Kineziterapeutė savo svajones įgyvendina Druskininkuose

„Mamyte, užaugusi aš noriu vesti mankštas, taip, kaip Tu“, – tokia šiandieninė kineziterapeutės Ingos Kostinos penkiametės dukrytės Izabelės svajonė. Daugelis druskininkiečių Ingą žino kaip veiklią, aktyvią įvairių sveikatinimo renginių, sveikatinimo mankštų bendruomenei organizatorę, sveiko gyvenimo būdo skleidėją. Druskininkų visuomenės sveikatos biuro laikinai einančioji direktorės pareigas I. Kostina įsitikinusi, kad sveikatinimo sritis ir kineziterapija yra jos pašaukimas, o Druskininkai – kaip tik tas miestas, kuriame ji jaučiasi geriausiai. Savęs, gyvenančios ir dirbančios kitur, jauna moteris nė neįsivaizduoja.

Visuomenės sveikatos biuro vadovei I. Kostinai kolektyvas yra labai svarbus, o darbe svarbiausia  – tarpusavio sutarimas ir bendradarbiavimas/Laimos Rekevičienės nuotrauka

„Mano gimtinė yra Rokiškio krašte, ten gyvenau iki aštuoniolikos metų. Baigusi vidurinę mokyklą, nedvejojau – turiu užsidirbti, tapti savarankiška. Todėl nusprendžiau išvažiuoti į užsienį. Ieškojau auklės darbo. Užpildžiau savo anketą, prašymą. Kai galiausiai darbdaviai Vokietijoje man surado šeimą, kuriai reikėjo auklės, „išlindo“ visos mano baimės: vokiečių kalbos nemoku, kelionei pinigų irgi ne per daugiausia… Bet svarsčiau: juk nebegaliu trauktis, juo labiau, kad buvau jau ir aplinkiniams paskelbusi – išvažiuoju! Dabar galiu pasakyti, jau vertindama iš laiko perspektyvos, kad išvyka mane subrandino, padėjo suvokti, kokios yra suaugusio žmogaus atsakomybės. Aišku, naudinga buvo ir šiek tiek pamatyti pasaulio, praplėsti akiratį – juk augau provincijoje, nedideliame kaimelyje, ir galimybės studijuoti, mokytis, ir pažinti gyvenimą buvo ribotos. Freiburge dirbau apie pusantrų metų. Per tris mėnesius išmokau kalbėti vokiškai, buvo geros sąlygos dirbti, miela, tvarkinga, šeima. Gerai sutarėme su auklėtine, ji ir buvo mano vokiečių kalbos mokytoja, sutarėme ir bendravome kaip sesės. Supratau – žmonės gyvena įvairiai. Gal gyvenime vieni turi ir geresnių, gražesnių daiktų nei kiti, tačiau ilgainiui, gyvendama svetur, suvokiau, kad man jau pakanka įspūdžių, ir reikia siekti kitų tikslų. Norėjau mokytis. Iš pradžių, grįžusi į Lietuvą, išmokau vairuoti: eksterno tvarka išlaikiau vairavimo egzaminus, įgijau teises. Vėliau, vienu ir tuo pat metu, padaviau stojimo dokumentus ir į biologijos mokytojos specialybę tuomečiame Pedagoginiame universitete, ir į kineziterapijos studijas Vilniaus kolegijoje. Ir, kai galiausiai reikėjo pasirinkti, supratau, kad vis tik noriu gilintis į kineziterapijos paslaptis. Po trejų metų studijų pradėjau ieškoti darbo pagal specialybę“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.

 

– Kokie keliai Jus atvedė į Druskininkus?

– Rinktis Druskininkus po studijų man patarė mano profesinės praktikos vadovai. Atvykusi 2004-aisiais į šį kurortą, pradėjau dirbti „Draugystės“ sanatorijoje. Dešimt metų ten dirbau kineziterapeute, kartu gilinau kineziterapijos žinias – baigiau kineziterapijos bakalauro studijas, netrukus Lietuvos sporto universitete ginsiuosi kineziterapijos magistro diplomą. Manau, kad radau savo pašaukimą, esu laiminga, kad turiu tokią profesiją. Kitoje sferoje ar kitame mieste savęs neįsivaizduoju. Džiaugiuosi Druskininkais, juolab, kad aš niekada ir nebuvau sostinės žmogumi – man patinka nedideli atstumai, ramybė ir tai, kad nėra didmiesčio šurmulio, spūsčių, kad, eidama gatve, galiu sveikintis su dažnu praeiviu – esu pažįstama su daugeliu žmonių.

Nesu uždaro būdo, lengvai bendrauju, todėl man patinka žmonės ir gyvas, artimas kontaktas. Man norėjosi ramybės ir jaukumo, visa tai radau čia. Kai atvažiavau, Druskininkai – su savo grožiu, gamta, – man iš karto tapo artimi, nors tada, prieš dvylika metų, matėsi, jog kurortas dar tik kilo iš ekonominės, socialinės krizės. Miestas nuo to laiko labai pasikeitė, išgražėjo. Dauguma žino, kad ne tik svečiai, bet ir kurorto gyventojai gali džiaugtis sutvarkyta dviračių takų infrastruktūra, gražiais parkais, savo pomėgį čia gali realizuoti ir pamėgusieji bėgimą, ir šiaurietiškąjį ėjimą, ir slidinėjimo entuziastai. Jau vien K. Dineikos sveikatingumo parke – visos galimybės, kad ir naudotis treniruokliais, sportuoti įvairaus amžiaus žmonėms. Visur, kur tik išvažiuoju, „vežu“ ir žinutę, jog didžiuojuosi, kad gyvenu Druskininkuose. Čia daug žmonių, kurie bendruomeniški, nuoširdžiai įsilieję į įvairias veiklas. Labai svarbu, jog asmeninės žinios, potencialas būtų panaudojamas savo bendruomenės labui, kad savo gimtosiomis vietomis galėtų didžiuotis mūsų vaikai, anūkai.

Kai tenka susidurti su kritika ir bambekliais, neverta to imti giliai į širdį: juk kritikuoti – lengviausia, o žmonių, kuriems rūpi kaišioti pagalius į ratus, visada visur buvo. Kita vertus, manau, kad tas „bambėjimas“ gal net priešingai suveikia: veiklius žmones savotiškai užgrūdina, iš naujo paakina naujoms idėjoms, darbams.

Kostina veda sveikatinimo mankštas įvairioms druskininkiečių grupėms/Druskininkų VSB nuotrauka

 

– Pastaruoju metu prie sveikos gyvensenos populiarinimo neretai priskiriamas ir vadinamasis pozityvus mąstymas. Kokią, Jūsų nuomone, įtaką sveikatai turi mūsų pačių mintys?

– Labai didelę. Mąstydami pozityviai, labiau pasitikime savimi, todėl gebame adekvačiau, realiau įvertinti situaciją: įsivardinti jos pliusus ir minusus bei atitinkamai kontroliuoti ją ir savo elgesį. Manau, nesuklysiu, pasakydama, kad gera nuotaika kasdien yra neišvengiama pozityvumo pasekmė. Tyrimų duomenimis, pozityviai mąstantys žmonės gali džiaugtis sveikatos privalumais. Greičiausiai kaip tik todėl, kad jie patiria mažiau streso, o tai teigiamai veikia mūsų sveikatą. Manoma, kad optimistai dažniausiai renkasi ir sveiką gyvenimo būdą.

 

– Vedate sveikatinimo mankštas įvairioms druskininkiečių grupėms. Ar ši veikla Jums patinka?

– Labai patinka. Ne tik todėl, kad ji tiesiogiai susijusi su kineziterapija, bet ir todėl, kad nuolat esu tarp žmonių, kurie džiaugiasi, gaudami mano žinias, kaip tausoti sveikatą, judėti, būti aktyviems. Aišku, būna, kad ir pavargstu. Juk per kiekvieną mankštą ne tik judu fiziškai, bet ir atiduodu šypseną, jausmus, emociją – išsikraunu. Aš stengiuosi neparodyti savo nuovargio, nes žmonės ateina aktyviai praleisti laiką, ir aš noriu pateisinti jų lūkesčius. Kalbant apie visas biuro veiklas, norisi, kad kuo daugiau žmonių jomis naudotųsi, patirtų visus Druskininkų, kaip sveikatos miesto, privalumus.

– Kaip Jums pavyksta visur suspėti?

– Labai svarbu suplanuoti savo laiką ir darbus. Nuo veiklos manes neapima nuovargis, priešingai, gyja siela – juk jautiesi žmonėms reikalinga, įvertinta. Kaip aš ilsiuosi? Be televizoriaus. Darbe nemažai laiko tenka praleisti prie kompiuterio, todėl visiškai nežiūriu televizoriaus. Mano poilsis ir yra mano darbas, kai esu renginiuose, vedu mankštas, kai drauge su kolegomis ieškome naujų idėjų, naujos veiklos, brandiname naujas iniciatyvas.

 

– Kokia Jūsų šeima, kas Jums yra artimiausi žmonės?

– Šeima yra mano pamatas, gyvenimo pagrindas, ant kurio viskas formuojasi. Juk šeimoje įgyjame tai, kas svarbiausia ir gražiausia mūsų gyvenime. Mūsų dukrytei Izabelei yra penkeri metukai, sūnus Adrijus jau ketvirtokas. Smagu, kad vaikai brangina, vertina namus. Prie brangių, svarbių žmonių priskirčiau ir savo darbo kolektyvą. Man kolegos, bendradarbiai yra labai svarbūs, o darbe svarbiausias pagrindas yra gera, sveika kolektyvo tarpusavio sutarimo ir bendradarbiavimo atmosfera. Kitaip nieko gero nenuveiksi. Juk darbe praleidžiame didžiąją dalį savo dienos, taigi labai svarbu, kad įtampos būtų kuo mažiau. Visuomenės sveikatos biuro veiklose nuolat reikia naujų minčių, idėjų, kiekvienas turi savo iniciatyvų, jas nori įtvirtinti. Savo kolektyvui galiu skirti pačius gražiausius žodžius. Mes – komanda.

 

– Ar turite ypatingą svajonę?

– Kol kas nenoriu atskleisti. Ji susijusi su vienu pomėgiu: apie tokias svajones žmonės paprastai kalba taip: „Kaip aš norėčiau tai sugebėti…“ Atrodo, ta mano svajonė yra ranka pasiekiama, tačiau dar reikės įdėti nemažai pastangų, kad išsipildytų. Galbūt aš negalėsiu to pomėgio labai plačiai realizuoti, bet tai patenkins mano didžiulį troškimą, norą įgyti būtent tokių gebėjimų. Laukiu atostogų, kai galėsiu skirti laiko ir savo svajonei. Žmogui svarbu svajoti: man patiko mintis, kad svajonės yra kaip inkarai, kurie mus saugo nuo dreifavimo į nebūtį, chaosą – tokį, kai atrodo, kad viską darai tuščiai… Svajonės suteikia žmogui ne tik viltį, bet ir tikslą, kyptį tiek daug galimybių šiandien siūlančiame pasaulyje.

 

Ramunė Žilienė