Edita Remeikienė: apie laimę padėti kitiems
Druskininkietės Editos Remeikienės, regis, pilna visur. Ji ne tik nuoširdi ir atsidavusi savo darbui Druskininkų savivaldybės socialinių paslaugų centro darbuotoja, bet ir Maisto banko savanorė-koordinatorė, Druskininkų šv. Apaštalo Baltramiejaus parapijos Carito vaikų dienos centro „Džiugučiai“ vadovė, Raigardo seniūnaitijos seniūnaitė.
1997 metais Edita Buivydiškių aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje įgijo buhalterinės apskaitos, finansų ir ekonomikos specialybę. 2015-aisiais, įgijusi socialinio darbuotojo padėjėjo kvalifikaciją, pradėjo dirbti Druskininkų savivaldybės socialinių paslaugų centre. Bendradarbiai džiaugiasi, turėdami tokią mielą, draugišką, energingą, pareigingą kolegę. Ji sąžiningai, atsakingai ir su polėkiu atlieka savo tiesioginį darbą, nuoširdžiai, betarpiškai bendraudama su klientais ir kolektyvo nariais pelno aplinkinių pasitikėjimą.
Nenuilstanti, energinga ir noro padėti kitiems vedina Edita aktyviai dalyvauja bendruomenės gyvenime, įvairiose socialinėse iniciatyvose, savanoriškose veiklose. Jos nuoširdus darbas buvo įvertintas ir Druskininkų savivaldybės. Šiemet surengto Padėkos vakaro metu už reikšmingą socialinę veiklą ir savanorystę jai įteiktas garbingas apdovanojimas – „Mineralinio vandens lašas“.
– Edita, ar kada nors pagalvojote, kad dirbsite socialinėje srityje ir dalinsite save žmonėms? Kada pradėjote savanoriauti? Kuo ši veikla Jus sužavėjo?
– Visos ankstesnės mano svajonės buvo susijusios su sportu, nes daug sportavau, buvau rankininkė, lankiau krepšinio treniruotes. Tiesa, niekada savęs netausojau – jei jau ką darau, stengiuosi daryti maksimaliai gerai. Tik pamačiau, kad per daug sveikatos sportui atiduota – prasidėjo ligoninės, operacijos… Tada planai pasikeitė.
Rodyti dėmesį žmonėms išmokau iš savo šeimos, kuria labai džiaugiuosi. Džiugina gražūs santykiai su mama, seserimis ir broliu. Jie man visada padeda, palaiko. Visuomet jaučiu jų paramą.
Į socialinę veiklą įsitraukiau, kiek pamenu, 2008-aisiais, kai susikūrė Švendubrės bendruomenė. O prieš 8 metus, kai į Ratnyčios bažnyčią atvykęs dirbti klebonas kun. Žydrius Kuzinas pakvietė mane į pastoracinę tarybą, labai aktyviai pradėjau dalyvauti parapijos gyvenime.
Pirmiausia buvo „Caritas“, vėliau – „Maisto bankas“. Kai pamačiau, kiek yra žmonių, kuriems reikia pagalbos maisto produktais, supratau, kad tikrai galiu jiems padėti. Juo labiau, kad tuo metu pati nedirbau, turėjau automobilį. Nebuvo lengva, bet tas jausmas, kad darau gerą darbą, viską atpirko.
Aš nuo mažens myliu žmones. Ir didelius, ir mažus. Nepakalbinusi nepraeidavau nei pro vieną vaiką. Ir su seneliais visada bendrą kalbą rasdavau. Man nuo to bendravimo gera.
Tarkime, matau senutę, kuri nepaneša savo pirkinių, o pro šalį einantys jaunuoliai praeina visiškai abejingai ir nepasiūlo pagalbos, man tai suvirpina širdį ir skubu jai padėti. Juk nei vienas nežinome, kas mūsų pačių laukia. Gal patiems jau rytoj reikės pagalbos? O smagiausia man, grįžus namo, prisiminti, kad šiandien kažkam gerą darbą padariau, padėjau. Galbūt mano menkas darbelis kažkam suteikė laimės?
– Kaip Jūsų savanorišką ir altruistinę veiklą vertina šeima?
– Dukra Greta nuolat būna su manimi, kai aš savanoriauju ar vykdau projektus.
Vyras Artūras taip pat mano veiklą palaiko. Matyt, susitaikė su tuo, kad manęs dažnai namuose nebūna. O kai veikla būna susijusi su Švendubrės bendruomene, jis taip pat visada būna šalia ir man daug padeda.
Tiesa, dažnai žmonės negali patikėti, kad viską darau neatlygintinai, nesupranta, kodėl man to reikia. Kartais ir istorijų apie save prisiklausau…
– Daug laiko ir dėmesio skiriate „Džiugučiams“. Ką tas buvimas su jais Jums suteikia?
– „Džiugučiams“ kovo mėnesį jau bus treji metai. Tik pradėjęs dirbti Ratnyčios parapijoje, klebonas kun. Ž. Kuzinas labai norėjo suburti jaunimą. Tiesa, viena tokiai veiklai nepasiryžau, o kai prisijungė Aksana, pabandėme. Ir sėkmingai veikiame. Visi patenkinti. Kuo toliau, tuo daugiau vaikų ir jaunimo dalyvauja veikloje. Jie be „Džiugučių“ jau neįsivaizduoja savo laisvalaikio.
Man labai patinka dirbti su vaikais. Aš su „Džiugučiais“ atsipalaiduoju. Juk mano darbas Druskininkų socialinių paslaugų centre tikrai nėra lengvas, išsekina. O, nuėjusi pas „Džiugučius“, iš karto atsigaunu!
– Kaip Jums pavyksta sudominti šiuolaikinį vaiką, kurį, regis, sunku kuo nors nustebinti?
– Jeigu vaikai pas mus ateina, jiems, ko gero, kažko vis dėlto trūksta. Gal meilės, dėmesio, šilumos? Nors, regis, nieko ypatingo mes jiems nepasiūlome, manau, jiems svarbiausia – mūsų širdies šiluma ir nuoširdumas. Kartais ir patys pasvarstome, kodėl jie čia ateina?
O man visada smagu, kai vaikai pribėga, apsikabina. Gera žinoti, kad vaikas tave laiko draugu. O ir pačiai, nors man jau per 40, smagu drauge su jais lipti į medį, žaisti kvadratą, dalyvauti žygiuose…
– Visuomeninė veikla pareikalauja daug laiko. Ar jo lieka laiko sau, šeimai?
– Žinoma, lieka! Juk aš dar ir savo ūkelį Švendubrėje prižiūrėti turiu. Tiesa, dabar jis jau nėra didelis – kiaunės įsisuko į vištidę… Bet liko daržai…
Tik aš visada sakau, kad, jeigu labai ko nors nori, tuomet ir laiko rasi. Žinoma, aš teatrą ar koncertus neišsiruošiu, bet mes imam ir sugalvojam visi drauge susiorganizuoti kokią išvyką. Ir važiuojam. Mums svarbu susiburti. Drauge pabūti.
– Jus labai vertina ir garbaus amžiaus seneliai, kuriais, kaip lankomosios priežiūros darbuotoja, rūpinatės. Teko girdėti, kad savo darbui atiduodate visą širdį…
– Kartais tam senam žmogui ne tokie svarbūs yra pirkiniai, kuriuos jiems atneši. Jems labiausiai reikia bendravimo, šilumos ir dėmesio. Juk dažniausiai jie neturi su kuo išsikalbėti – beveik visą laiką praleidžia, būdami vieni tarp keturių sienų. Kai pamatau senolį lange, laukiantį, kol aš ateisiu, kaskart širdį suspaudžia… Aš savo darbo laiko neskaičiuoju.
Yra įvairių žmonių. Išgirstu įvairiausių gyvenimo istorijų. Pamatau įvairiausios buities. Kartais tikrai labai norisi padėti, tik ne visada sunkiai besiverčiantiems žmonėms galiu padėti pati. Tada kreipiuosi pagalbos į tuos, kurie galėtų padovanoti daiktų, atlikti remonto darbus. Ir žmonės padeda!
Tarkime, yra viena senutė, kurios namuos pamačiau verpimo ratelį. Pasirodo, ji dar gali juo verpti. Pamaniau, kad „Džiugučių“ vaikams tikrai būtų smagu pamatyti, kaip verpiami siūlai. Suorganizavau susitikimą. Ir senelė nudžiugo, svečių sulaukusi, ir vaikai daug sužinojo apie šį seną amatą.
Beje, pastebėjau, kad skurdžiausiai gyvenantys žmonės mažiausiai skundžiasi gyvenimu. Jie džiaugiasi, kad išaušo nauja diena.
– Kuo Jums svarbus Padėkos šventės metu gautas prestižinis Druskininkų apdovanojimas – „Mineralinio vandens lašas“?
– Labai smagu, kad mano darbas buvo pastebėtas ir įvertintas. Žinoma, apdovanojimas buvo labai netikėtas, jis man suteikė tikrai daug džiaugsmo. Juk esu kukli, vengiu dėmesio. Bet tikrai buvo didelis jaudulys, pakylėjimas. Iš tikrųjų yra puikus posakis – daryk gera, ir tau tas gerumas grįš trigubai.
– Apie ką dažniausiai pasvajojate?
– Mano svajonės susietos su dukrytės ateitimi. Norisi, kad jai gyvenimas gerai susiklostytų. Pastebėjau, kad ir ji jau eina mano pėdomis, stengiasi kitiems padėti, nebūti abejinga, kai kitiems reikia pagalbos. Ji labai savarankiška!
Man norisi, kad visi būtų sveiki ir laimingi! Norėčiau suteikti laimės kuo didesniam ratui žmonių.
Ligita Baranauskienė, Druskininkų savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja: „Editos Remeikienės socialinė veikla yra labai plati ir įvairi. Ji lanko senyvo amžiaus žmones namuose, padeda jiems buityje, dalija maisto produktus nepasiturinčioms šeimoms, dirba vaikų dienos centre, yra projekto vadovė.
Pagalvoju, kaip šis žmogus viską spėja. Manau, kad tai labiausiai lemia Editos asmeninės savybės, nes ji yra ne tik atsakinga, pareiginga, puikiai savo darbą išmananti darbuotoja, bet ir labai nuoširdi, bendraujanti asmenybė. Ir dar Edita turi puikią vieną savybę, kuri labai praverčia socialiniame darbe – ji pati pastebi žmones, kuriems reikia pagalbos, ir viską daro, kad jiems galėtų padėti“.
Žydrius Kuzinas, kunigas, Ratnyčios parapijos klebonas: „Žavi Editos pasiaukojimas energija, džiugesys, kurį ji skleidžia žmonėms. Be to, aplink Editą būriuojasi pulkai vaikų, jaunimo, tai puikiai parodo, kad žmogus yra tikras, džiaugsmingas ir net šiandien sugeba prakalbinti jauną žmogų. Juk vaikai – geriausias asmenybės indikatorius. Džiaugiuosi, kad Edita yra mūsų parapijoje, nes ji čia daro daugybę dalykų. Ji yra ne tik parapijos tarybos koordinatorė, viena iš centro „Džiugučiai“ vadovių, bet ir, kaip sakoma,visų kampų palaikytoja. Ar organizuojamas koks renginys, ar susitikimas, ar dar kas, – visur jos pilna, visur ji spėja, visada į ją gali atsiremti. Pagrindinis dalykas, kuo ji mane žavi, tai tarnystės dvasia – ji daug ką daro ne todėl, kad būtų naudinga, o todėl, kad nori padėti kitiems žmonėms. Ji visur eina, eina, pamiršdama save. Tas jos atsidavimas, pasiaukojimas dėl kitų, manau, yra nuostabiausias dalykas“.
Laima Rekevičienė