Kultūros puoselėtojo premija – pedagogei Valei Šmitienei
Praėjusį ketvirtadienį posėdžiavusi Druskininkų savivaldybės taryba nusprendė Druskininkų kultūros puoselėtojo 2016 metų premiją (1000 eurų) skirti ir apdovanoti kultūros puoselėtojo laureato diplomu pedagogę Valę Šmitienę. Apdovanojimas V. Šmitienei skirtas už reikšmingą, aktyvią ir kūrybingą veiklą kultūros ir meno srityje: puoselėjant ir skleidžiant profesionalųjį bei mėgėjų meną, ugdant Druskininkų bendruomenės tradicijas, plėtojant edukacinę veiklą, kuriant menines programas, rengiant bei įgyvendinant naujus kultūros projektus, dalyvaujant ir reprezentuojant Druskininkų savivaldybę respublikiniuose bei tarptautiniuose festivaliuose, konkursuose, organizuojant kultūros renginius druskininkiečiams bei kurorto svečiams.
Pomėgis šokti Valę lydėjo nuo mažens, dar besimokydama vidurinėje mokykloje Marijampolėje ji lankė baleto studiją, šoko mokyklos liaudies šokių kolektyve. 1979 m. Vilniaus kultūros mokykloje įgijo choreografės specialybę, vėliau studijas tęsė tuometiniuose Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose.
Druskininkų „Atgimimo“ mokykloje V. Šmitienė dirba nuo 1991 metų. Mokytojos iniciatyva mokykloje pradėtos vesti choreografijos pamokos pradinių klasių mokiniams, kasmet mokslo metų pabaigoje organizuojamos gražios pradinukų šokio šventės. Choreografė nuo mažens užaugino ne vienos kartos šokėjus, per visą jos darbo laikotarpį mokyklą sėkmingai reprezentavo jos vadovaujami jaunučių, jaunuolių ar merginų tautinių šokių kolektyvai.
Vienas svarbiausių veiklos akcentų – dalyvavimas Pasaulio lietuvių ir Moksleivių dainų šventėse, kuriose mokytoja kartu su vaikais nuolat dalyvauja nuo 1993 m. Šių renginių Šokių dienos programai parengti kviečiami geriausi Lietuvos choreografai ir jų asistentai, o V. Šmitienė baletmeisterių asistente dirbo trejose Dainų šventėse. Jos paruošti kolektyvai nuolat dalyvauja įvairiuose savivaldybės ir respublikos renginiuose, sėkmingai atstovauja Druskininkams tarptautiniuose festivaliuose užsienyje.
Šmitienė – aktyvi mokyklos bendruomenės narė, be jos kūrybiškų minčių neapsieina mokykloje rengiami atmintinų datų, valstybinių švenčių minėjimai, įvairi projektinė veikla, vaikų vasaros stovyklos, kalėdiniai karnavalai. Kai „Atgimimo“ mokykla dar buvo vidurinė, abiturientų išleistuvėse buvo itin graži tradicija – talentingos choreografės paruoštas abiturientų išleistuvių valsas.
Šmitienė buvo ir Lietuvos choreaografų asaociacijos valdybos narė. Už sėkmingą darbą ji apdovanota Amerikos lietuvių fondo įsteigta Domininko Viščinio vardine premija, Kultūros ministerijos atminimo medaliais, Lietuvos Respublikos Seimo, Švietimo ir mokslo ministerijos bei kitomis padėkomis.
Žinia, jog būtent ji šiemet tapo Druskininkų Kultūros puoselėtojo premijos laureate, V. Šmitienei buvo netikėta. Choreografė sako esanti laiminga, kai jos darbas, kurį ji labai myli, buvo įvertintas. V. Šmitienė be šokio savo gyvenimo neįsivaizduoja ir tikisi, kad šokiai ir muzika dar ilgai bus jos gyvenimo palydovai.
V. Šmitienė: „Manau, kad tautiniai šokiai yra visų šokių pagrindas, suteikia galimybę pažinti savo šaknis, tradicijas.“/Asmeninio archyvo nuotrauka
– Ką suteikia žmogui gebėjimas šokti, ritmo pajautimas?
– Pati aš nuo mažens šoku. Dar penkiametę mama nuvedė į baleto studiją dabartinėje Marijampolėje. Ten man labai patiko, noriai mokiausi šokio paslapčių. Net į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją mėginome kartu su drauge stoti ir ten mokytos baleto meno. Tuomet labai viliojo Operos ir baleto teatro scena. Deja, tąkart įstoti nepavyko, bet gyvenimą vis tiek susiejau su šokiu.
Man atrodo, kad šokis visų pirma suteikia laisvės. Dovanoja gerą nuotaiką. Juk, kai šoki, nejučiomis visuomet šypsaisi. Kitaip ir būti negali. Šokdamas ir judi kitaip, ir mintys kitokios ateina, atsiranda polėkis.
Smagu, kad visada turėjau labai gerus mokytojus, kurie skatino judėti ir šokti.
– Mokykloje šokio mokote ir pačius mažiausius mokinukus. Kodėl, Jūsų manymu, svarbu juos uždegti meile šokiui, judesiui? Kokių šokių mokyti Jums labiausiai patinka?
– Man smagu, kad atsiranda vis daugiau mokyklų, kuriose dėstoma choreografija. Beje, mūsų „Atgimimo“ mokykla šalyje buvo viena iš pirmųjų, kurioje atsirado choreografijos pamokos ir pradėta mokyti šokio meno. Juk šiandien matome daugybę vaikų kurių laikysena netaisyklinga, jie leidžia laiką prie kompiuterių, nesportuoja. Ir net knygų neskaito. Tokiems vaikams šokio pamokos – puiki galimybė būti fiziškai aktyviems.
Smagu, kad mūsų mokykloje direktorės D. Časienės iniciatyva organizuojamos ir aktyvios pertraukos salėje, kurių metu moksleiviai taip pat skatinami judėti, jiems tai patinka.
Man smagu, kad per ilgus darbo metus teko dirbti su daugybe talentingų vaikų. Džiugina, kad keletas mokinių pasekė mano pėdomis ir dirba choreografais.
Labai myliu liaudies šokį. Manau, jis yra visų šokių pagrindas, suteikia galimybę pažinti savo šaknis, tradicijas. Vertinu tautinį kostiumą. Per teorines pamokas daug dėmesio jam skiriu. Dažnai mokiniams pasakoju, kaip anksčiau žmonės, kuriems teko išvykti iš Lietuvos, brangino tautinius kostiumus. Kai pirmą kartą Pasaulio lietuvių dainų šventėje pamačiau išeivijos lietuvius, stebėjausi, kad jie šoka, visi vilkėdami skirtingus kostiumus. Po to sužinojau, kad tie kostiumai – jų tėvų ar senelių atsivežti iš gimtinės, perduoti iš kartos į kartą. Būtent tautinis kostiumas, austi rankšluosčiai buvo tie vertingi daiktai, kuriuos tuomečiai emigrantai vežėsi su savimi iš Lietuvos.
Pasak V. Šmitienės, šokio pamokos – puiki galimybė vaikams būti fiziškai aktyviems/Asmeninio archyvo nuotrauka
– Kurie iš renginių, kuriuose teko dalyvauti, Jums labiausiai įsiminė, suteikė geriausių emocijų?
– Daugybę gerų emocijų suteikė visos Dainų šventės. Man Dainų šventės dvasia artima nuo pat vaikystės.
Nors dabar yra įvairių atsiliepimų, esą jų dalyviams tenka vargti, miegoti ant grindų, saulėje kepti, mirkti lietuje, bet man asmeniškai visus vargus atperka paskutinioji Dainų šventės diena, kai visi kolektyvai pasirodo kartui, kai nuvilnija visų drauge atliekamos dainos, kai tūkstančiai žmonių vienu metu sukasi šokio sūkury. Visi laimingi ir patenkinti, nes visus apima toks bendrumo jausmas, didžiavimasis savo tauta ir šalimi. Tai atperka visus vargus.
Įsiminė visi tarptautiniai projektai, kuriuose teko dalyvauti. Su kolegės R. Mikalčienės kolektyvu „Suktinis“ mes su jaunosiomis šokėjomis ir vaikų šokių kolektyvais vykdavome į tarptautinius festivalius Lenkijoje. Šokio kompozicijas kūrėme R. Kvaraciejūtės projektams.
Aktyviai bendradarbiaujame su Tolerancijos centru. Projektuose dalyvaujame kartu su Japonų klubu. Jei kolegos paprašo pagalbos, visuomet pagelbėju, nes man tai įdomu.
– Šokis – visas Jūsų gyvenimas. O kuo dar domitės?
– Esu prisiekusi knygų mylėtoja, labai daug skaitau. Šiuo metu negaliu atsitraukti nuo Kristinos Sabaliauskaitės „Silve rerum“ ketvirtosios knygos. Dalyvauju ir mokyklos „Skaitytojų klubo“ veikloje. Aptariame perskaitytas knygas, planuojame, kokias skaitysime. Visi nekantriai laukiame vasarį organizuojamos naujos knygų mugės.
– Ar šeima taip pat domisi šokiu?
– Vyresnioji dukra Gabrielė nuo mažens šoko, lankė teatro studiją. Jaunesnioji Kamilė nuo vaikystės šoko „Decimoje“. Vyras šoko liaudies šokių būrelyje, grojo gitara. Visi mes mylime muziką, šokį, tai mus vienija.
– Apie ką dažniausiai pasvajojate?
– Kai kankina nemiga, mintyse kuriu naujas šokių kompozicijas. Labai norėtųsi, kad netrūktų vaikų, su kuriais būtų galima tas kompozicijas įgyvendinti. Noriu dar ilgai dirbti, nes man mano darbas labai patinka.
Kai dirbi su vaikais, man regis, ir nesensti.
Man patinka talkinti kolegoms, kuriantiems projektus, kuriuos papuošia mūsų šokių kompozicijos. Smagu, kai galiu būti naudinga. Gyvenime esu pozityvi. Manau, kad reikia pareigingai ir sąžiningai dirbti, tada tikrai pasieksime gerų rezultatų.
Laima Rekevičienė