Lavija Urbonaitė: „Gyvenimas pats nukreipia, kur keliauti”

Draugai ir bičiuliai puikiai žino apie druskininkietės Lavijos Urbonaitės pomėgį. Būsima Lietuvos inžinerijos kolegijos trečiakursė daugiau tapyti pradėjo, atėjusi mokytis į ,,Ryto” gimnaziją. Jos paveikslai, ne kartą puošę mokyklos erdves, daugeliui kėlė nuostabą. O rugpjūčio 15 dieną, per Žolinę, ,,Samanos“ kiemelyje surengta ir pristatyta pastarųjų dvejų metų merginos tapybos darbų paroda. Čiurlioniški motyvai Lavijos darbuose tarsi antrino parodos ir vieno paveikslų pavadinimą, iškeldami jausminį klausimą: ar visa, kas aplink mus ir mumyse, yra „Neįmenama“?

„Samanos“ kiemelio erdves papuošė Lavijos sukurtų paveikslų ekspozicija / Skaidros Kvaraciejūtės nuotrauka

– Lavija, iš kur semiesi įkvėpimo?

– Iš pokalbių, sapnų, iš visko, ką jaučiu, ką pamatau aplinkoje. Kartais įsižiūriu į kokį nors objektą, ir jis man kai ką primena. Atrodo, daiktai patys pasakoja istorijas, kurias vėliau įamžinu. Taip pat įkvepia literatūra, muzika.

– Ar susimąstai apie prasmę? O gal ji gimsta rutinoje, kasdienybėje?

– Apie prasmę susimąstau, bet daug gražiau, kai ji gimsta kasdienybėje, nesitikint, pavyzdžiui, leidžiant laiką gamtoje. Neseniai su draugu vaikštinėjome prie upelio ir atkreipėme dėmesį į tėkmę: kaip upelis teka, taip ir žolės, augančios jame, vandens srovės kryptimi palinkusios. Visa, kas upelyje ir aplink, taip gražiai atrodė. Susidarė įspūdis, kad gyvenimas pats nukreipia, kur keliauti. Gera, kai keliaujame visi kartu nesiblaškydami ir būdami toje akimirkoje. Taip išeina, kad rutinos neigiamas atspalvis nėra pilna jos spalva.

– Ar turi idealų? Kokiais žmonėmis žaviesi?

– Pastebėjau, kad labiau mėgstu susikurti idealą, koks „turėtų“ būti žmogus. Bet labai žaviuosi savo dailės mokytojais, kurie mane palaiko ir konsultuoja įvairiais klausimais. Ačiū Virginijui Sutkui, Andriui Mosiejui ir Aurelijai Zubrickaitei. Taip pat esu labai dėkinga visai „Samanos“ komandai ir kiekvienam, kuris padėjo pasiruošti parodai.

Lavija (antra iš kairės) su močiute, seneliu ir mama / Skaidros Kvaraciejūtės nuotrauka

– Ką manai apie jauno žmogaus gyvenimo pasirinkimus?

– Turbūt nieko nauja: viskam yra priežastis. Kartais sunku išsiaiškinti, bet kažkada Gabrielė Vilkickytė dalijosi Instagrame (tiksliai nepacituosiu), kad palinkėtų jaunesniajai sau nebijoti pasitikėti gyvenimu. Šie žodžiai mane labai įkvėpė, todėl, nors ir labai daug galvoju, prieš pasirinkdama, stengiuosi nesijaudinti. O jei jaudinuosi, bandau priimti tai, kaip dovaną. Ir kartais susimąstau, kodėl taip jaučiuosi, ką tai duoda, kol vėliau pati išsiaiškinu ir pajuntu. To mane moko šeima ir draugai, o gal ir kiekvienas sutiktas, už tai esu jiems labai dėkinga.

„Klausytojas“ – būtybė, kurią Lavija įsivaizdavo, brendančią vandens telkiniu / Asmeninio archyvo nuotrauka

– Ar tavo paveikslai turi priešistores?

– Turi visi, bet geriausiai žodžiais aptarti galiu „Klausytoją“. Galvojau, gal jį pavadinti „Iš kur šita šviesa vidury nakties?“, bet to savęs paklausiau jau vėliau, kai nutapiau paveiksliuką. Kartais, prieš užmigdama, nenustoju galvoti apie praėjusios dienos įspūdžius ir mane aplanko daug gražių emocijų. Todėl ir kilo toks klausimas. Daug laiko leidau viena, nuobodžiavau. „Klausytojas“ – būtybė, kurią įsivaizdavau, brendančią vandens telkiniu. Į rankas jai įstačiau didžeridu (Šiaurinės Australijos aborigenų pučiamasis instrumentas, priskiriamas natūralaus medžio trimitams), kad atneštų tiems, kurie nori būti išgirsti. Galvojau apie daug ką, norėjau kam nors papasakoti… O to, kuris iš tikrųjų klausosi, širdis man atrodo labai graži ir tyra. Norėčiau, kad visi daugiau klausytume vieni kitų ir savęs.

Ramunė Karlonienė