Londono maratono trasą sėkmingai įveikė ir druskininkietis Ignas Brasevičius
Londone surengtame Pasaulio lengvosios atletikos čempionate Lietuvos komandos sudėtyje šiemet buvo ir iš Druskininkų kilęs bėgikas Ignas Brasevičius. Jis drauge su Remigijumi Kančiu buvo pirmieji sportininkai šalies istorijoje, kurie įveikė vyrų maratono distanciją. „Taigi įvyko tai, kam ruošiausi visus metus. Pasaulio lengvosios atletikos čempionatas, 51 vieta! ir 2:22:20 val. Nors rezultatas nėra superinis, bet vieta esu patenkintas (labai!). Noriu tiesiog padėkoti visiems, kas mane palaikė Londone, Lietuvoje ir visur kitur“, – savo socialinio tinklo paskyroje neslėpė emocijų sėkmingai maratono trasą įveikęs sportininkas. Su savaitraščio „Mano Druskininkai“ skaitytojais Lietuvą ir Druskininkus garsinantis maratonų bėgikas taip pat mielai sutiko pasidalinti mintimis.
Ignas laimingas, kad jį palaiko šeima, draugai ir daugybė bėgimo aistruolių/Asmeninio archyvo nuotrauka
– Pasaulio lengvosios atletikos čempionate Londone 42,195 kilometrus drauge su Remigijumi Kančiu įveikėte, atstovaudami Lietuvai. Koks jausmas apėmė, kai pasiekėte finišą?
– Prabėgus maratoną, visada būna gera, pasiekus finišą. Vis dėlto tenka įveikti ilgą ir sekinančią distanciją. Bet Londone po finišo apėmė nerealus jausmas – juk atstovavau Lietuvai. Be to, mane trasoje palaikė šeima, draugai ir daug lietuvaičių. Londone nemažai teko pasikankinti, tai džiaugiausi, kad pagaliau viskas baigėsi.
– Greičiausiame pasaulio maratone 2016 m. Berlyne finišavote per 2 valandas 18 minučių 56 sekundes. Tai buvo ne tik Jūsų asmeninis rekordas, bet ir geriausias Lietuvos sezono rezultatas. Kaip pavyko jį pasiekti?
– Berlyno maratonas, tikriausiai, ne tik greičiausias, bet ir tikrai gerai organizuotas. Į Berlyną važiavau, nieko gero nesitikėdamas, nes visą sezoną kankino traumos. Tai, kad pasiekiau asmeninį rezultatą ir įvykdžiau normatyvą į Pasaulio čempionatą, nustebau. Tikrai, nebuvo pakankamai pasiruošta, bet, ko gero, tada buvo mano diena.
I.Brasevičius: „Pradėjau bėgioti, nes norėjau būti sektinas pavyzdys sūnui Vėjui.“/Asmeninio archyvo nuotrauka
– Esate neprofesionalus sportininkas. Kada Jūsų gyvenime atsirado maratonai ir ką jie Jūsų gyvenime reiškia?
– Taip, esu neprofesionalas. Deja, iš bėgimo neišgyvensi, tad tenka užsiimti ir kita veikla. Bet vis labiau ta veikla tampa susijusi su sportu. Noriu gyvenime daryti tai, kas man patinka ir ką moku geriausiai – bėgioti ir treniruoti žmones.
Na, o maratonai mano gyvenime atsirado netikėtai. Anksčiau sportavau, bet buvau padaręs nemažą pertrauką. Būna, gyvenime kartais žmonės pasiekia dugną, kai nebesupranta, ko nori, kuo būti… Aš tą dugną pasiekiau, bet kadangi turiu sūnų, turėjau dėl jo išlipti iš to dugno. Tiesiog norėjau buti geras tėtis, savo vaikui – pavyzdys. Todėl ir pradėjau bėgioti. O kad viskas taip pasisuks, nebūčiau jokiame gražiausiame sapne susapnavęs. Bėgdamas, aš tapau daug geresniu žmogumi. Tai yra svarbiausia. Pasirodo, bėgimas gali ir pakeisti žmones.
– Kiek trunka pasiruošimas, tarkime, Berlyno ar Londono, maratonams?
– Pasiruošimas maratonui trunka 3-4 mėnesius. Gana ilgas laiko tarpas. Likus kelioms savaitėms iki starto, jo lauki kaip šventės, nes žinai, kad po to laukia poilsis.
– Kiek laiko per savaitę skiriate treniruotėms?
– Per savaitę treniruojuosi 6-7 dienas, 4 dienas – po du kartus per dieną.
– Maratonai – tai ir sveika gyvensena, ypatingas gyvenimo būdas?
Iš Druskininkų kilęs bėgikas I. Brasevičius (kairėje) didžiuojasi, kad jam teko atstovauti Lietuvai Pasaulio lengvosios atletikos čempionate/Asmeninio archyvo nuotrauka
– Sveika būtų pabėgioti per savaitę 3-4 kartus po pusvalandį. Juk, ruošiantis maratonui, reikia sunkiai ir daug dirbti, negailint savęs. Be to, beveik visada kažką skauda. Būna ir traumų. Taip, kaip aš bėgu maratonus, sunku butu pasakyti, kad tai sveika. Bet tikrai jaučiuosi daug stipresnis – ne tik fiziškai, bet ir morališkai.
– Kiek laiko prireikia, kad atstatytumėte jėgas po maratono?
– Po maratono atsigaudinėjame mėnesį. Tik tada organizmui vėl galima duoti krūvį. Aišku, jėgas atstatome, ne gulėdami ant sofutės prie televizoriaus, o tiesiog lengviau bėgiodami .
– Kas tie žmonės, kurie Jus labiausiai palaiko, bėgant maratonus?
– Visu pirma, mane labai palaiko mano šeima, draugai ir daugybė bėgimo aistruolių. Bet tikriausiai labiausiai esu dėkingas savo draugei Miglei. Iš tikrųjų nėra lengva gyventi su sportininku. Bet aš visada jaučiu dideli jos palaikymą. Kartais man gal net ir gero spyrio reikia – tą ji ir padaro.
– Kas yra sunkiausia, ruošiantis ir jau bėgant maratoną?
– Sunkiausia yra patikėti savimi, kad gali bėgti greitai. Kartais sunku rasti motyvacijos.
– Ar Jūsų sūnelis taip pat domisi sportu?
– Sūnui Vėjui dar tik šešeri metai, bet jis tikrai judrus vaikas. Mėgsta visas sporto šakas – ir stebėti varžybas, ir pats žaisti. Tai, aišku, ne be tėčio įtakos… Juk aš dėl to ir pradėjau bėgioti – norėjau būti sektinas pavyzdys Vėjui. Manau, man visai gerai pavyko.
– Ar dar prieš dešimtmetį galėjote pagalvoti, kad tapsite maratono bėgiku?
– Jei kas nors prieš dešimt metų būtų pasakęs, kad bėgsiu maratonus, dalyvausiu Pasaulio lengvosios atletikos čempionate, būčiau tiesiog pasukiojęs pirštą prie smilkinio…
Ignas stengiasi praleisti laisvalaikį su sūnumi Vėju ir drauge Migle/Asmeninio archyvo nuotrauka
– Koks Jūsų laisvalaikis? Ar lieka laiko kitiems pomėgiams?
– Labai daug laisvalaikio neturiu, bet jį stengiuosi praleisti su savo artimais žmonėmis, sūnumi, drauge. Einam pasivaikščioti, žaidžiame žaidimus. O kartais norisi tik gulėti ir žiūrėti filmus. Aišku, kartais susitinku ir su draugais. Išgeriu ir alaus, bet tik tada, kai nesiruošiu maratonui. Atsiprašau draugų, nes tikrai per mažai skiriu dėmesio jiems. Bet ateis ir jų eilė.
– Kokia didžiausia Jūsų, kaip maratonininko, svajonė?
– Žinoma, didžiausia mano, kaip sportininko, svajonė, yra olimpiada. O šiaip norėčiau turėti sveikatos, kad galėčiau ilgai bėgioti.
– Ar treniruojatės ir Druskininkuose?
– Kai grįžtu pas tėvus į Druskininkus, tenka bėgioti ir čia. Smagu prisiminti jaunystėje išbandytas trasas.
– Ko palinkėtumėte tiems, kas norėtų įveikti maratono trasą, bet abejoja savo jėgomis?
– Palinkėčiau neabejoti savo jėgomis. Maratoną nubėgti gali beveik visi. Tik, aišku, reikėtų atsakingai treniruotis ir protingai tam ruoštis. Siūlyčiau visų pirma išbandyti savo jėgas trumpesnėse distancijose – nubėgti 5 ar 10 kilometrų, pusmaratonį. O po to kantriai, neskubant ruoštis, kad maratoną bėgti būtų smagu.
Kalbino Laima Rekevičienė