„Skundų bombų kruša – tiktai purvui taškyti“

„Niekada nemaniau, kad dėl politinius užsakymus vykdančių teisėsaugininkų gali būti paralyžiuota savivaldybė. Bet atrodo, kad taip gali atsitikti“, – sakė Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, kuris jaučiasi persekiojamas skundikų.

R. Malinauskas: „Nors iš anksto aišku, kad skundai nepagrįsti, dažnai pradedami tyrimai, kurie trunka kelerius metus.“

Per pastaruosius kelerius metus net šešiolika kartų buvo kreiptasi į Generalinę prokuratūrą ar Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT) su prašymais pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Druskininkų mero ir savivaldybės administracijos vadovų veiksmų. Šešiskart po patikrinimo buvo atsisakyta kelti baudžiamąsias bylas, dar tiek pat kartų ikiteisminiai tyrimai pradėti, bet po pusantrų dvejų metų nutraukti neradus nieko nusikalstamo. Keturi tyrimai šiuo metu vis dar vyksta. Dar keliasdešimt skundų buvo nusiųsta prokuratūrų visuomenės interesų gynimo skyriams, Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, Konkurencijos tarybai ir kitoms institucijoms. Po ilgų tyrimų beveik visi skundai pripažinti nepagrįstais. Šiuos savivaldybės darbą paralyžiavusius skundus pasirašydavo Druskininkų savivaldybės tarybos opozicijai priklausantys keli liberalai ir konservatoriai, o jiems tarpininkaudavo parlamentarai Vitalijus Gailius, Arvydas Anušauskas, Jurgis Razma ir buvęs Seimo narys Eligijus Masiulis.

R. Malinauskas: „Šmeižto schema tokia – politikai surašo skundą, Seimo nariai jį vizuoja ir perduoda prokurorams.“

Neapsikentęs bandymų teisėsaugininkų rankomis supančioti savivaldybę Druskininkų meras kreipėsi į generalinį prokurorą Evaldą Pašilį. „Jau keletą metų Druskininkų savivaldybės tarybos darbą, pažeisdami konstitucines normas, atlikdami patikrinimus, įpareigodami teikti dokumentus ir paaiškinimus bei kitomis prievartinėmis priemonėmis, tiesiogiai kontroliuoja STT ir prokuratūros pareigūnai. Jų neteisėti veiksmai ne tik nenutraukiami, bet ir aktyvėja“, – teigė R. Malinauskas. Druskininkų meras pareikalavo ne tik nutraukti savivaldybės vadovų persekiojimą, bet ir dėl melagingų įskundimų ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi baudžiamojon atsakomybėn patraukti Seimo narius A. Anušauską, J. Razmą, V. Gailių ir melagingus skundus rašančius Druskininkų politikus Vilių Semešką, Juozą Šarkų, Valdą Trinkūną.

 

– Savo pareiškime generaliniam prokurorui, be vietos politikų, kaltinate tris liberalų ir konservatorių partijų atstovus – įtakingus Seimo narius, kad jie prisideda prie savivaldybės vadovų persekiojimo. Kaip jie tai daro? – „Lietuvos rytas“ paklausė R. Malinausko.

– Schema paprasta – Druskininkų politikai surašo melagingą skundą, Seimo nariai jį vizuoja ir perduoda prokurorams. Nors iš anksto aišku, kad skundai nepagrįsti, dažnai pradedami tyrimai. Jie trunka kelerius metus, o visą tą laiką tendencingai formuojama neigiama nuomonė apie mane, savivaldybės darbą ir Druskininkų bendruomenę.

 

– Kokį skundą pavadintumėte pačiu absurdiškiausiu?

– Manau, kad visi jie absurdiški.

 

– Tačiau sutikite – buvusio Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vadovo Irmanto Mikelionio prieš jus pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nušauto elnio peržengia visas ribas…

– Tai buvo protu nesuvokiama. Jeigu tai nebūtų atsitikę man, nepatikėčiau, kad tai įmanoma teisinėje valstybėje. Prieš kelerius metus kažkas netoli tos vietos, kur mes medžiojome, nelegaliai nušovė elnią. Aplinkosaugininkai atliko tyrimą, iš rastos kulkos nustatė šovinio kalibrą ir tipą. Tas šovinys netinka naudoti mano turimame ginkle. Tačiau po šio įvykio praeina treji metai, ir I. Mikelionis Šiaulių prokurorams nurodo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto ginklų ir sprogmenų laikymo. Nors akivaizdu, kad mano šautuvas šaudo visai kitais šoviniais, pareigūnai atvyksta į mano namus ir išsiveža ginklą. Rašau skundą tuomečiam Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui Aivarui Povilaičiui, jis mato absurdą ir bylą nutraukia. Bet I. Mikelionis panaikina šį nutarimą ir įpareigoja jau Panevėžio prokurorus toliau tęsti tyrimą. Galiausiai atlikus ginklo ekspertizę tyrimas nutraukiamas, tačiau A. Povilaitis neteko posto. Manau, neatsitiktinai ši baudžiamoji byla buvo pradėta po trejų metų – tuo metu artėjo savivaldos rinkimai ir Druskininkų mero kėdę jau matavosi liberalas V. Trinkūnas.

 

– Tačiau pradėti šį ikiteisminį tyrimą paskatinęs I. Mikelionis, ko gero, buvo vykdytojas. Ar nutuokiate, kas yra užsakovas?

– Kaip neoficialiuose pokalbiuose yra atviravę liberalai, kenkti man paprašė tas pats Druskininkų verslininkas ir politikas V. Trinkūnas. Vieša paslaptis, kad jis galėjo kreiptis į savo partijos narį parlamentarą V. Gailių, o jau jis – į seną bičiulį I. Mikelionį.

 

– Ar, jūsų nuomone, I. Mikelionis galėjo būti kitų užsakymų vykdytojas? Juk tuo metu V. Gailius atvirai kritikavo tiek generalinį prokurorą, tiek jo pavaduotoją, tad vargu ar būtų galėjęs jų prašyti pagalbos.

– Aš to nežinau. Tik įsivaizduoju, kad ši persekiojimo kampanija buvo reguliuojama aukščiausiu lygiu, – eilinis prokuroras to nepajėgtų daryti. – 2015 metų pabaigoje buvo garsiai išreklamuota vadinamoji Druskininkų vandens parko byla, kurią iškėlė STT Kauno valdybos pareigūnai. Tačiau po parodomųjų akcijų viskas nutilo. – Mano žiniomis, šią šou elementų lydimą bylą buvo planuojama pradėti kiek anksčiau – prieš pat 2015 metų pavasarį vykusius savivaldos ir tiesioginius mero rinkimus. Tačiau, pagal kai kurią informaciją, šiame politiniame spektaklyje atsisakė dalyvauti vėliau posto netekęs tuometis STT Kauno valdybos vadovas, tad operaciją teko atidėti. Be to, tuo metu užsienyje atostogavo vandens parko direktorius Edmundas Antanaitis, o be jo sulaikymo spektaklis nebūtų toks efektingas. Norėta parodyti, kad pelningai dirbantis pagrindinis Druskininkų traukos objektas neva veikia neskaidriai. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, tikroji priežastis – kelių opozicijos verslininkų noras privatizuoti vandens pramogų parką ir dar kartą apjuodinti savivaldybę bei jos vadovus. Beje, Seimo Antikorupcijos komisija, atlikusi išsamų tyrimą, pateikė išvadą, kad Druskininkų savivaldybės valdomų įmonių modelis yra pagrįstas, proporcingas ir racionalus.

 

– Netrukus po operacijos vandens parke STT agentai užgriuvo ir Alytaus įmonę, kuri pagal koncesijos sutartį valdo kitą didžiulį Druskininkų pramogų objektą – „Snow“ areną.

– Ši įmonė jiems nerūpėjo, rūpėjau aš. Matyt, tie patys skundų rašytojai ir pašnibždėjo STT agentams, kad šio pramogų centro restorane švenčiau savo 50 metų jubiliejų, o už vaišes buvo sumokėta iš įmonės ar savivaldybės sąskaitos. Ir koks buvo STT agentų apmaudas, kai patikrinę buhalterinius dokumentus pamatė, kad už jubiliejų sumokėjau iš savo kišenės. Ištyrę, kad sandoris yra teisėtas, STT agentai dar kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją dėl viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje, bet ir ten pažeidimų nebuvo nustatyta.

 

– Ir visos tos akcijos – vien tam, kad Druskininkuose būtų perimta valdžia?

– Kai Druskininkai buvo atsilikęs miestas, turintis bene daugiausia bedarbių Lietuvoje, jis niekam nerūpėjo. Kai dabar kurorte nekilnojamojo turto kainos jau beveik susilygino su Vilniaus, o miestui priklausantys objektai vertinami dešimtimis milijonų eurų, Druskininkai daug kam atrodo gardus kąsnelis. Kai kitaip nesugebi rinkimuose pateikti savo privalumų, belieka griebtis šmeižto ir juodųjų technologijų.

 

– Buvo kalbama, kad jūsų oponentai taip įtikėjo laimėsiantys rinkimus, jog net vedė derybas dėl Druskininkų vandens parko pardavimo. Tačiau ar įmanoma gauti asmeninės naudos pardavinėjant savivaldybės turtą?

– Nesąžiningam žmogui viskas įmanoma. Ypač turint tokį „stogą“ teisėsaugoje. Yra daugybė schemų. Prisiminkite kad ir garsiosios laivininkystės įmonės „Jūra“ turto išgrobstymą. O juk šiai įmonei vadovavo vienas mano konkurentų to meto mero rinkimuose V. Trinkūnas. Ir tokių pavyzdžių – ne vienas. Prieš savivaldos rinkimus įvykus miesto tvarkymo konkursui savivaldybė su nugalėtoju, pateikusiu mažiausią kainą, ketino pasirašyti sutartį. Tačiau opozicija, tikėdamasi laimėti savivaldos ir tiesioginius mero rinkimus, o po to pasirašyti sau palankią sutartį, apskundė konkursą ir taip sustabdė sutarties pasirašymą. Nors antroje vietoje buvusi įmonė pateikė daugiau kaip dvigubai didesnes kainas. Jau kitą dieną po pralaimėtų rinkimų visi skundai dėl miesto tvarkymo konkurso buvo atsiimti. O juk kalbame apie milijonus.

 

– Skundai prieš jus ir savivaldybę rašomi jau keleri metai, tačiau iš pradžių tai buvo pavieniai raštai. Kada pajutote, kad prasidėjo kryptinga ir organizuota kampanija?

– Maždaug nuo 2013 metų, kai prie pavienius skundus rašančio iš teisėjo ir advokato pareigų išmesto Sauliaus Vaikšnoro, taip pat kelių savivaldybės tarybos narių prisidėjo turtingas verslininkas V. Trinkūnas. Tuomet kampanija įgijo ir finansinį pagrindą.

 

– Bet surašyti tokias šūsnis skundų reikia turėti ir laiko, ir bent šiek tiek išmanyti, ką rašai. Kas padeda tai daryti?

– Mano žiniomis, V. Trinkūno vadovaujama bendrovė „Raminora“ buvo sudariusi sutartis su keliomis sostinės advokatų kontoromis.

Be kitų pavedimų, jos, ko gero, parengdavo skundus, kuriuos po to pasirašydavo minėti Druskininkų politikai, o vėliau vizuodavo ir Seimo nariai. Advokatai sukosi sparčiai – buvo atvejų, kai savivaldybės tarybos priimtą sprendimą jie apskųsdavo ir apie tai viešai pranešdavo praėjus vos pusvalandžiui po posėdžio. Man keista, kodėl sutartimis su šiomis advokatų kontoromis iki šiol nesidomi Mokesčių inspekcija ar Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba. Juk už politinių skundų rašymą sumokėti pinigai greičiausiai buvo įtraukiami į įmonės išlaidas ir taip mažinami mokesčiai valstybei.

 

– Puolimas prieš Druskininkų savivaldybę ypač suaktyvėjo tuo metu, kai Seime daugumą kartu su koalicijos partneriais turėjo socialdemokratai. O jūs juk buvote vienas įtakingiausių šios partijos narių, pirmininko pavaduotojas. Atrodytų, kad būtų užtekę tuomečiam premjerui Algirdui Butkevičiui treptelėti koja ir visi skundų rašeivos bei užsakymų vykdytojai būtų nėrę į krūmus.

– Man labiausiai ir apmaudu, kad niekas – nei Druskininkų apygardoje išrinkta Seimo narė, nei partijos vadovai – neparodė principingos pozicijos. A. Butkevičius net didžiuodamasis pareiškė, kad per trejus vadovavimo Vyriausybei metus nė karto nesikreipė į teisėsaugininkus. O juk puolant prieš geriausią savivaldybę buvo siekiama suduoti dvigubą smūgį – ir man, ir Socialdemokratų partijai.

 

– Bene labiausiai Socialdemokratų partijos vadovai blaškėsi, kai buvo paviešinti į V. Gailiaus vadovaujamą Seimo Antikorupcijos komisiją patekę jūsų pokalbiai su Vyriausybės nariais dėl nutarimo, liečiančio kurortų apsaugos juostas, panaikinimo.

– Aš ir dabar nesigėdiju tų pokalbių, dirbau savo darbą kaip meras ir Savivaldybių asociacijos vadovas. Kiekvienas bent kiek su teritorijų planavimu susijęs žmogus pasakys, kad tas 1992 metų Vyriausybės nutarimas morališkai pasenęs ,– jis buvo lyg rakštis visiems kurortams, ypač Palangai. Tai pasitvirtino dabar, kai buvo priimtas chaosą visų kurortų gyvenime galintis sukelti aiškiai politizuotas Vilniaus apygardos teismo sprendimas nugriauti Vijūnėlės dvarą. Pagal teismo logiką, dabar gali tekti griauti ne tik šį dvarą, bet ir kelis šimtus pastatų  Lietuvos kurortuose. Bet tuomet Vyriausybės vadovai, užuot paaiškinę, koks žalingas šis nutarimas, ėmė visaip muistytis. O mano skambučiai ir raginimai priimti parengtą projektą buvo ne dėl konkretaus vieno objekto, bet dėl principinio visiems keturiems kurortams reglamentavimo.

 

– Paviešinti pokalbių įrašai tapo įrodymu, kad STT klausėsi jūsų pokalbių. Ši byla jau nutraukta nesant nusikaltimo sudėties. Pagal įstatymus, nutraukus bylą pareigūnai jums privalėjo pranešti, nuo kada ir kokiu pagrindu buvo klausomasi pokalbių. Ar gavote tokį pranešimą?

– Ne. Jokio pranešimo negavau. Ir niekas rimtai nesidomėjo, kokiomis aplinkybėmis buvo nutekintos jau nutrauktos bylos pokalbių įrašų stenogramos. O juk buvo akivaizdu, kad šioje istorijoje teisėsaugininkai tapo politinio užsakymo vykdytojais. Nors dėl šio nutekinimo oficialiai buvau pripažintas nukentėjusiuoju, mačiau, kad niekam nerūpi nustatyti kaltininkus.

Padvelkė dvejopais standartais

Generalinis prokuroras E. Pašilis nurodė Kauno apygardos prokuratūrai patikrinti, ar prokurorai nepiktnaudžiauja tarnyba persekiodami artimus R. Malinausko giminaičius ir taikydami dvejopus standartus, kai skirtingai vertinamos tos pačios situacijos. Skundą generaliniam prokurorui parašiusio R. Malinausko nuomone, jis ir jo šeimos nariai yra persekiojami, o jo oponentams sudaromos šiltnamio sąlygos. Vienas tokių dvejopų standartų pavyzdžių – prokuroro sprendimai po patikrinimo, kurį Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atliko mero oponento liberalo J. Šarkaus sodyboje, esančioje Grūto kaime, ir tame pačiame kaime esančiose R. Malinausko tėvo Viliumo valdose. Čia verslininkas yra įkūręs garsųjį Grūto parką, kuris jau seniai tapo viena mėgstamiausių turistų lankymo vietų. Abiem atvejais inspekcijos tyrimai buvo nutraukti, nes suėjęs senaties terminas – statiniai pastatyti daugiau kaip prieš dešimt metų. Tačiau Kauno apygardos prokuratūros prokuroras Marijus Šalčius ėmėsi ginti viešąjį interesą ir nurodė inspekcijai V. Malinausko sodyboje esančius pažeidimus pašalinti, nepaisant to, kad nuo statybų praėjo daugiau kaip 10 metų. Tas pats prokuroras J. Šarkaus atveju dėl savavališkos pirties statybos atsisakė ginti viešąjį interesą, motyvuodamas tuo, kad suėjęs senaties terminas. Lygiai tokiu pat motyvu, kad suėjęs 10 metų senaties terminas, prokuroras M. Šalčius atsisakė ginti viešąjį interesą dėl pažeidimų kito mero oponento, liberalo V. Trinkūno, valdose Druskininkuose, ant Vijūnėlės tvenkinio kranto. Šis politikas ne tik galėjo padaryti daugybę pažeidimų, bet ir užgrobti daugiau kaip 10 arų valstybinės žemės.

Arvydas Lekavičius
(„Lietuvos rytas“) 2017-02-14