Druskininkų folkloro ansamblis „Stadalėlė“ – trys dešimtmečiai autentiškos dzūkiškos tapatybės sargyboje

„Jūs visu savo buvimu, visomis veiklomis ir savo gerumu kuriate jaukius, šiltus ir saugius namus dainuojančiai Lietuvai“, – taip apie trijų dešimčių metų jubiliejų švenčiantį Druskininkų folkloro ansamblį „Stadalėlė“ sakė žinoma televizijos laidų vedėja, liaudies dainų atlikėja, humanitarinių mokslų daktarė, etnomuzikologė Loreta Sungailienė.

Praėjusį šeštadienį folkloro ansamblis „Stadalėlė“ paminėjo 30-ąjį veiklos jubiliejų / Alinos Leminskaitės nuotrauka

Šventėje – sausakimša salė

Praėjusį šeštadienį jaukiai ir šiltai kolektyvo jubiliejų „Stadalėlė“ paminėjo Viečiūnų bendruomenės namų salėje, į kurią gausiai susirinko ne tik šio krašto folkloro mylėtojai, bet ir Druskininkų savivaldybės vadovai, svečiai iš Varėnos, Kaišiadorių, Panevėžio rajonų ir iš sostinės.

Skoningai papuoštoje scenoje skambėjo dainos, sukosi šokėjai, liejosi dzūkiški pasakojimai, padėkos ir palinkėjimai.

Šalia scenos pastatytame ekrane buvo rodomi vaizdai, primenantys kolektyvo istoriją, o po kiekvieno koncertinio numerio ar svečių pasisakymo ekrane rodomas simbolinis stadalėlės medis pasipuošdavo vis nauju žiedu, primindamas apie tris dešimtmečius naujais koncertais ir programomis mus džiuginantį kolektyvą.

Pirmiausia scenoje pasirodė jubiliatės – „Stadalėlės“ moterys. Nuskambėjo įvairių laikotarpių ir repertuarų muzikiniai kūriniai, papildyti sodria dzūkiška tarme kolektyvo senbuvių Marijos ir Stasės pasakojamomis nuotaikingomis istorijomis.

Tai, kad „Stadalėlė“ mėgsta liaudies dainas atlikti kitaip, įrodė „Stadalėlės“ ir saksofonininko Tomo Čiukausko atlikta originali improvizacija.

Pasveikino bendraminčiai

Pasveikinti „Stadalėlę“ susirinko gausus būrys bendraminčių ir bičiulių iš įvairių Lietuvos kampelių. „Žemynėlė“ iš Viečiūnų atėjo su ašinčiumi – gardžiu šakočiu bei nuotaikingomis dainomis.

Marcinkonių kultūros centro folkloro ansamblis, gyvuojantis jau beveik 55 metus, padėkojo „Stadalėlei“ už draugystę, palinkėjo šimto metų, padovanojo iškeptą tradicinę grikinę babką ir paskyrė kolegoms smagų savo pasirodymą.

Pasveikinti bičiulių atvyko ir Kaišiadorių kultūros centro folkloro ansamblis „Verpeta“. Nuotaikingoje programoje jie vieną liaudies dainą pritaikė „Stadalėlei“, taip pat padovanojo „Pumpurinės“ – vaistą nuo visų ligų, vietoj tradicinės gėlių puokštės įteikė bukietą valgomų gėlių.

Pasveikinti druskininkiečių kolektyvą atvyko ir Panevėžio folkloro ansamblio „Raskila“ atstovai – Vilių šeima, paskyrusi „Stadalėlei“ jų jautriai atliekamą dainą.

Vicemeras padėkojo už Druskininkų garsinimą

Padėkoti „Stadalėlei“ atvyko ir Druskininkų savivaldybės vicemeras Simonas Kazakevičius bei Turizmo komunikacijos ir kultūros skyriaus vedėja Vaiva Žagunienė.

„Ačiū už nuostabią programą, buvo labai smagu girdėti jūsų dainas, bet labiausiai patiko klausytis istorijų. Man garbė pasveikinti jus su nuostabiu jubiliejumi. Džiaugiuosi tuo, kad mes savivaldybėje turime tokius nuostabius kolektyvus, kurie garbingai atstovauja mūsų savivaldybei, neša tą vėliavą ir puoselėja Dzūkijos krašto papročius. Jūsų kolektyvai padeda išlikti mūsų papročiams. Domėjausi „Stadalėlės“ nuveiktais darbais. Jie buvo surašyti į didelę „paklodę“ – esate tikrai puikus ir unikalus kolektyvas, turite gausybę laimėjimų, dalyvavote daugelyje renginių. Šiemet mes nešame Kultūros sostinės vėliavą, taigi viena iš misijų yra ne tik organizuoti renginius, bet suvienyti, parodyti kultūros srityje veikiančius kolektyvus, tokius, kaip jūs, kad daugiau pasirodytumėte mums ir svečiams. Linkiu jums veikti ir gyvuoti, smagu matyti jūsų gretose įvairių kartų atstovus. Su Jūsų jubiliejumi“, – kalbėjo vicemeras. Kolektyvo nariams jis įteikė mero Ričardo Malinausko pasirašytus padėkos raštus ir dovanas.

Prie sveikintojų prisidėjo ir Druskininkų kultūros centro, kuriam priklauso „Stadalėlė“, direktorė Raimonda Varaškaitė, prisiminusi, kad ir jai ankstyvoje jaunystėje pačiai yra tekę kaimuose užrašinėti senąsias liaudies dainas: „Bet kas tos, užrašytos dainos sąsiuvinyje? Tai – atminties ir tyrinėjimo dokumentas, be žmogaus, tai – ne daina. Ačiū, kad savo balsais ir savo širdimi tuos dokumentus paverčiate daina.“

Padėkos – ir iš sostinės

Pagerbti „Stadalėlės“ atvyko ir žinoma laidų vedėja, etnomuzikologė, Nacionalinio kultūros centro Nematerialaus kultūros paveldo specialistė Loreta Sungailienė.

Ji priminė, kad šiemet švenčiami Lietuvių liaudies dainų metai ir pakėlė visą publiką sudainuoti „Stadalėlei“ pasveikinimo dainą.

„Ačiū kolektyvui už dzūkiškos liaudies dainos klasikinę tonaciją, dzūkiškus papročius, kuriuos kolektyvo narės neša pagarbiai, pakėlusios galvą, savo nuostabiais balsais, natūraliomis šypenomis ir savo buvimu scenoje.Tai toks tikrumas, natūralumas, kaip laukinė gėlių puokštė. Ačiū už tai, kad palaikote ansamblį, kad savo šnekta, folkloru, liaudies dainomis, papročiais gražiai ir jaukiai tai puoselėjate. Tikras dzūkiškas buvimas. Jūs visu savo buvimu, visomis veiklomis ir savo gerumu kuriate jaukius ir šiltus ir saugius namus dainuojančiai Lietuvai“, – kalbėjo L. Sungailienė.

Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė ir Dzūkijos regioninės tarybos narės pratęsė sveikinimų plejadą.

„Norime priminti, kiek svarbios yra tradicijos ir gebėjimas dainuoti. Kai visi žmonės dainuoja, iš to atsiranda galia. Daina sujungia bendruomenę, juk mes turėjome dainuojančią revoliuciją. Tikimės, kad su jūsų pagalba vėl sustiprinsime dainos galią. Linkiu, kad šalia jūsų būtų kuo daugiau jaunimo, o noru dainuoti užkrėstume visus“, – sakė D. Urbanavičienė.

Po gausių sveikinimų atsakomąjį žodį sveikintojams ir savo kolektyvo nariams tarė „Stadalėlės“ vadovė L. Balčiūnienė, prisipažino nemėgstanti ilgų kalbų: „Kreipiuosi į jus, mano mielosios, ačiū, kad buvote tuos metus kartu, kad pakentėte mano reiklumą, irzlumą, blogą nuotaiką. Norėčiau visoms įteikti ženkliuką su magišku žodžiu, kurį kartojo M. K. Čiurlionis: „Nepyk“. Ateikite su tuo ženkleliu į repeticiją, jei aš šėlsiu, tada man parodykite tą ženkliuką. Ačiū jums ir prabočykit, jei kas buvo ne tep.“

Renginio pabaigoje „Stadalėlė“ pakvietė į sceną visus bičiulius. Ir tada galingas folkloro dainininkų choras atliko dainą „Šali kelio stadalėlė“, per tris dešimtmečius tapusią ansamblio himnu.

Po oficialiosios dalies visi šventės dalyviai buvo pakviesti į dūzges, kuriose laisvai liejosi liaudies dainos, valso ritmu sukosi poros ir virė šilti bičiuliški pokalbiai.

Jubiliejaus proga „Stadalėlė“ sulaukė daugybės sveikinimų / Alinos Leminskaitės nuotrauka

Apie kolektyvo atsiradimo istoriją, repertuarą, ansamblio narius, misiją pasikalbėjome su „Stadalėlės“ vadove L. Balčiūniene.

– Kaip kilo mintis suburti „Stadalėlę“? Kodėl buvo pasirinktas toks pavadinimas?

– Nutiko tai 1994 metais, kai grįžau po vaikų auginimo atostogų. Iki tol visose Druskininkų sanatorijose buvę folkloro kolektyvai iširo, nes naujiesiems savininkams jų nelabai reikėjo. Kolektyvus turėjo „Saulutė“, „Nemunas“, „Lietuva“, jų neliko. Tada ėjau per buvusius kolektyvus ir šnekinau žmones ateiti į naują kolektyvą. Vienas per kitą nešdami žinią, iš buvusių narių būrėsi mūsų kolektyvo branduolys, atėjo net ir tokių žmonių, kurie niekada nedainavo. Susidarė apie dvidešimt žmonių, tada ir pradėjome.

Pradžioje pavadinimo ansamblis neturėjo. Viena iš pirmųjų dainų, kurias mes pradėjome dainuoti, buvo „Šalia kelio stadalėlė“. Praėjus tam tikram laikui, besikalbėdami su žmonėmis, nusprendėme, kad bus toks pavadinimas – „Stadalėlė“. Tai – dzūkiškas sedulos pavadinimas.

– Kokia buvo kolektyvo veiklos pradžia? Kas atėjo į kolektyvą? Ar visi dalyviai mokėjo dainuoti? Ar teko imtis vokalo pamokų?

– Visi į ansamblį atėję žmonės buvo kilę iš aplinkinių kaimų, daugiausia – išeiviai iš Marcinkonių, Margionių, buvo Druskininkų atstovų. Bet visi tie žmonės buvo ne tik atlikėjai, bet ir pateikėjai, jie mokėjo labai daug liaudies dainų, nes buvo augę kaimo terpėje. Taigi mes suformavome ansamblį iš skirtingų kaimų atstovų.

Pirmiausia reikėjo išsiaiškinti, kas ką moka, kas ką prisimena. Turėjau kasetinį diktofoną, įrašinėdavau dainas, kartais būdavo tos pačios dainos įvairių variantų: skyrėsi žodžiai ir melodija. Mano, kaip vadovės, darbas buvo išrinkti tinkamiausią dainos variantą ir įtraukti į repertuarą.

Man su pirmuoju sąstatu neteko imtis vokalo pamokų, nebent kai ką patvarkyti, nes visi mokėjo dainuoti: ir vesti dainą, ir turavoti.

Visas repertuaras buvo ir iki šiol yra formuojamas tik iš ansambliečių pateiktos tautosakos.

– Kaip per 30 metų kito kolektyvo sudėtis, repertuaras, ar daug yra likusių dainininkių, kurios kolektyve yra nuo pat jo įsikūrimo?

– Visi „Stadalėlę“ noriai lankė, kas atėjo, tas ir liko. Buvo natūralus gyvenimas, nė vienas žmogus nėra išėjęs dėl to, kad jam nepatiko. Išėjo tik dėl amžiaus, vyko natūrali atranka. Jei kas išeidavo, iškart ieškodavome naujų narių.

Nuo pirmųjų kolektyvo įsikūrimo dienų ansamblyje dalyvauja Stasė Kvaraciejienė, dvidešimt aštuonerius metus – Marija Liaukevičienė, Roma Baranauskienė, muzikantas Kazimieras Žilionis su mumis dvidešimt metų, Janina Želvienė – 15 metų. Mano dukra Morta kolektyve yra nuo 16 metų. Vyrų dabar nebeturime, bet anksčiau jų buvo.

– Kokia yra „Stadalėlės“ misija?

– Mūsų krašto tautosakos ir folkloro išsaugojimas ir perdavimas ateinančioms kartoms. Tą mes darome įvairiomis formomis: gyvai, leidyboje, dalyvaudami Dainų šventėse.

– Dauguma kolektyvo narių – garbaus amžiaus. Kokios mintys dėl pamainos? Kaip sudominti jaunimą autentiška mūsų tautos muzika?

– Vilties yra. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose viskas vyksta pozityviau. Viskas priklauso nuo švietimo sistemos. Jei mokyklose būtų intensyviau dėstoma etninė kultūra ar būtų folkoro rateliai, kraštotyros būreliai, tai tikrai būtų atsinaujinimo procesas. Puikus pavyzdys: viena folkloro ansamblio „Žemynėlė“ narė į kolektyvą atsivedė savo proanūkę, o ši – savo draugę. Tai – gyvas atsinaujinimo pavyzdys. Jei švietimo sistema rimčiau to imtųsi, tai vaikai nuo pradinukų galėtų į tai būti įtraukti – per žaidimus, per kitas modernias priemones, o jaunimas galėtų būti sudomintas per postfolkloro projektus, kurie parodytų autentiką. Gal nuo vakaronių būtų galima pradėti? Formų yra įvairiausių, tik reikia laiko, noro ir pajėgumų.

Parengė Laimutis Genys