„Klaros Šuman salono“ atgarsiai
Pianistė G. Gedvilaitė džiaugiasi sėkminga „Klaros Šuman salono“ premjera ir jau planuoja pakviesti druskininkiečius į naujus projektus/Roberto Kisieliaus nuotrauka
Ilgai laukėme, ruošėmės… Atėjo, sužibėjo. Praėjo, praūžė. Liko… Kas liko? Prisiminimai, geros emocijos, nuotraukos… Kartais pati sau galvoju, ar verta kelis mėnesius be atvangos ruoštis, groti, skaityti, versti ir redaguoti tekstus, pateisinančius istoriją, susirašinėti ir koordinuoti repeticijų ir kelionių laikus, investuoti, režisuoti ir muzikuoti. Ir visa tai dėl nuotraukų ir gražių prisiminimų? O taip – tikrai verta, nes šios kelios dienos, praleistos su mano ištikimiausiais fanais ir kolegomis man patvirtino, jog muzika jungia ir stiprina draugystę, ji užburia ir suteikia jėgų bei idėjų rytojui ir kitiem susitikimams. Verta kurti vardan tų, su kuriais man teko pastarąsias dienas susitikti, susipažinti ir dirbti kartu, kuriant pirmąjį „Klaros Šuman saloną“.
Be mano palaikymo komandos (apie 20 žmonių dirbo, realizuojant projektą) tai būtų tiesiog geros kokybės, tačiau įprasto formato akademinis kamerinis muzikos koncertas. O muziką myliu taip stipriai, jog nusprendžiau šiuo projektu būtent ją – muziką, o ne atlikėją pastatyti į pirmąjį planą. Aš su didžiausiu malonumu ją tiesiog atlikčiau, tačiau savo klausytojus noriu kiekvieną kartą stebinti ir lepinti naujais koncertiniais formatais ir naujomis muzikos išraiškos formomis. Jaučiu, kad jiems tai patinka, juos sudominu ir suteikiu informacijos apie kūrinių atsiradimą. Taip gimė ir „Meilės daina” – koncertas visai šeimai apie Šumanų gyvenimą bei muzikavimą. Arba „Piano & Percussion Show“ fortepijonui ir mušamiesiems. Bet vis dėlto grįžkime prie „Klaros Šuman salono“.
Aš, šiandien rašydama jau iš Frankfurto, nors dar tik auštu nuo ką tik praūžusio muzikinio emocijų uragano, tačiau jau degu naujo projekto idėja ir netrukus kibsiu į darbą ruošiu antrąjį „Klaros Šuman saloną”, kuris balandžio 30 d. rengiamas Vaidilos teatro salėje Vilniuje, o dieną prieš – būtinai ir Druskininkuose.
Pirmasis salonas buvo skirtas draugų ir kolegų Roberto Šumano ir Felikso Mendelsono muzikos pristatymui. 19 amžiaus nebūtų buvę įmanoma taip giliai pajusti be istorinių personažų įkūnijimo. Šumaną inscenizavę druskininkietis Romas Volungevičius ir kaunietis Lukas Gedvilas labai taikliai pajuto nedominuojantį, kiek kuklų kompozitoriaus būdą. Nors jis galėtų didžiuotis savo kuriama gilia ir prasminga muzika, to nedaro dėl savo uždarumo. O Klara, jo žmona, tai suprasdama, kiek įmanydama populiarina vyro sukurtus kūrinius, skambindama juos koncertuose.
Feliksą Mendelsoną įkūnijęs pianistas Joris Sodeika – visai kitoks. Šis kompozitorius 1843 metais – į tuos metus nukelia ir vyksta mūsų salonas – jau labai populiarus. Jis žinomas improvizatorius, vargonininkas, kūrinių redaktorius, pirmosios konservatorijos Vokietijoje, Leipcigo mieste įkūrėjas, kompozitorius ir pianistas – virtuozas, užaugęs pasiturinčioje šeimoje – „stebuklavaikis“. J. Sodeika, paskutiniojo Čiurlionio konkurso finalininkas, puikiai atliko sudėtingus Mendelsono kūrinius, įkūnydamas pasitikinčio savimi elitinio menininko paveikslą.
Visuomet labai malonu muzikuoti ir bendrauti su Nacionalinės premijos laureatu – M. K. Čiurlionio kvartetu. Jau senokai buvom groję kartu, tačiau susėdome ir, kaip geri seni draugai, lyg nebūtume niekada ir išsiskyrę, su dideliu užsidegimu vieningai atlikome R. Šumano fortepijoninį kvartetą ir kvintetą, parašytus tik per vienus 1842 metus. Čiurlionio kvarteto muzikantai Jonas Tankevičius, Darius Dikšaitis, Gediminas Dačinskas ir Saulius Lipčius įkūnijo to laikmečio stygininkus p. Davidą, p. Hungerį, p. Klengelį ir p. Vitmaną.
Nuostabi kauniečių pora Vidmantas Baronas ir Živilė Balsiukienė, gyvenantys taip kaip aš – tarp Frankfurto ir Lietuvos – su didele meile ir užsidegimu padėjo kurti salono išorinį įvaizdį, paskolindami asmeninių baldų iš savo antikvariškai įrengto namo. V. Baronas įkūnijo Prūsijos karaliaus Fridricho Vilhelmo IV-ojo vaidmenį. Romantiškasis Karalius buvo Mendelsono mecenatas – užsakė muziką Šekspyro dramai „Vasarvydžio nakties sapnas“ (visi puikiai žinome vestuvinį maršą) ir įdarbinęs kompozitorių vyriausiuoju kapelmeisteriu bei kultūrinio gyvenimo vadovu Berlyne. Karaliaus sutuoktinės karalienės Elžbietos vardas Lietuvai nesvetimas: jos vardu yra pavadintas vienas iš Tauragės tiltų, gatvė ir laivas Klaipėdoje – ją ypatingai oriai ir elegantiškai įkūnijo Živilė Balsiukienė, o „karalienės“ rankomis buvo pasiūtos mūsų įspūdingos koncertinės suknios ir baldakimas.
Labai noriu padėkoti prie šio projekto prisidėjusiai Druskininkų gidų grupei „Artelė“, kuri išpuoselėtais XIX a. Druskininkų kurortinio miestelio apdarais labai papuošė ir pagyvino salono atmosferą. Elegantiškos ir grakščios damų manieros atitiko salono tempą ir laikmetį, o Bronius Sirvydis buvo taip giliai įsijautęs į Klaros gerbėjo – pasakų rašytojo ir poeto iš Kopenhagos Hanso Kristiano Anderseno vaidmenį, jog, klausydamasis koncertų, prikūrė savo pasakų, kurios išliks galbūt visiems laikams?
Nors ir paskutinėmis eilutėmis, tačiau labiausiai noriu padėkoti savo mylimiems Tėveliams Angelei ir Antanui Gedvilams, kurie yra mano kūrybiškiausi kolegos, reikliausi kritikai ir didžiausi padėjėjai, įgyvendinant kiekvieną mano projektą.
Sakau didžiausią AČIŪ Druskininkams! Iki greito susitikimo balandžio mėnesį antrajame „Klaros Šuman salone“. Tąkart Jūsų lauks „Kolegos – konkurentai. Pianistų varžybos“.
Jūsų Guoda Gedvilaitė