Aistė Druskininkams grąžina tai, ką sukaupė Vokietijoje: įtraukiojo ugdymo pamokos – vietos pedagogams

Įtraukiojo ugdymo idėja vis dar kelia daug klausimų Lietuvos mokyklose – kaip vienoje klasėje užtikrinti kokybišką mokymą ir vaikams su specialiaisiais poreikiais, ir tiems, kurie geba daugiau, ir tiems, kurie susiduria su emociniais sunkumais? Specialieji poreikiai, dėmesio sutrikimai, kalbos barjerai ar elgesio iššūkiai – vis dažnesni šiuolaikinės klasės palydovai. Ar įmanoma visiems vaikams suteikti vienodą švietimo kokybę?

A. Clauss: „Mūsų šeima labai artima, o visi ugdymo principai, kuriuos naudoju savo darbe, pirmiausia išbandomi mūsų namuose“ / Asmeninio archyvo nuotrauka

Į šį iššūkį drąsiai žvelgia Druskininkuose užaugusi ir jau dešimtmetį Vokietijoje gyvenanti pedagogė, įtraukiojo ugdymo specialistė Aistė Clauss, kuri Druskininkų švietimo centre surengtų mokymų metu pedagogams suteikė įkvėpimo ir praktinių žinių. Ji įsitikinusi – kai pedagogas turi žinių ir priemonių, baimė dingsta, o klasė tampa bendrystės erdve, o ne atskirties vieta.

Savo patirtį, sukauptą Hanoverio ir Žemutinės Saksonijos mokyklose, ji grąžina ten, kur prasidėjo jos kelias – Druskininkams. Apie įtraukųjį ugdymą, mokytojų baimes, šiuolaikinius vaikus ir grįžimo namo jausmą – atviras pokalbis su šilumos ir profesionalumo nestokojančia įtraukties pedagogikos specialiste A. Clauss.

– Apie ką yra Jūsų vedami mokymai ir kodėl jie vyksta būtent Druskininkuose?

– Šiuose mokymuose kalbame apie įtraukųjį ugdymą. Tai metodika, kuria siekiama, kad visi vaikai, nepriklausomai nuo jų poreikių ar gebėjimų, galėtų mokytis kartu bendroje klasėje. Man asmeniškai Druskininkai yra ypatingi: čia praleidau pačius gražiausius savo gyvenimo metus, čia mokiausi, pažįstu šio miesto ugdymo įstaigas ir jų specifiką. Todėl natūraliai norėjosi dalintis patirtimi būtent čia.

– O Jūsų pedagoginė patirtis sukaupta Lietuvoje ar Vokietijoje?

– Ir Lietuvoje, ir Vokietijoje. Baigiau komunikacijos mokslus Vilniaus universitete, bet vėliau persikvalifikavau Vokietijoje – studijavau įtraukiojo ugdymo pedagogiką. Šioje srityje dirbu jau 10 metų. Mano praktika sukaupta Žemutinėje Saksonijoje, Hanoverio regione. Ten pedagogų kasdienybė labai įvairialypė – klasėse mokosi ir vaikai su specialiaisiais poreikiais, ir imigrantai, ir vaikai, turintys dėmesio ar elgesio sunkumų.

– Kodėl būtent dabar ši tema tapo tokia aktuali? Ar keičiasi vaikų poreikiai?

– Vokietijoje įtraukusis ugdymas jau seniai įteisintas ir yra švietimo sistemos dalis. Lietuvoje ši tema tampa vis aktualesnė, nes vis daugiau vaikų, turinčių įvairių poreikių, ateina į bendrojo ugdymo klases. Todėl labai svarbu pedagogams suteikti žinių ir įrankių, kad jie nebijotų dirbti su visais vaikais. Nes mokinių įvairovės klasėse ateityje tik daugės.

Įtraukiojo ugdymo specialistė A. Clauss (dešinėje), kuri Druskininkų švietimo centre surengtų mokymų metu pedagogams suteikė įkvėpimo ir praktinių žinių / Druskininkų švietimo centro nuotrauka

– Kokie pagrindiniai įtraukiojo ugdymo įrankiai?

– Svarbiausi iš jų yra veiklų struktūrizavimas, vizualizavimas ir diferencijavimas. Paprastai tariant, reikia aiškios dienos struktūros, kad vaikas žinotų, kas jo laukia. Tai galima perteikti žodžiais, paveikslėliais, simboliais. Tokia sistema suteikia vaikui saugumo jausmą ir mažina stresą. Be to, labai svarbios yra empatija ir kantrybė – ir vaikui, ir kolegoms, ir sau.

– Ar įtraukusis ugdymas yra aktualus visiems amžiaus tarpsniams?

– Taip. Kuo anksčiau pradedame įtraukti visus vaikus, tuo sklandesnė jų tolimesnė raida. Šiandien jau džiaugiuosi, matydama, kad ir darželiai, ir pradinės mokyklos Lietuvoje žengia šiuo keliu. O jei įtraukumas taps švietimo sistemos kultūros dalimi, vaikai natūraliai jausis priimti ir saugūs bet kurioje klasėje.

– Kartais vienas vaikas, turintis elgesio sunkumų, gali trukdyti visai klasei mokytis? Ką tokiu atveju patartumėte?

– Suprantu šitą baimę, bet visada sakau – svarbiausia yra bendrauti, paaiškinti visai klasei, kad jie suprastų, kodėl bičiulis kartais elgiasi kitaip. Dažnai vaikai patys būna jautresni ir greičiau suvokia situaciją, nei suaugusieji. Taip pat svarbu mokyti vaiką pažinti savo emocijas, leisti jam pačiam suprasti, kada jam reikia pauzės ar erdvės atsitraukti, kad jis galėtų jaustis saugiai.

– Ar Vokietijoje ir Lietuvoje vaikai labai skiriasi?

– Visi vaikai yra tokie patys – tik kalba skiriasi. Vaiko poreikiai ir emocijos visur vienodos, nepriklausomai nuo šalies.

– Dabar daug kalbama apie vaikų dėmesio sutrikimus, paviršutinišką žinių suvokimą, ypač –  skaitmeniniame amžiuje. Ar pedagogams tai tampa iššūkiu?

– Tikrai taip. Šiandien vaikai informaciją gauna labai greitai, bet dažnai – paviršutiniškai. Pedagogo užduotis – ne tik perduoti žinias, bet ir parodyti, kaip jas gilinti, kaip atskirti patikimą informaciją nuo netikros. Tai aktualu ir dirbant su dirbtinio intelekto priemonėmis, tokiomis kaip ChatGPT, kad vaikas mokėtų ne tik gauti atsakymą, bet ir suprasti, kaip tą informaciją pritaikyti.

– O Druskininkų švietimo centre surengtų mokymų dalyviai pasakojo, kokios problemos jiems yra aktualiausios?

– Daugelis kalbėjo apie poreikį gilinti žinias, ypač – apie darbą su autizmo spektro sutrikimų, dėmesio bei aktyvumo sunkumų turinčiais vaikais. Mokytojai jaučia, kad trūksta įrankių, kaip visus įtraukti, kad nei vienas vaikas nesijaustų atstumtas ar pamirštas.

– Švietimo sistemoje vis dažniau kalbama ir apie pedagogo saugumą, apie vaikų teises, kurios kartais tampa iššūkiu pačiam mokytojui. Ką manote apie tai?

– Vaikai šiandien puikiai žino savo teises, bet dažnai pamiršta apie pareigas. O pagarba turi būti abipusė. Jeigu mokytojas gerbia vaiką, vaikas atsilygina tuo pačiu. Bendraudami su vaikais, turime kalbėtis apie ribas, apie pagarbą ir apie tai, kad kiekvienas žmogus turi teisę jaustis saugiai – ir vaikas, ir suaugęs.

– Jūs jau daugelį metų gyvenate Vokietijoje, tačiau dažnai grįžtate į Druskininkus. Ar svarstote kada nors sugrįžti visam laikui?

– Grįžtu vis dažniau, ir labai tuo džiaugiuosi. Druskininkuose pasikraunu energijos. Kol kas prioritetas – leisti vaikams ramiai užaugti, o vėliau – kas žino? Svajoju apie galimybę gyventi pusę laiko čia, pusę – ten.

– Ir visgi – kas Jus atvedė į Vokietiją?

– Meilė. (Šypsosi.) Buvo daug svarstymų, bet likome Vokietijoje. Mano vyras Andy – vokietis, aviacijos inžinierius iš Rytų Vokietijos, jo mentalitetas man labai artimas. Puikiai vienas kitą suprantame.

– Papasakokite daugiau apie savo šeimą.

– Turime du vaikus – sūnų Nojų ir dukrą Nejlą. Nojui dabar 15 metų, o Nejlai – 10. Beje, Nojus labai didžiuojasi savo vardu Vokietijoje, nes ten jis – ganėtinai retas. Mūsų šeima labai artima, o visi ugdymo principai, kuriuos naudoju savo darbe, pirmiausia išbandomi mūsų namuose.

– Druskininkai Jums – vis dar namai?

– Taip. Čia yra mano šaknys, mano šeima, mano draugai. Nors gyvenu Vokietijoje, Druskininkai visada išlieka širdyje.

Parengė Laima Rekevičienė