Komentaras „Etikečių klijuotojui“

Praėjusį penktadienį, fiksuojant Druskininkų savivaldybės tarybos posėdžio eigą, opozicinių partijų atstovams užkliuvo ir savo darbą dirbančių žurnalisčių veikla. Iš pradžių jie muistėsi, regis, jautėsi nepatogiai, bandė „auklėti“ juos fotografavusias ir filmavusias žurnalistes. Liberalas J. Šarkus, neapsikentęs, net garsiai pareiškė, kad žurnalistės esą „aplink siautėja be jokios etikos, be jokios moralės“ ir trukdo klausimų svarstymą.

Gal Tarybos narys pamiršo, o gal ir specialiai nepastebėjo šalia sėdinčių kolegų, bendražygių ir bendrapartiečių, kurie, nebūdami akredituotais ir iš viso nebūdami žurnalistais, išsitraukę savo mobiliojo ryšio telefonus irgi „filmavo“. Politikais save vadinantys veikėjai nesibodėjo filmuoti posėdžių salėje, o paskui „drąsintis“ savo paskyrose įvairiuose socialiniuose tinkluose, įžeidinėdami, tendencingai pateikdami posėdžio medžiagą, rodydami savos kūrybos interpretacijas, besigirdami – esą kokie „mes broliai šaunuoliai“.

Tarybos posėdžio pirmininkui R. Malinauskui replikavus, jog žurnalistai tik dirba savo darbą ir paprašius nesipiktinti žmonėmis, kurie netrukdo dirbti kitiems, viešai ir į kamerą pratrūko konservatorius V. Semeška. Regis, suvokdamas, kad negali žurnalistams trukdyti dirbti savo darbą, o viešo Tarybos posėdžio paskelbti uždaru, Tarybos narys, mojuodamas rankyte, leido sau papostringauti – jis nieko prieš, kad posėdis būtų filmuojamas, tačiau nuo pasisakymų paties posėdžio metu fiksavimo esą „Mano Druskininkai“ žurnalistai turėtų susilaikyti. Ir dar opozicijos atstovas vis kalbėjo apie žurnalistų etiką.

Konservatorius per tris darbo Taryboje metus jau turėjo suvokti, kad Tarybos narys, politikas yra viešas asmuo. V. Semeškai teks priprasti, kad jis bus filmuojamas net ir tada, kai neatrodys pats sau gražus. Net ir tada, kai jį filmuos ar fotografuos ne paties pasikviesti žurnalistai, su kuriais jis bičiuliaujasi. Ir kuriems gali kalbėti tai, ką nori, žinodamas, kad „taip ir bus ištransliuota“.

Ar filmuodama šį Druskininkų savivaldybės tarybos opozicijos „lyderį“, buvau priėjusi per arti ir „trukdžiau susikaupti“ bei teatrališkai mojuoti rankytėmis? Gal kitą kartą teks filmuoti iš toliau. Rankytę galima bus filmuoti atskirai.

O dėl posėdžio metu viešai ir garsiai V. Semeškos ištransliuotą teiginį, kad manęs „žurnaliste apskritai vadinti galbūt ir nevertėtų“, atsakau, kad jį šį kartą gelbsti žodelis „galbūt“. Žurnalistinį darbą dirbau dar tada, kai save politiku vadinantis veikėjas, ko gero, savo kelnytėmis dar trynė mokyklos suolą. Ne jam vograuti apie garbingą žurnalisto vardą ir spręsti, ką jaučiu, filmuodama, dirbdama savo darbą.

Daugiau kaip dvidešimt metų dirbu žurnalistinį darbą. Dabar dirbu čia, Druskininkuose. Dirbau šį darbą jau tuomet, kai minėtas konservatorius, kiek teko skaityti spaudoje, neaiškiais keliais bastėsi užsieniuose. Nepardavinėjau Lietuvos žemių, nemulkinau ir nežeminau kolegų, nesibylinėjau dėl to teismuose, nekarpiau ir nemontavau iš Tarybos posėdžių iš kontekstų ištrauktų frazių tam, kad sukompromituoti kolegas. Nepasistačiau pilių ant Nemuno kranto. Dėl to galiu drąsiai žiūrėti žmonėms į akis.

O jeigu V. Semeška ir jo sėbrai dar norėtų padiskutuoti apie žurnalistinę etiką, lai užsuka į redakciją. Aptarsime jų socialinių tinklų profilių kartais ir necenzūrinius „perliukus“, pakalbėsime apie etikos kodeksus.

Manau, nepakenktų padiskutuoti ir apie politikų etiką.

Laima Rekevičienė,
savaitraščio „Mano Druskininkai“ redaktorė