Svajonė išsipildo, jei eini link jos kasdien

Šią vasarą druskininkiečio Povilo Lapinsko vadovaujama šokių studija „Dosado“, kurioje sportinių ir šiuolaikinių šokių mokomi vaikai, jaunimas ir suaugusieji, mini penkerių metų veiklos sukaktį. Sukakties proga rudeniop planuojamas įspūdingas „Dosado“ kolektyvų koncertas druskininkiečiams ir kurorto svečiams.

Druskininkiečio P. Lapinsko pergalės įvairaus lygio žirgų sporto varžybose – intensyvių treniruočių, kantraus darbo ir jau septynerius metus trunkančios nuoširdžios draugystės ir rūpesčio žirgu Dyzeliu rezultatas/Asmeninio archyvo nuotrauka

Po studijų Lietuvos sporto universitete grįžęs gyventi į gimtuosius Druskininkus, P. Lapinskas įgyvendino vieną iš savo svajonių – įkūrė šokių studiją „Dosado“. Netrukus studijos padalinys buvo atidarytas ir Alytuje bei Varėnoje. Pastaraisiais metais talentingo trenerio auklėjami jaunieji šokėjai dalyvauja miestų šventėse, skina laurus šokių čempionatuose Lietuvoje bei užsienyje.

Antroji išsipildžiusi Povilo svajonė – žirgai. Žirginiu sportu jis pradėjo užsiiminėti prieš aštuonerius metus. Pergalės įvairaus lygio varžybose – tai ne tik intensyvių treniruočių, kantraus darbo, bet ir ilgos, nuoširdžios draugystės ir rūpinimosi žirgu Dyzeliu rezultatas.

Šių metų pavasarį Povilas tapo vieno Alytaus informacinio portalo jaunimui rengiamo konkurso laureatu nominacijoje „Metų žmogus“. Konkurse siekta atrasti ir įvertinti talentingus ir visuomeninėje veikloje aktyvius žmones. Nominacijai alytiškiai pasiūlė Povilą, įvardiję, jog „Povilas Lapinskas – sportinių šokių treneris mokantis jaunimą šokio paslapčių, įkūręs šokių studiją „Dosado“, o taip pat ir žirgų entuziastas, dalyvaujantis ir pelnantis prizines vietas čempionatuose, įvairiose varžybose ir viską suderinantis tarpusavyje.“

P. Lapinskas sako, kad viską galima suspėti ir suderinti, jei tik tai, ką darai, yra miela širdžiai ir yra tai, apie ką svajojai ne vienerius metus. Jis įsitikinęs, kad kiekviena svajonė išsipildo, jei eini link jos kasdien, nors po mažą žingsnelį: „Svajonės reikia siekti – ji neišsipildo vien tik todėl, kad svajoji. Kiekvienas gali turėti svajonę – tokią, kuri augintų, tobulintų, brandintų. Aš svajojau turėti savo šokių mokyklą – ir šiandien džiaugiuosi, kad šią svajonę įgyvendinau. Turėti žirgą buvo kita mano svajonė, kurios taip pat kryptingai siekiau – nors ir atrodė, kad ji kone nepasiekiama…“

P. Lapinsko „Dosado“ studijos šokėjų iš Druskininkų, Alytaus ir Varėnos tradicija – šokių sezono uždarymo proga surengti bendrą kelionę. Neseniai, plaustais keliaudami Merkiu, visi patyrė smagių įspūdžių/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Kodėl po studijų Kaune pasirinkote grįžti į Druskininkus?

– Labai myliu savo gimtąjį miestą, ir neįsivaizduoju, kad turėčiau būti kur nors kitur. Druskininkai man yra pats gražiausias Lietuvos miestas. Juo brangesnis, kad nuo mažumės mačiau, kaip Druskininkai augo. Džiaugiuosi, kad draugai ir pažįstami, apsilankę Druskininkuose, žavisi šiuo miestu, stebisi, kaip čia gražu, kokia gausybė pramogų, paslaugų. Tiesa, tai nedidelis kurortas – tačiau toks, kuriame tikrai galima pailsėti. Manau, kad daugelis druskininkiečių myli ir vertina savo miestą.

 

– Esate sukaupęs nemenką sceninę patirtį. Ar dabar, kai šokti mokote kitus, pats nesiilgite scenos?

– Manau, kad viskam yra savas laikas. Scenos nevengiu ir dabar, kai esu kviečiamas, – koncertuoju, dalyvauju įvairiuose renginiuose. Tačiau, manau, dabar mano laikas yra toks, kad turiu perteikti sukauptą patirtį savo vaikų ir jaunimo kolektyvams – noriu, kad jie tobulėtų, kad jie išeitų į sceną. Todėl didžiausią dalį savo laiko ir visas savo žinias bei patirtį skiriu jiems.

 

– Tarp „Dosado“ kolektyvų skatinate tarpusavio draugystę, bendravimą. Kodėl Jums tai svarbu?

– Noriu, kad mano šokėjai jaustųsi lyg vienos šeimos nariai, bendrautų tarpusavyje. Man ir pačiam smagu, kai žmonės susirenka, dalinasi įspūdžiais, bendrauja, susidraugauja, kviečiasi vieni kitus svečiuotis. Bent keletą kartų per metus rengiame bendrus visų trijų miestų šokėjų susitikimus – jau tradicija, kad drauge švenčiame senųjų metų palydas, sezono uždarymą. Prieš keletą dienų surengėme kelionę plaustais – Merkiu. Visi patyrėme bendrų smagių įspūdžių.

 

– Ką lengviau mokyti šokių – suaugusiuosius ar vaikus?

– Smagu dirbti ir su suaugusiaisiais, ir su vaikais. Dirbti su mažiausiais mano šokėjėliais, trejų, ketverių metų vaikais, nėra sunku – jie atviri, smalsūs, vaikų emocijos natūralios, nuoširdžios. Tai teikia džiaugsmą. Stengiuosi jiems būti ne tik treneriu, bet ir geru draugu. Mažieji man papasakoja savo dienos įspūdžius ir įvairius nutikimus, drauge pažaidžiame, o tada – ir pašokame. Tiesa, tokio amžiaus vaikams dar sunku susikoncentruoti, ilgiau išlaikyti dėmesį vienam kuriam dalykui, daugeliui dar nelengva atskirti ir kairę koją ar ranką nuo dešiniosios… Tačiau man netenka kelti balsą, norint mažuosius sudrausminti – pakanka griežtesnio žvilgsnio. Tokio amžiaus grupėje visas šokio mokymo procesas vyksta žaidimo forma, ir tik ilgainiui perauga į tą vadinamąjį rimtesnį darbą. Dirbdamas su vaikais, mokydamas juo šokių, aš niekur neskubu: negalima vaiko „perspausti“, iš karto siekti ar reikalauti greito rezultato. Trokštamas rezultatas gali būti pasiektas kad ir po kelerių metų – taip neretai ir būna. Vaikų tėveliams taip pat paaiškinu, kad nereikia iš karto per daug reikalauti iš vaiko, nes taip galima atgrasyti jį nuo šokių, sunaikinti norą treniruotis. Juk sportiniai šokiai reikalauja daug fizinės ištvermės, raumenų struktūros darbo – todėl jei treniruotėse, repeticijose lazda bus perlenkta, tai gali lemti priešingą rezultatą – vaiko nenorą domėtis šokiais, treniruotis.

Man įdomu dirbti ir su jaunimo grupėmis. Jaunieji šokėjai yra motyvuoti, sąmoningai pasiryžę siekti tikslų šokio srityje, tobulėti. O mano užduotis – jiems padėti. Šokių figūros, deriniai jaunimo užsiėmimuose yra gana sudėtingi, svarbu juos kuo tiksliau išaiškinti, išmokyti. Ir pats kuriu originalias kompozicijas. Gera matyti, kaip jaunimas siekia tobulėti šokyje, stengiasi nenuvilti ir vieni kitų, ir manęs, jų trenerio.

Džiaugiuosi ir suaugusiųjų, įvairaus amžiaus šokėjų grupėmis. Smagu, kad vis daugėja žmonių, kurių gyvenime šokis užima deramą vietą tarp kitų pomėgių. Manau, kiekvienas turėtų mokėti šokti, žinoti šokio pagrindus: ne tik todėl, kad, galbūt geriau jaustųsi šventėse, vakarėliuose ar pokyliuose, bet ir todėl, kad turėtų galimybę patirti tą vidinį džiaugsmą, laisvę, judesio grožį, – visa tai, ką ir teikia šokis. Džiaugiuosi, kai iš savo šokėjų girdžiu atsiliepimus, kad per repeticijas jie pamiršta, atsikrato darbo dienos rūpesčių. Daugeliui judėjimas tam tikru ritmu, atitinkamo šokio žingsneliu pagal muziką, dėmesio koncentravimas į tai, kas vyksta šokių pamokos salėje – teikia atsipalaidavimą, vidinį išsilaisvinimą, o ilgainiui lemia ir gražesnę laikyseną.

 

– Ar dabar, kai šokių sezonas uždarytas, šokėjai ilsisi, ir Jums – atokvėpio metas?

– Pritariu, kad vasara geras metas atostogauti, ir pailsėti reikia. Šokėjus jau paleidau, sezono pabaigoje dalyvavome konkursuose, festivaliuose. O pats vasarą turiu kitų užsiėmimų, darbuojuos, kuriu jaunavedžių poroms vestuvinius šokius. Toks jau esu – nuolat judu ir turiu veiklos. Kai pajaučiu, kad turiu daugiau laisvo laiko – netveriu savo kailyje. Tiesa, retsykiais skiriu vieną kurią dieną poilsiui prie ežero ar tiesiog ramiai pabūnu namuose, „nieko neveikiu“. Tačiau neilgai, nes man reikia veiklos, bendravimo, žmonių. Aktyviai sportuoju su savo žirgu, Dyzeliu. Tai ir yra mano pats geriausias poilsis.

 

– Tikriausiai didžiausią savo laisvalaikio dalį skiriate žirgams?

– Kasdien, bent jau po keletą valandų. Dyzelis drauge su manimi yra jau septyneri metai, kai jį įsigijau, buvo dar kumeliukas. Su Dyzeliu aktyviai dalyvauju daugelyje varžybų. Šį žirgą pats užauginau, paruošiau: su juo dalyvavau ir pirmosiose varžybose. Tobulėjame drauge. Žinoma, didžiuojuosi pasiekimais, juolab matau, kad ir Dyzeliui patinka dalyvauti varžybose – jis užsispyręs ir ambicingas žirgas. Tačiau man varžybos yra svarbios ne tik dėl sportinio azarto, intereso: man tai kaskart ir pasitikrinimas, ar žirgas tebepasitiki manimi, ar užsimezgusi ir ilgus metus puoselėta draugystė, ryšys tebėra tvirtas? Kai turi žirgus, ilgas keliones ar atostogas pamiršti. Išvažiuoju kartais, bet neilgam: Dyzelis tuo metu prižiūrimas žirgyne, tačiau jis nemėgsta ilgų išsiskyrimų. Paprastai jis jau iš toli atskiria, kai atvažiuoju. Aš tik įžengiu į arklidę – o jis jau kviečia mane prieiti artyn, vaikšto ratu, iškiša galvą, man priėjus, kišenėse ieško morkos – tai jam didžiausias skanėstas. Žirgas jaučia žmogaus nuotaikas, savijautą. Būna, kad sugeria visas emocijas ir pats dėl to tampa irzlesnis, arba, priešingai, – ramina ir guodžia, padeda galvą ant peties – taip jis „apsikabina“. O kitąsyk – neleidžia man atsipalaiduoti, savąja, kūno kalba ragina, stumia pirmyn, taip tarsi skatina imtis veiklos, nenuleisti rankų.

Kartą, kai susirgau, nesimatėme su Dyzeliu gal keletą savaičių. Kai vėl atvažiavau, žirgas nesisveikino, kaip įprastai, nerodė jokių draugiškumo ženklų – stovėjo nusisukęs, atrodė įsižeidęs, net supykęs. Išvestas į maniežą, atsitraukė į atokiausią jo kampą ir kurį laiką elgėsi taip, lyg manęs nė nebūtų šalia. Ilgai kalbinau, aiškinau, kodėl nelankiau jo. Atsiprašiau. Kol galiausiai atlyžo… Aš taip pat negaliu ilgai ištverti, jei nematau Dyzelio, kai nebendrauju su juo, nejodinėju. Todėl ir šią vasarą planų kažkur ilgam išvykti neturiu. Su Dyzeliu jodinėju Aštriosios Kirsnos apylinkėse, ten nuostabus dvaras, parkas, aplink – miškai, laukai. Mūsų kelionės kaskart vis kitokios ir nepakartojamos.

Žirgais domėjausi nuo pat mažumės. Kai įstojau mokytis ir išvažiavau į Kauną, susiradau žirgyną, paprašiau, kad, pradžiai, man leistų bent būti prie žirgų… Taupiau pinigus, kad galėčiau įsigyti savo žirgą ir juo rūpintis. Apie tai iš pradžių nežinojo net tėvai – juos po truputį pratinau prie minties, kad turėsiu žirgą. Apie Dyzelį jie sužinojo tik po metų. Neseniai įsigijau antrą žirgelį: jis vardu Vienas Iš Milijono. Jis jaunas, jo gyvenime dabar yra pažintinis laikotarpis. Dar tik pratinu prie aplinkos, mokau įvairių komandų, abu ieškome to vidinio ryšio tarp žirgo ir žmogaus.

Žirgai ne tik reikalauja daug priežiūros – labai svarbu bendrauti su jais. Domiuosi informacija apie žirgų priežiūrą: knygos, video, seminarai. Vis dėlto bet kuri teorija praktikoje atitinkamai koreguojama. Juk konkrečioje situacijoje žirgas gali elgtis ir jaustis visai kitaip, nei parašyta knygose. Žirgams paskirtas laikas grįžta su kaupu. Tą jausmą sunku apsakyti, įvardinti… Žirgai yra mano aistra, mano hobis, mano išsipildžiusi svajonė.

 

Ramunė Žilienė