Įspūdis: Druskininkai – vieta, į kurią norisi grįžti

Gyvenime būna laikas, kurį norėtum sugrąžinti, akimirka, kurią mielai sustabdytum, ir vieta, į kurią norėtum grįžti. Man ta vieta – Druskininkai, kuriuos aplankau kiekvieną vasarą.

Šiemet jau penkioliktą kartą kurorte vyksta tarptautinis menų festivalis „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“. Gausybė renginių, skirtų Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui atminti. Tą kartą M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus sode klausėmės nebaigtų M. K. Čiurlionio kūrinių ir eskizų, kuriuos atliko Dmitrij Golovanov (fortepijonas) ir Jan Maksimovič (saksofonas). Sėdėjome po obelimis ir klausėmės nuostabios muzikos, sklindančios pro atvertas langines. Kodėl renginys vyko ne salėje?  Todėl, kad M. K. Čiurlionių namuose visuomet būdavo atvertos langinės, o pro jas sklido muzika – juk visi Čiurlionių vaikai muzikavo.

Druskininkų savivaldybės Viešojoje bibliotekoje susitikome su LR Vyriausybės kultūros ir meno, Kalbos premijų laureate aktore Gražina Urbonaite. Girdėjome M. K. Čiurlionio kūrybos ištraukas, L. Rėzos, M. Daukšos, S. Daukanto ir kitų klasikų kūrybos fragmentus. Talentinga aktorė meniškai perteikė senovės dvasią ir susiejo su šiandiena.

Sužavėjo ir Meistriškumo mokyklos smuikininkų bei Druskininkų vaikų ir jaunimo meno kolektyvų pasirodymas vaikų reabilitacijos centre „Saulutė“.

Druskininkai garsūs ne tik kultūriniu gyvenimu. Gausu čia ir pramogų. Einant Vilniaus alėja muzikinio fontano link, akys nukrypo į neįprastą vaizdą – apverstas namas aukštyn pamatais. Įsiamžinę prie jo, išdrįsome žengti į vidų. Buvau internete skaičiusi apie šį atradimą, bet kol pats neišbandai, sunku suvokti, koks tai jausmas. Namelis dviejų aukštų. Išvydome apverstą vonios kambarį, svetainę, miegamuosius kambarius. Smalsu būtų sužinoti, kaip jaustumėmės, jei galėtumėme lakstyti lubomis ir gyventi atvirkščią gyvenimą. Ar norėčiau gyventi šiame namelyje? Ko gero, ne. Įėjus į pirmą aukštą, jau šiek tiek „mėtė“ į šonus. Vaikščiojome lyg nesavomis kojomis. Į antrą aukštą bijojau net lipti. Draugės paraginta, baimę įveikiau. Bet paeiti jau negalėjau. Įsitvėriau į laiptelių turėklus ir pasidairiau. Įdomi pramoga.

Vaikščiojome Druskininkų takeliais, gėrėjomis akį veriančiais gėlynais, gaivinomės mineraliniu vandeniu. Kas gali būti geriau už atostogas! Oras lyg užsakytas! Tik vieną dieną šiek tiek palijo. Bet nėra padėties be išeities. Radome puikų prieglobstį – „Žiemos sodą“, įsikūrusį „Eglės“ sanatorijoje.

Būti Druskininkuose ir neaplankyti Aušros ir Tauro Česnulevičių būtų tiesiog nuodėmė. Nors menininkai labai užsiėmę, mielai sutiko atverti savo kiemo – „Druskos studijos“ vartelius. Neprisimenu, kelintą vasarą čia lankausi – su mokiniais važiuodavau į „Sūrias pamokas“. Druska naudojama ne tik maisto gardinimui. Ji gali tapti ir meno šedevru, jei atsiduria kūrybingų žmonių rankose. Stebėjome meno kūrinius ir sunkiai rinkome žodžius, galinčius išsakyti jausmus. Žmogaus fantazija – beribė. Pasivažinėjome Tauro unikaliu elektromobiliu, žinomu jau ne tik Lietuvoje. Matėme ir naujo giganto – vaikščiojančio Geležinio vilko – užuomazgas. O Aušros pasakojimas apie Druskininkus, jų praeitį ir šiandieną liejosi kaip tas Ratnyčėlės upelis, tekantis pro jų kiemą. Ne veltui moteris yra pelniusi geriausios gidės Lietuvoje titulą. Norėčiau padėkoti Aušrai ir Taurui –  lai būna laimingi, darydami kitus laimingus.

Svajoju kitąmet vėl sugrįžti į mylimus Druskininkus.

Birutė Vitkauskienė,
Alytaus miesto gyventoja