Širdis sušildančios neįgaliųjų draugijos ansamblio „Rasa“ dainos

Ir per televiziją, ir per radiją skamba tranki muzika: kartais žodžių, o kartais tik garso lydima. Vis rečiau lietuviškas žodis prasprūsta. O štai man, būnant Druskininkuose ir dar lankant įvairias procedūras „Draugystės sanatorijoje“, teko pasiklausyti gražių, skambių lietuviškų dainų, kurias atliko Druskininkų savivaldybės neįgaliųjų draugijos ansamblis „Rasa“.

Savo koncertą jis pradėjo nuostabia daina „Metai bėga“, kurios priedainį norėtųsi pacituoti: „Sakyk, sakyk, kodėl tie metai bėga, kodėl jaunystė mūsų nerami, kodėl gyvenimas taip greit prabėga, bet mes širdy vis liekame jauni? Kodėl? Susimąstai ir iškart atsakymo nerandi“.

Tolesnis tekstas į kausimą atsako, bet su intarpu „matyt“. Matyt, todėl, kad save saugojai, matyt, todėl, kad save mylėjai, nes, sakoma, kad jei savęs nemylėsi, tai ir kiti, vargu bau, ar tave mylės. O juk meilėje – ir tik joje – gyvenimas jaunina save. Ir širds jauna lieka…

Ne mažiau filosofiškai savotiška ir kita daina „Vienintelis, žmogau“. Ansamblis nepamiršta pašlovinti  ir savo miestą Druskininkus bei čia gimusį pasaulinio masto dailininką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Daina taip ir skamba –„Druskininkai“.

Ansamblis „Rasa“ „Draugystės sanatorijoje“ koncertuoja kas mėnesį, jis laukiamas ne tik Druskininkuose, bet ir kituose Lietuvos regionuose / Alfonso Kairio nuotrauka

Koncerto metu išgirdome apie 20 dainų meilės, išgyvenimų bei pergyvenimų, šlovinančių mūsų Nemuno kraštą, jo žmones, įstabiąją lietuvių kalbą..

Kiekviena iš jų neleido laiku baigti koncerto programos, nes buvo nutraukiama ilgai trunkančiais plojimais, šūksniais „bravo“…

„Rasa“ – tai 8 atlikėjų ansamblis, įkurtas 2010 m. Tada jam vadovavo šviesaus atminimo Algimantas Padegimas, o nuo 2024-ųjų – Jonas Valickas. Ar pasikeitė repertuaras? Be abejo, jis atnaujinamas kasmet, bet pagrindinės temos išlieka, nes jos aktualios buvo, yra ir, matyt, bus, nes: „Meilė yra tai, kas paverčia pasaulį gražesniu ir mus pačius geresniais“; „Meilė – tai ne tik gražūs žodžiai, bet ir kasdieniai veiksmai, kurie rodo, kad kito žmogaus laimė tau yra svarbiausia ir vertingiausia“; „Meilė yra kaip ugnis – ji gali būti švelni, rami, šildanti, bet tuo pačiu ir galinga jėga, kuri uždega sielą ir leidžia jausti, kad gyveni visa širdimi.“ Motina Teresė ragino: „Susitikime visad su šypsena, kuri prasideda iš meilės“.

Renginio vedėja, ansamblio dalyvė Laima prabilo legendinio kinų mąstytojo Konfucijaus žodžiais: „Nepakalbėti su žmogumi, su kuriuo verta pakalbėti – vadinasi prarasti žmogų. O kalbėti su žmogumi, su kuriuo kalbėti neverta – vadinasi prarasti žodžius. Išmintingas nepraranda nei žmonių, nei žodžių“.

„Tėvynė – tai gimtoji žemė, tauta ir jos sukurta valstybė – tai jos turtinga ir garbinga praeitis, tautos papročiai ir tradicijos“, – tęsė Laima Mykolo Krupavičiaus žodžiais, o vėliau pacitavo ir poetę Zitą Čepulytę: „Yra planetoj žalias lopinėlis, kurio padangėj saulė glosto – lietuviškai, lietūs lyja – lietuviškai, miškai ir upės kalba lietuviškai.“

Kur jau girdėti ansamblio „Rasa“ balsai? Daug kur. O konkrečiau – Palangoje, Veisiejuose, Simne, Kaišiadoryse. Druskininkų „Draugystės sanatorijoje“ ansamblis „Rasa“ koncertuoja kas mėnesį, tuo pragiedrindamas susirinkusių žiūrovų širdis.

Dalyvauta ir Lietuvos neįgaliųjų draugijų meno kolektyvų konkurse „Vilties paukštė 2024“. Tiesa, kol kas į finalą nepatekta, bet, tikėtina, viskas – prieš akis. Pasak „Draugystės sanatorijos“ darbuotojos Lilės Onos Žukauskienės, atsakingos už renginius, kolektyvo „Rasa“ naujasis vadovas dirba, negailėdamas savęs, ansamblis dainuoja lietuviškai ir laukiamas ne tik Druskininkuose ar aplink juos, bet ir kituose Lietuvos regionuose. Ypač jis sušildo tuos, kurie dėl savo negalios negali nuvykti ten, kur pageidautų.

Alfonsas Kairys,
Lietuvos žurnalistų sąjungos narys