Meras Ričardas Malinauskas: „Darome viską, kad Druskininkuose gerai jaustųsi ir svečiai, ir vietos bendruomenė“

Įspūdingu reginiu „Didysis Čiurlys“ 2025-uosius, kaip Druskininkų – Lietuvos kultūros sostinės – metus pradėję Druskininkai ir šiemet žada Lietuvą stebinti ambicingais projektais, įgyvendinamais darbais ir įspūdingais renginiais. Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas sakė, kad savivaldybė galėtų realizuoti daugiau sumanymų ir nuveikti bendruomenei naudingų darbų, jeigu netektų įveikti tiek daug biurokratinių kliūčių. Taigi su savivaldybės vadovu šįkart pasikalbėjome apie šių metų numatytus darbus, aktualiausias problemas ir sutelktą Druskininkų krašto bendruomenę.

– Gerą startą Druskininkams davė Lietuvos kultūros sostinės atidarymo renginys. Ar šis statusas pakeitė savivaldybės numatytų darbų prioritetus?

– Gyvenime ne viskas pavyksta taip, kaip planuoji. Kai kurie projektai, pavyzdžiui, Vilniaus alėjos, šalia M. K. Čiurlionio paminklo esančio skvero ir erdvės šalia Druskininkų švietimo centro rekonstrukcijos darbai turėjo būti įgyvendinti dar 2021-2023 metais. Norėjosi, kad M. K. Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines miestas pasitiktų akivaizdžiai pasikeitęs – su sutvarkytomis viešosiomis erdvėmis, kuriose būtų galima organizuoti renginius. Lėšos šių projektų įgyvendinimui iš Regioninių fondų turėjo būti skirtos dar 2021 m., o realiai finansavimas prasidės tik šiemet ar net kitąmet.

Kadangi lėšos turi būti įsisavintos iki 2027 m., darbai bus pradėti šiais metais, nepaisant to, kad mieste bus organizuojama daug gražių renginių. Stengsimės, kad viskas pavyktų, ieškosime naujų erdvių.

Nemažai renginių dar bus organizuojama ir Pramogų aikštėje. Tai daryti bus galima, nes Vilniaus alėjos rekonstrukcija pradedama nuo Miesto muziejaus pusės, iš dalies – nuo centro „Dainava“ ir Vandens parko pusės, kur reikia spęsti požeminės parkavimo aikštelės sandarinimo klausimus.

– Kokių darbų ir pokyčių bus mieste ir seniūnijose?

– Šiais metais laukia tikrai nemažai projektų: Vilniaus alėjos rekonstravimas, M. K. Čiurlionio paminklo skvero rekonstravimas, prie Švietimo centro esančio skvero atnaujinimas, ,,Lakštingalų tako“ (nuo lenkto tilto iki M. K. Čiurlionio g.) paskutinio etapo užbaigimas, įrengiant poilsio aikšteles ir laiptus prie Ratnyčios upės. Bus atnaujinti likusieji ,,Žvaigždžių orbitos“ dviračių takai, bus rekonstruotas privažiavimo kelias prie lopšelio-darželio „Bitutė“, laukia Vytauto gatvės atkarpos remontas, Palangos g. šaligatvių atnaujinimas, Sodų ir Kalnų g. atkarpų kapitalinio remontas.

Bus pradėtas Vytauto g. 20, 22, 26 ir M. K. Čiurlionio g. 84, 86, 88, 90 gyvenamojo kvartalo rekonstravimas, Melioratorių g. 14, Leipalingyje bus įrengta nauja aikštelė, Neravų kaime prasidės Gojaus gatvės atkarpos remontas. Neravų kaime dar laukia Darželio gatvės atkarpos remontas.

Taip pat numatoma pradėti daug projektavimo darbų – Veisiejų-Ateities gatvių žiedinės sankryža, Pylimo gatvė, Nemuno krantinė.

– Gyventojams, žinia, labiausiai rūpi tai, kas arčiausia jų – keliai, kiemai, automobilių stovėjimo aikštelės…

– Druskininkų savivaldybė visuomet rūpinasi, kad miestas būtų patrauklus turistams. Tačiau šiame mieste mes visi gyvename, todėl labai svarbu sutvarkyti viešas erdves, kuriomis mes naudojamės, daugiabučių namų prieigas.

Nuo pat metų pradžios pradėjome infrastruktūros atnaujinimo darbus. Jau pradėta Ateities gatvės kvartalo rekonstrukcija, ją etapais vykdysime iki metų pabaigos. Atsiprašome gyventojų už laikinus nepatogumus.

Bus tvarkoma Merkinės gatvė, nemažai darbų laukia seniūnijose. Prioritetai dėliojami pagal tai, kiek gyventojų gyvena vienoje ar kitoje gatvėje, kiek žmonių ta gatve naudojasi, kokie yra transporto srautai, įvertinama, kokia yra kelių būklė. Tiktai nedirbame pagal principą: „Pažįstu / Nepažįstu“, „Patinka / Nepatinka“. Darbų poreikius pateikia ir seniūnijų seniūnai, atsižvelgdami į žmonių nuomonę.

Manęs socialinėje erdvėje klausia: „O kodėl dabar Ratnyčioje netvarkomas vienas ar kitas kelias?“. O todėl, kad ten darbai buvo atlikti per keletą pastarųjų metų, todėl kai kurių likusių gatvelių gyventojai, atsižvelgiant į objektyvius prioritetus, atnaujinimo darbų turės palaukti.

Dideli darbai laukia ir M. K. Čiurlioni g. 84, 86, 88, 90 ir Vytauto 20, 22, 26 esančių daugiabučių kvartale. Jį planuojama sutvarkyti visą, bet darbai bus atliekami palaipsniui, ne visi iš karto, nes tiems darbams reikia tikrai daug lėšų.

Mes stengiamės visus darbus planuoti ūkiškai, tvarkingai, atsižvilgami į tai, kiek pinigų tais metais yra galimybė skirti vieno ar kito projekto įgyvendinimui. Žinoma, stengiamės, kad žmonėms nekiltų didelių nepatogumų.

– Esate ne kartą minėjęs, kad ankstesnė Vyriausybė su Lietuvos savivaldybių merais nebendravo, jų nepriėmė, bendruomenių kasdieninėmis problemomis nesidomėjo. Ko tikitės iš dabartinės Vyriausybės ir Seimo?

– Praėjusią savaitę su kolegomis merais buvome susitikę su Premjeru Gintautu Palucku, jie džiaugėsi, kad Vyriausybės durys pagaliau atsivėrė ir savivaldai. Premjeras prašė, kad pateiktume konkrečius siūlymus. Į susitikimą buvau atsivežęs mūsų savivaldybės parengtus siūlymus, juos iš karto pateikiau Vyriausybės kancleriui ir vicekancleriui.

Buvusi premjerė nepriėmė ne tik manęs, bet ir kitų savivaldybių vadovų. Man sunku suvokti, kaip galima taip susireikšminti, kalbėti viena, o daryti kita. Kaip galima prieš kameras partizanų dainas dainuoti, „patriotinius“ vaizdo klipus kurti, o Leipalingyje rastų partizanų palaikų garbingam perlaidojimui, kolumbariumo įrengimui nerasti 150 000 Eur.

Lietuvos kurortus ir turizmą kuruoja Ekonomikos ir inovacijų ministerija, tačiau per ketverius pastaruosius metus buvusią ministrę A. Armonaitę mačiau vos du kartus. Ir ne dalykiniuose susitikimuose, o pramoginiuose renginiuose. Nebuvo nė vieno posėdžio, nė vieno pasitarimo, nė vienos diskusijos.

Buvęs viceministras pandemijos pradžioje dar mėgino keletą nuotolinių posėdžių organizuoti, bet jis išėjo iš darbo, ir posėdžiai baigėsi.

Laimė, tas etapas jau baigėsi. Dabartinis Premjeras patikino, kad bus organizuojami išvažiuojamieji posėdžiai regionuose, miestuose ir miesteliuose. Tikimės, kad savivalda tikrai nebus pamiršta.

– Gal daugiau optimizmo kelia ir Druskininkų kultūros ir kongresų rūmų perspektyvos?

– Diskusijos vyksta. Praėjusiai Vyriausybei Druskininkų kultūros ir kongresų rūmai nerūpėjo, net ir pasitinkant M. K. Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines ir mums tampant Lietuvos kultūros sostine.

Davė suprasti, kad šiam objektui pinigų jau buvo skirta, o toliau rūpinkitės patys. Tai mes ir rūpinamės.

Deja, Kultūros ir kongresų rūmų statybos darbai sustabdyti ne dėl savivaldybės ir net ne dėl finansavimo stokos, o dėl teisinių ginčų tarp rangovų. Jeigu jie nebūtų apskundę vieni kitų teismams, šis objektas duris būtų atvėręs šių metų balandžio 26 dieną. Buvo numatytas ir atidarymo renginys. Deja, teisminiai ginčai tęsiami pusantrų metų, o darbai stovi vietoje.

Pastaruoju metu teko man kalbėti su naujuoju LR Seimo Kultūros komiteto pirmininku, per tarpininkus – ir su ministru. Bent jau išgirdome pažadą šį klausimą nagrinėti.

– Ar daug yra klausimų, kurių Druskininkų savivaldybė savarankiškai, be Vyriausybė pagalbos, negali išspręsti?

– Lietuvoje plačiai nuskambėjo „Teltonikos“ istorija dėl jos patiriamų biurokratinių trukdžių. Apie biurokratijos įsigalėjimą ir dėl to iškylančias absurdiškas situacijas pasisakiau ir susitikimo su Premjeru G. Palucku metu. Su tuo, ką patyrė „Teltonika“, savivaldybės susiduria kasdien.

Pavyzdžiui, 86 procentai Druskininkų miesto teritorijos – miškas. Įprastai – valstybinis. Dėl to kyla nemažai absurdiškų situacijų. Štai prie lopšelio-darželio „Žibutė“ norėjome padaryti vienos krypties pravažiavimą. Bet tam reikia nutiesti kelią prie Veisiejų g. esančio daugiabučio, kuris ribojasi su mišku. Būtų labai patogu tėveliams atvežti vaikučius, nebūtų priešpriešinio eismo. Bet tas kelias, kuriam reikia tik metro žemės, patenka į valstybinio miško žemę. Taigi – keleri metai diskusijų su įvairiomis tarnybomis. Kad būtų galima panaudoti tą metrą valstybinio miško žemės, reikalingas jo išmiškinimas, reikia paruošti daugybę dokumentų. Tiesiog neįveikiami tampa Aplinkos ministerijos ir kelių departamentų biurokratų reikalavimai, ir darbai stoja.

Arba žiedo Veisiejų – Ateities gatvių sankryžoje įrengimas, kuris padėtų išspręsti transporto spūsčių klausimą. Bet čia vėl yra valstybinio miško teritorija. Taigi, norėdami įrengti tinkamų parametrų žiedą, turėtume įveikti begalę biurokratinių kliūčių – lauktų keleri metai dokumentų tvarkymo.

Dar vienas pavyzdys – miestuose ir miesteliuose žemė perduota savivaldybėms. Bet jeigu savivaldybė nori skelbti konkursą ir toje žemėje įrengti, tarkime, parkavimo aikštelę 50-čiai automobilių, savarankiškai to padaryti negalime. Nors žemė tarsi savivaldybės, tai derina Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT). Neva jie viską geriau „žino“. Įsivaizduokite – nusipirkote butą, bet patys negalite jo įrengti – tik kaimynai tai gali nuspręsti, ką ir kaip daryti.

Aš tikrai nesuprantu, kodėl reikia tokių tarnybų, kurios ne padeda, bet trukdo dirbti. Funkcijos tarsi atiduotos savivaldybėms, bet štai, pasirodo, tik NŽT klerkai, neaišku, ar iš viso tame krašte buvę, gali nuspręsti – leisti ar neleisti ką nors daryti… Ir tas derinimas, diskusijos, susirašinėjimai, užtrunka ne savaitę, bet mėnesius, pusmečius ar net kelis metus. Ar taip mes norime pakenkti vieni kitiems, kad viskas stovėtų, griūtų?

– Ar, Jūsų manymu, tas problemas galėtų padėti išspręsti regionų ministerija, apie kurios reikalingumą nemažai diskutuojama?

– Man atrodo, kad biurokratinis aparatas ir taip pakankamai išsikerojęs, taigi jo plėsti, manau, tikrai nereikėtų. Užtektų dviejų-trijų už savivaldos reikalus atsakingų specialistų kiekvienoje misterijoje, ir darbai vyktų. Svarbiausia, kad daugiau galių spęsti svarbiausius klausimus būtų suteikta savivaldai.

Ar tikrai dabar sostinėje daugiabutyje gyvenantis klerkas geriausiai žino, kaip tvarkytis kiekvienoje savivaldybėje? Leiskite mums dirbti, o tada jūs jau tikrinkite, prižiūrėkite.

Kokia būtų regionų ministerijos funkcija? Sužinoti problemas? Jeigu Vyriausybė tikrai nori tai sužinoti, mes tas problemas su visais jas pagrindžiančiais dokumentais galime pateikti per keletą dienų. Ir tada spręskime, judėkime į priekį. Biurokratija mažėtų, projektai judėtų greičiau, ne keletą mėnesių truktų derinimai, o problemų sprendimas nebesitęstų metų metus…

O jeigu jau kartais Vyriausybė turi atliekamų pinigų, už kuriuos galėtų steigti naują ministeriją, tai geriau lai skiria juos keliams, duotų darželiams, mokykloms, ligoninėms.

– Kas Jus, kaip Druskininkų savivaldybės merą, šiandien labiausiai džiugina?

– Mane labiausiai džiugina mūsų bendruomenės sutelktumas. Dažnai bendrauju su kitų savivaldybių merais, įvairių seniūnijų seniūnais, seniūnaičiais, taigi žinau, kokių ten problemų, konfliktų kyla, įsisavinant vietos bendruomenėms skirtas projektų lėšas.

Man smagu, kad ir Druskininkų savivaldybės kaimiškosios bendruomenės, ir miesto gyventojai stengiasi dirbti išvien, papildydami vieni kitus, padėdami.

Druskininkai, kaip kurortas, dėl susiklosčiusios geopolitinės situacijos prarado dvi dideles rinkas, tačiau sugeba išlaikyti tą patį turistų skaičių ir daro viską, kad atvykstančiųjų daugėtų. Aišku, sulaukiame daugiau lietuvių, todėl nakvynių galbūt nedaugėja, bet svarbiausia – Lietuvos ir kaimyninių šalių turistai renkasi Druskininkus. Mes išgyvename ir visai neblogai laikomės. Tai tikrai džiugina.

Žvelgiant į ateitį, mums reikėtų daugiau dirbti su Lenkijos rinka – jiems Druskininkai tinka ir dėl to, kad jie čia susikalba, panašus mentalitetas, papročiai, religija, patrauklus atstumas. Kol kas esame labiau žinomi iki Varšuvos, bet norėtume, kad apie Druskininkus sužinotų ir Poznanės, Krokuvos, Vroclavo gyventojai. Čia yra didelis turizmo potencialas, taigi turime daug dirbti.