Iš mokytojų senjorų klubo „Bičiuliai“ gyvenimo

Mokytojų senjorų klubas „Bičiuliai“, globojamas „Atgimimo“ mokyklos direktorės Danutės Časienės ir mūsų mielos kuratorės Ritos Mikalčienės, gyvuoja jau vienuoliktus metus – susibūrėme 2006 m.  vasario 16 d. Renkamės kas mėnesį. Kiekvieno mėnesio trečiąjį ketvirtadienį, kurio labai  laukiame. Malonu susieiti, pabūti su senais bičiuliais, prisiminti, kas išgyventa, pasidžiaugti gyvenimu.

Mokytojų senjorų klubo „Bičiuliai“ nariams gydyklų istoriją priminė Plepi Ponia/Asmeninio archyvo nuotrauka

Pastarąjį kartą, vasario 23-ąją, panorome susitikti kitoje, ne mokyklos erdvėje. Rinkomės viešbučio „Flores“ erdvėse, kuriose mūsų laukė iš 19 amžiaus į mūsų laikmetį netikėtai patekusi Plepi Ponia.

Ji pasakojo mums apie „caro laikų“ gydyklas – senąjį gydyklų pastatą, vedžiojo mus painiais koridoriais, vis nusistebėdama, kad dabar į procedūras klientai eina apsirengę chalatais, apsiavę šlepetėmis. „Kaip galima! Juk eini save parodyti, kitus pamatyti! O čia tik gauruotas chalatas…“ – taip ji mus „įvedė“ į tų laikų dvasią, kai beveik viskas buvo kitaip, o pati (keista!) visai nesistebėjo, peršokusi per porą šimtmečių.

Taigi grožėjomės „Flores“ centro interjeru, puikiais augalais žiemos sode, nuostabiomis kompozicijomis.

Paskui buvome pakviesti puodeliui kavos ar arbatos jaukioje kavinukėje, kurioje mūsų laukė ir mažytės dovanėlės ir siurprizai.

Antrąją mūsų susitikimo dalį mūsų kuratorė pradėjo šviesios atminties mokytojo Stasio Žaldoko eilėraščiu „Saulė šviečia“. Panirome į gražius prisiminimus apie mūsų išėjusius draugus, apie tai, kas kiekvienam svarbu ir miela.

Gydyklų istoriją mums priminė Plepioji Ponia, savo atsiminimus apie gydyklas, jų aplinką pasakojo Vytautas Valentukevičius. O paskui sveikinome mieląją Veroniką Šatūnienę, šventusią savo gimtadienį. Nudžiugino Česlovas Navickas, paskaitęs Dž. Bairono eilėraštį „Gyventi laisvėj man norėtųs“. O smalsios mūsų senjoros jau dairėsi į nedidelį stendą, papuoštą daugybe miniatiūrinių skrybėlaičių, tokių gražių, kokios buvo nešiojamos 19 amžiuje – gražios, išradingai papuoštos dirbtinėmis gėlytėmis, kaspinėliais, raišteliais.

Ir štai mums visai netikėtai mieloji Vidutė Basalykienė iš savo paslaptingo krepšelio pažėrė krūvą ruošinių skrybėlaitėms siūti. Sukirptos skiautės, gėlytės, raišteliai, kaspinėliai, žirklutės, adatos ir siūlai. Viską apgalvojo, paruošė ir pakvietė mus pabandyti pačioms pasiūti po skrybėlaitę. Rodė, mokė, padėjo, patarė. Ar reikia sakyti, su kokiu azartu moterys ėmėsi darbo?

Skirstėmės, neskubėdami, vis dėkodami mūsų kuratorei, mielai Plepiai Poniai Birutei Matusevičienei, Vidai Basalykienei, vieni kitiems. Ačiū, mielos moterys, už Jūsų rūpestį, meilę, nuoširdumą. Telaimina Jus Dievas.

Teresė Būdelienė