Sausio 13-ąją Lietuva minės Laisvės gynėjų dieną

Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena, Lietuvos valstybinė šventė. 1991 metais šią dieną įvyko masinis taikus Lietuvos piliečių pasipriešinimas Sovietų sąjungos vadovybės bandymui jėga paimti į savo rankas Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Parlamento pastatą ir kitus valstybiniam perversmui reikšmingus objektus.

Juos užimti atvyko specialiai parengta, sunkiąja karine technika ginkluota desantininkų grupė. Prie televizijos bokšto Vilniuje buvo sužeisti ir net žuvo taikūs ir neginkluoti žmonės.

Nors ir buvo užgrobti kai kurie objektai, tačiau užimti Parlamentą, išprovokuoti nesantaiką tarp įvairių tautybių Lietuvos gyventojų Sovietų vadovybei nepavyko, armijai teko iš užimtų objektų pasitraukti.

1991 metų sausį ginti tuometės Aukščiausios Tarybos rūmų, Vilniaus televizijos bokšto ir kitų svarbių pastatų rinkosi daugiatūkstantinės žmonių minios. Sausio 13-osios naktį žuvo Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, vėliau (vasario ir balandžio mėnesiais) nuo sužeidimų mirė Vytautas Koncevičius ir Stasys Mačiulskas.

Pasiteiravome, kokiomis mintimis, prisiminimais Laisvės gynėjų dieną pasitinka druskininkiečiai,  kurie atmintiną dieną ar jos išvakarėse buvo tarp daugelio susikibusiųjų rankomis ir visų kitų beginklių Lietuvos žmonių, vien gyva grandine pasiryžusių ginti laisvą Tėvynės ateitį?

Benjaminas Čepas: „Aš labai laimingas, kad paklausiau savo širdies ir išvažiavau prie Seimo drauge su kitais druskininkiečiais. Atminyje išlikęs vaizdas: rytas, Druskininkų gatvės tuščios, važiuoja tuomečių pareigūnų mašina ir balsas per garsiakalbį ragina vykti ginti Seimą, nes planuojamas Seimo šturmas. Kvietė per valandą susirinkti prie tuometinio univermago. Ir iki šiol pamenu tą vidinį balsą, jausmą, – reikia važiuoti. Aišku, žmona, dukros – į ašaras… Buvo toks jausmas, kad, jei nenuvažiuosiu, man bus sunku gyventi, jausiuos nevisavertis, lyg kažko nepadaręs, neatlikęs pareigos. Nieko mes ten ypatinga nenuveikėme, tačiau buvo gera žinoti, kad esi ten, kur ir turi būti. Įsiminė žmonių rimtis. Visi būreliais, vaikšto susikaupę. Vietiniai žmonės nešė arbatą, šildėmės prie laužų. Tvyrojo ne baimė ar nerimas, o rimtis, jautėmės vieningi, ir tuo visi susieti, artimi. Šiandien esame laisvi. Tai svarbiausia. Niekada nepamiršiu to užplūdusio orumo jausmo, pasididžiavimo, kai, jau atėjus Nepriklausomybei, su žmona pirmą kartą važiavome į Vokietiją ir, važiuojant per sieną, mūsų niekas nesustabdė, netikrino. O juk buvo laikai, kai tris paras prie sienos Lazdijuose tekdavo pralaukti, kad išvažiuotume į užsienį. Linkėčiau, kad Sausio 13-osios prasmė ir atmintis būtų puoselėjama, kad apie tai žmonės daugiau kalbėtų savo šeimose, su savo vaikais, pasakodami, prisimindami ir vyresnių kartų gyvenimą, ir Sibiro trėmimus, ir laisvės gynėjus.“

Jūratė Šišlienė: „Išgirdau per radiją kvietimą. Tai mane, kaip tikriausiai ir kiekvieną lietuvį, už širdies griebė, negalėjau ramiai klausytis. Išvažiavome autobusu, nuo dabartinės maximos, su bendradarbe ir kitais prie televizijos bokšto tų baisių įvykių išvakarėse. Jaudino tai, kad ten žmonės, kuo galėdami, padėjo vieni kitiems, iš kaimyninių namų nešė karštus gėrimus. Žmonės rinkosi, degė laužai; nebuvo nuojautos, kad gresia tokie baisūs įvykiai… Sausio 13-osios rytą aš jau buvau darbe, o popietę nuėjau prie senojo pašto, ten būriavosi kiti druskininkiečiai.

Šiandien Laisvės gynėjų dienai skirtuose renginiuose nesimato daug jaunimo, ten dažniau ateina vyresni žmonės. Galbūt šių dienų jaunimui sudėtinga suvokti šios datos esmę – to patiems nemačius, nepatyrus? Tačiau būtina puoselėti istorinį atminimą. Manau, kad ne tik visuomeniniai, vieši renginiai ar patriotinis auklėjimas mokyklose, bet, visų pirma, šeima, artmi žmonės gali padėti vaikams, jaunajai kartai puoselėti tokį atminimą. Todėl bent jau šiomis dienomis linkėčiau prisiminti savo šeimose, ką mums reiškia Sausio 13-oji.“

Jonas Bilinskas: „Buvo sudarinėjami sąrašai, kas važiuos į Vilnių, kas liks Druskininkuose – aš likau budėti prie senojo pašto. Tada jau buvo įkurta Druskininkų televizijos grupė, studijos dar neturėjome, viskas vyko namuose. Išeidamas, žmonai palikau magnetofoną – kad įrašinėtų, jei bus kas iš Vilniaus transliuojama. Prie pašto susirinko gal trisdešimties žmonų grupė, kiti rinkosi prie Vykdomojo komiteto. Buvo organizuota tokia lyg ir žvalgyba – laukėme, jog kariškiai gali atvažiuoti  nuo Pariečės arba nuo Gardino… Naktį kažkokia kolona per tiltą į Leipalingio pusę pravažiavo: užsuks, neužsuks, – buvo kilęs šioks toks nerimas. Tačiau bendrai vyravo rimtis, susikaupimas.

Tarp susirinkusiųjų buvo toks tarsi išankstinis, bežodis susitarimas: jei kas puls, priešinsimės bent pastovėdami, susikibę už rankų; kad būtų fiksuotas pats pasipriešinimo faktas. Kaip žinote, prie Pariečės buvo tankų daliniai. Niekas nieko negalėjo prognozuoti – ar laukti tankų, ar kariškių su kitokiomis mašinomis, šarvuočiais. Kas ten ką galėjo žinoti – juk tokių žiaurių, kruvinų įvykių Vilniuje irgi niekas neprognozavo, nesitikėjo…

Vėliau, Druskininkų televizijos grupei įsigijus kamerą, stengiausi fiksuoti visus kitus, vėlesnius, su Nepriklausomybės atėjimu susijusius įvykius, esu išsaugojęs tuos archyvus.

Šiandien mane džiugina guvus jaunimas: man iš bendravimo su jaunais žmonėmis susidaro įspūdis, kad tai išprusę, branginantys istorinę atmintį žmonės, kuriems ne vis vien, kas buvo ir kokia jų šalies, Tėvynės ateitis. Jau vien tas faktas, kiek daug savanorių pareiškė tarnauti krašto apsaugoje, rodo, kad ir auganti karta vertina iškovotą ir apgintą Lietuvos laisvę, nepriklausomybę, kad tai jiems yra vertybė.“

Ramūnas Šerpatauskas: „Sausio 13-oji man reiškia labai daug – tai mūsų pergalės diena. Pergalės, kurios laukėme 50 metų. Tą naktį Lietuva nusimetė okupacijos jungą. Tos nakties įvykių pasekmė ir yra tai, jog mes esame laisvi, gyvename demokratiškoje valstybėje. Kuo ši diena svarbi tautai ir žmonėms? Manau, ji svarbi tuo, jog tada, 1991 metais, sugebėjome sustabdyti gerokai didesnio priešo agresiją, kai susivienijusi tauta ir visi kiti, nesvarbu, kokios tautybės žmonės, tuomet stovėjo prie televizijos bokšto ar Parlamento ir be ginklo sugebėjo iškovoti laisvę. Tai įrodymas, kad mūsų neįmanoma pavergti nei jėga, nei ginklu. Manau, jaunimas tikrai žino, kokia tai diena, ir ją vertina: mokyklos kiekvienas metais mini sukaktį. Pastebiu, jog daug dėmesio yra skiriama tų dienų įvykiams, organizuojami susitikimai su įvykių liudininkais. Tikiu, kad jaunimas tikrai žino ir vertina Sausio 13-ąją iškovotą laisvę, jos prasmę.“

Algirdas Valavičius, Druskininkų garbės pilietis: „Tomis atmintinomis dienomis daug druskininkiečių rinkdavosi prie „Girios aido“, mes buvome pranešę, kad važiuosime ginti Aukščiausiąją Tarybą ir televizijos bokštą. Teko būti prie bokšto. Mes su žmona, vaikais buvome atvažiavę. Aš atsiskyriau nuo jų ir ėjau į apsuptį, ten su kitais žmonėmis susikabinome rankomis, gal septynios eilės žmonių stovėjome. Kiti žmonės nešė iš namų karštą maistą, arbatą, kavą, ragino sušilti, pasistiprinti. Atvažiavę tankai kelis šūvius iššovė, pradėjo daužyti automato buožėmis, susirinkusieji pakriko. Pamenu klykinčias dvi moteris, per šaudymą mačiau, kaip netoliese, gal už šešių metrų, jaunuolis, parkrito… Pradėjo važiuoti viena mašina, vežanti sužeistuosius, kita. Tankai atsistojo skersai gatvės, pabūklus sukioja, ir neleidžia greitosios pagalbos mašinoms pravažiuoti. Susirinkome vėl į būrelį gal šeši ar septyni, dainuojame „Ant kalno mūrai“, o jie tą patrankos vamzdį sukinėja…“

Miglė Krancevičiūtė: „Sausio 13-osios niekada nevadinau švente. Man tai atmintina diena, kai lietuviams reikia atsiminti, kaip svarbu būti vieningiems ir vėl, iš naujo tą vienybę pajausti. Svetimšaliams, imigrantams ir svečiams ši diena turėtų sukelti susižavėjimą karta, kuriai priklauso žmonės, aukoję savo gyvybes, tikėję, kad jų auka nebus bevertė. Gerai, kad vis dar minime šią dieną, nes bent vieną dieną didžiuma Lietuvos tampa patriotais, o jautresni, kaip aš, ir ašarą nubraukia, žiūrėdami autentišką dokumentinę medžiagą. Mokykloje visada patikdavo klausytis istorikų ir liudininkų pasakojimų, žiūrėti filmuotą medžiagą, minint šią dieną. Tuomet net didžiausi išsišokėliai nutildavo ir surimtėdavo.  Tai rodo, kad jaunimas supranta, girdi, mato ir jaučia. Manau, mūsų karta dar suvokia, kokie didvyriai yra jų tėvai ir seneliai.“

Ramunė Žilienė