygų spintos, paslaptingi stalo stalčiai. Hercogienės apartamentų subtilybės lankytojus tiesiog priverčia paskęsti anų šimtmečių legendų ūkanose, greta –nepakartojamo smaragdo spalvos miegamieji.  Rūmų prabangą hercogas E. J. Bironas ėmėsi statyti, pakerėtas Kuršo kunigaikščio našlės Anos meilės. Galima įtarti Anos autoritetą ir turėtą aristokratišką įtaką Peterburge, nes ji buvo kilusi iš Rusijos imperatorių šeimos, kad galėtų iškilti, rūmai, kuriems niekas neprilygtų Pabaltijo kraštuose. Deja, Ana įkurtuvių rūmuose nesulaukė, pats hercogas E. J. Bironas buvo net 20-čiai metų ištremtas į Rusiją. Daug šeimininkų ir permainų vyko šiuose rūmuose. Laimė, jų neištiko mūsų šalies Valdovų rūmų likimas.

Pro fasadinius rūmų langus atsiveria puikus prancūziško stiliaus, tikslių geometrinių linijų ir formų sumedėjusių augalų parkas, rožynai, spalvingi gėlynai. Sunkiai įsivaizduojama, kad to meto rūmų statybos metu, 1739 m. jau 10 ha plote buvo išplanuota, paruošta ir pasodinta 32 818 liepų, 500 kaštonų, 188 ąžuolai. Grįžęs iš tremties, hercogas ėmėsi plėtoti vaismedžių sodą, įprastinį obelų, kriaušių, slyvų, vyšnių sodą papildė abrikosais, persikais su deramu rūpesčiu nuo žiemos šalčių apsaugoti. Parką papuošė tvenkiniais.

Rūmų atgaivinimas pradėtas 1975 m., ir iki 1985 m. bendras ansamblis, kuris užima 72 ha ploto įgavo naują gyvastį. Latvijai atkūrus nepriklausomybę, visas ansamblis nepriekaištingai restauruotas, jame eksponuojami tapybos, skulptūros, šiuolaikinio meno darbai, vyksta klasikinės muzikos šventės.

Rygoje dukart per Dauguvos upę pravažiavę, nuskubėjome į keleivinių laivų uostą. Krantinėje prišvartuotas keltas „Romantika“ buvo gerokai aukštesnis už mūsų kurorto „devynaukštį dangoraižį“, ilgiu netilptų ir futbolo aikštėje, nes jo ilgis 192,9 m., talpina iki 2500 žmonių. Įspūdžių, pramogų, pasilinksminimų, šokių, koncertų, loterijos vakarų – iki vidurnakčio. Mūsų druskininkiečių grupė drausminga, žinojome, kad rytoj laukia pažintis su Stokholmu.

Ir štai pro mūsų autobuso langą sunku spėti dairytis kairėn – dešinėn, nes pirmasis objektas – Vazų laivo muziejus. Vazos. Giminė kildinama iš švedų didikų. Vazų dinastija laikoma pagarboje ir ypač pirmasis Švedijos karalystės valdovas (1523-1560) Gustavas I Vaza. Jo nuopelnas – atsikovota nepriklausomybė nuo Danijos. Jo palikuonis – anūkas Zigmantas Vaza, Švedijos karaliumi buvo nuo 1592 ir 1599 m. iš jo sostą atėmė brolėnas Karolis. Tapęs ATR valdovu 1587 m. ir Lietuvos valdovu nuo 1588 m. dėl Livonijos įsivėlė į ilgas kovas su Švedija. Jis ATR nesugebėjo sustiprinti, tuo pasinaudojo kaimynai šiaurėje ir rytuose. Švedijoje karaliumi tapęs Gustavas II Adolfas ėmėsi stiprinti laivyną, tikėdamasis karalystės valdas išplėsti pietinės Baltijos kraštuose, užkariavo Pomeranijos žemes. Karališkos didybės simboliu sumanė pastatyti 4 naujus ir vieną tiems laikams dar nematyto dydžio flagmaną – net 61 m ilgio, kuriame tilptų 300 karių įgula ir 45 įvairių kalibrų patrankos. Statybai paskyrė olandų kilmės laivų statybos meistrus. Kone per 4 m. laivas buvo pastatytas, išpuoštas karžygių, riterių, undinių spalvingomis skulptūromis, kurios turėjo simbolizuoti karališkąją galybę. Laivo statybą, net jo dydžius, ginkluotės skaičių, nurodinėjo jo karališkoji didenybė, visiškai ignoruojant laivo statytojų paskaičiavimus. Svarbiausias jų buvo pažeistas – laivo svorio centras buvo aukščiau leistino, net ir plotį sumažino dviem metrais, bet karaliaus įnoris, – laivas turi būti matomas iš toli – negalėjo būti ignoruotas. 1628 m. vasaros pabaigoje gausi minia susirinko išlydėti karališkojo flagmano, meno šedevro. Gausiai saliutavus bronzos nulietų patrankų salvėmis, buvo apgaubtas tirštų parako dūmų. Tik pasukęs numatytu naujo laivo kursu, išskleidęs 4200 kvadratinių metrų  bures, visų akivaizdoje ėmė krypti ant šono ir iš lėto karališkoji didenybė ėmė skęsti, laivo kapitonas ir dalis įgulos išsigelbėjo. Tik po 333 m. buvo sumanyta legendinį laivą iškelti. 1961 m. laivas ir jame rasti 26 000 įvairių įgulos artifaktų iškelti, restauruoti ir nuo 1990 m. eksponuojami „Vazos laivo muziejuje“.

Kita dienos dalis buvo ne mažiau įdomi, apžiūrėjome įdomiausius, svarbiausius architektūros statinius, krantines, tiltus, karališkuosius rūmus. Juk miestas nematęs karų, sugriovimų. Vakare „Romantika“ pakėlė inkarus. Tik Baltija šį kartą buvo baltais bangų purslais pasidabinusi. Rytas darganotas, bet Rygos senamiesčio gatveles, bažnyčių bokštų špilius, laisvės paminklą aplankėme. Dargi Bauskės restauruojama pilis kėlė pavydą, anot Maironio, „pilių sienos apleistos ir vienos“, juk grįžome pro Kauną, neišdrįsome sustoti šalia Kauno buvusios pilies. Skubėjome grįžti į Druskininkus, į namus.

Stokholme druskininkiečių grupė aplankė įdomiausius architektūros, istorijos objektus/Antano Lankelio nuotrauka

Antanas Lankelis