Kunigas V. Vaišvilas: „Mylėkite vieni kitus taip, kad turėtumėte ką gražaus prisiminti, kai liksite vieni“

Kalendorius skaičiuoja paskutines metų savaites, vėl atliekame pragyventų metų vertybių reviziją ir ruošiamės svarbiausioms metų šventėms – Kūčioms ir Šv. Kalėdoms. Pats pasiruošimas Kalėdoms yra savaime didelė šventė, suburianti mus bendram tikslui ir veiksmui. Jeigu nelieka laiko šeimos židiniui ir buvimui kartu, vadinasi, reikia iš naujo sudėlioti prioritetus – kokie yra mūsų gyvenimo tikslai, pašaukimai.

Kūčios ir Šv. Kalėdos yra krikščioniškos, katalikiškos šventės, kai džiaugiamės kūdikėlio Jėzaus gimimu, todėl jų šventimas susijęs su dvasinėmis apeigomis ir ypatinga dvasine būsena.

Kaip turėtume pasirengti šioms šventėms? Kokie praėjusieji metai buvo mūsų krašto tikintiesiems? Ko norėtų palinkėti Druskininkų krašto žmonėms svarbiausiųjų metų švenčių proga?

Pasidalinti savo mintimis apie tai paprašėme Druskininkų Šv. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijos kleboną Vaidą Vaišvilą, Ratnyčios Šv. apaštalo Baltramiejaus parapijos kleboną Algirdą Šimkų, Liškiavos Švč. Trejybės parapijos kleboną Vidmantą Strioką ir Leipalingio Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų parapijos kleboną Artūrą Vaškevičių. Deja, pastarasis savo mintimis pasidalinti atsisakė.

Druskininkų Šv. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijos klebonas V. Vaišvilas

– Ką Jums, Vaidai, kasmet reiškia Kalėdų laukimas?

– Adventas, Kalėdos man labai jaurus laikas, likę daug prisiminimų iš vaikystės. Prisiminimų iki ašarų savo paties tyloje. Žmogaus gyvenimo grožis, beprasmybė ir prasmė Dievo meilėje. Dievas tapo žmogumi, tyloje ir paprastume atėjo į kiekvieno mūsų gyvenimą. Pastebėjau, kad su kiekvienais metais tampu jautresniu ir labiau susimąsčiusiu. Galbūt laikas ir patirtys viską sudėlioja savaip? Tikiu Dievo meile, tikiu, kad tik Jis gali pakeisti mūsų gyvenimus – tik Jis mus gali padaryti jautresnius vienas kitam. Tokios tos mano Kalėdos – tikėti Jo meile ir beribiu gailestingumu, o visa kita – kažkaip, su viltimi.

– Kokios būdavo Jūsų vaikystės Kūčios ir Kalėdos? Kokios tradicijos Jums yra svarbios dar ir šiandien?

– Kūčias ir Šv. Kalėdas švęsdavau pas senelius. Su seneliu eidavome į mišką ieškoti gražiausios eglutės. Močiutė gamindavo valgius. Eglutė su senoviniais žaisliukais, šienas, kepiniai, laukimas kažko… Mišios naktį. Aš niekada to nepamiršiu. Tai – praeitis, kuri mane ramina ir guodžia dabartyje. Tai, kas buvo mano gyvenime kažkada, yra ir dabar, tik kitoje plotmėje. Taigi šiandien šeimos nėra, bet liko meilė Jėzui, kaip vaikystės dienomis.

– Kaip manote, ar daug žmonių suvokia tikrąją Kalėdų prasmę? Į ką vis dėlto reikėtų atkreipti didžiausią dėmesį?

– Aš nevarginu savęs pergyvenimais, ar visi teisingai suvokia ir švenčia Šv. Kalėdas. Nepatarčiau to daryti ir kitam. Kiekvieno žmogaus istorija yra vis kita istorija, jo nuotykis su Dievu priklauso tik nuo jo širdies paprastumo. Kiekvienam ateina laikas savu laiku atrasti tikrąsias Šv. Kalėdas ir Dievą. Ateina laikas, kai praregi, kai pradedi ieškoti tiesos, lyg ištroškęs ieškotum vandens. Reikėtų atkreipti dėmesį į savo širdį, sąžinę, jautrumą kitiems.

– Kasmet prieš Kalėdas per šalį nuvilnija įvairių paramos akcijų banga, žmonės raginami aukoti vargingiau gyvenantiems, vienišiems žmonėms. Jūs esate sakęs, kad padėti žmonėms reikia visus metus…

– Man atrodo, kad visada yra žmonių, kuriems reikia kitų pagalbos ir visų solidarumo. Esu sau pasakęs, kad neisiu ir nedalyvausiu labdaros vakarėliuose, jei ten vakaro organizavimui, vaišėms ir gėrimams yra išleidžiama daugiau, nei surenkama to vakaro kilniam tikslui ar vargšui, kuriam reikia pagalbos. Esame krikščionys, tiesa ir jautrumas turi būti svarbiau už gėrimus, valgius ar gražias nuotraukas. Jei nutarėme padėti, tai padėkime. Ir nemeluokime patys sau, kad padėjome. Juk nepadėjome, tik smagiai pabuvome. Ir taip iki kitų Kalėdų… Man, kaip klebonui ir kaip žmogui, dėl to labai skauda širdį. Bet tokia jau yra mano pasaulėžiūra, ji ir negalėtų būti kitokia. Jei darote gerus darbus, darykite juos be jokios naudos sau, padėkite, kai reikia padėti, neatsukite nugaros tiems, kuriems reikia pagalbos. Aš tikiu, kad Dievas kiekvienam atlygins pagal jo širdį.

– Druskininkiečiai Jus patį jau vadina Kalėdų stebuklu, nes per keletą metų kardinaliai pakeitėte bažnyčią, pritraukėte jaunimo, atvėrėte bažnyčios erdves lankytojams, stengiatės rasti tiesų kelią į parapijiečių širdis. Aktyvus esate ir parapijos socialiniuose tinkluose, daug bendraujate. Kodėl Jums tai svarbu?

– Ačiū už tokį gražų pasakymą! Bažnyčią keičiame visi, nes patys keičiamės. Mūsų bažnyčia yra šio miesto plakanti širdis, kiek tavęs joje yra, tiek ir gyvybės tėra. Kai žmogui nustoja plakus širdis, jis miršta, kai nustos plakti miestelio širdis, viskas apmirs. Be Dievo nėra gyvybės.

Labai noriu pasakyti paprastai, kad visi suprastų, ką sakau. Mes visi esame viena, esame kartu, negalime būti susiskaldę ar pasidaliję. Tik ten, prie Altoriaus, mes galime pakilti aukščiau savęs, nuplauti kitam kojas, nušluostyti ašaras, aptvarstyti žaizdas, pasidalinti duona. Ten nebėra AŠ, ten yra MES, per Tave, Jėzau, ir dėl Tavęs.

Dėl bendravimo – kol gyvas, tol bendrauju ir bendrausiu. Nežinau, kiek liko gyvenimo. Viskas Jo valioje. Nesu aš Kalėdų stebuklas, aš tik pakeliui į kažkur. Svarbu, kad viskas būtų Dievo valioje. Pasitikiu Dievo Apvaizda, Jo vedimu.

– Padaryta daugybė darbų, mes jau patys sau galime pavydėti išpuoselėtos bažnyčios. Ar daug palaikymo ir paramos sulaukėte?

– Dar neišpuoselėta. Dar daug darbų reikia padaryti. Negalvoju per daug apie tai. Kaip Dievas norės, taip ir bus. Visiems per Jėzų labai dėkoju, kad paaukojate, kad klausiate, kad Jums rūpi, neapleidžiate savo bažnyčios. Kas turite pinigėlių, paaukokite už tai, kad turite, kas neturite, pasimelskite, kad Dievas suminkštintų širdis tų, kas turi. Ir kad be godumo jausmo, neskaičiuodami, paaukotų Jo garbei.

Be mūsų niekas nesutvarkys mums bažnyčios, patys savo jėgomis tvarkome. Ir tikiu kad sutvarkysime.

– Kokia Kalėdų senelio dovana Jus šiandien labiausiai nudžiugintų?

– Kai kunigas klauso išpažinčių, jis pradeda matyti vienos ar kitos vietovės žaizdas. Pati nuostabiausia Kalėdų dovana būtų, jei Jūs nebijotumėte vienas kito, gerbtumėte vieni kitus, be reikalo piktybiškai neapkalbėtumėte. Būkite paprastesni ir jautresni. Šypsokitės, juokitės, svajokite ir meilėje padėkite vieni kitiems, nesiekdami gauti naudos už artimo meilės darbus. Toks vidinis dvasinis persikeitimas yra vertingiausia dovana, kokia tik gali būti. Tikrumas, meilė ir paprastumas. Labai paprastas troškimas, bet, kaip suprantate, beveik nepasiekiamas.

– Koks būtų Jūsų kalėdinis palinkėjimas Druskininkų krašto žmonėms?

– Mylėkite vieni kitus taip, kad turėtumėte ką gražaus prisiminti, kai liksite vieni. Kad bent prisiminimai Jus paguostų ir sušildytų. Tebūna Jums šios Kalėdos gražios naujos pradžios pradžia. Telaimina Jus, Jūsų šeimas ir Jums brangius žmones Kūdikėlis Jėzus!

Vidmantas Striokas, Liškiavos Švč. Trejybės parapijos klebonas: „Svarbiausia yra tai, kokį turinį suteikiame šventėms. Adventas – susikaupimo, rimties metas, Kūčios – svarbūs ritualai, Šv. Kalėdos – džiaugsmas, gimus Jėzui, mūsų išganytojui.

Artėjant svarbiausioms metų šventėms, galima pasidžiaugti, kad šie metai mūsų parapijos žmonėms buvo geri, niekuo neišsiskyrė, keliavo įprasta vaga. Viskas buvo neblogai, nesusidūrėme su dideliais stresais. Nors karas Ukrainoje vis dar vyksta, bet mūsų žmonės prie visko greitai įpranta. Manau, kad šiemet karo emocinis krūvis mūsų žmonių taip stipriai, kaip pernai, nespaudžia.

Švenčių proga vieni kitiems dovanojame dovanas. Kai kas sako, jog dėl to prarandama švenčių esmė. Kai žmogus dovanas dovanoja tik dėl to, kad tai daro kiti, tai gal ir nėra gerai, bet, kai tai daroma nuoširdžiai, iš vidinio poreikio, tai dovanų niekada nebūna per daug. Kai dovanojimas ateina iš nuoširdumo, bet ne iš pasirodymo, ar dėl to, kad čia kažkam kažko reikia, tai nėra blogai. Tik mūsų lietuviai nemoka skaičiuoti ir planuoti iš anksto. Sakoma, kad roges ruošk vasarą, o ratus – žiemą, tas tinka ir dovanoms. Jei žmogų myli, apie jį galvoji, tai dovanas reikia pasiruošti iš anksto, kad nereikėtų verstis per galvą ir kelti sau stresą. Svarbiausia – šventės turinys, dovana negadina reikalo, bet, kai dėl jų daug sugaištama laiko, tai yra nenatūralu.

Švenčių proga norėčiau palinkėti gyventi ramybėje ir visada pasitikėti Dievu, su meile ir gerumu eiti per gyvenimą. Tada viskas išeis į gera. Noriu palinkėti, kad į viską žmonės žiūrėtų pozityviai. Jei žiūrėsi nepozityviai, tai visai kitaip pasaulį matysi. Kai žmogus labiau įvardija blogybes, negerus dalykus, tai jis save apkrauna ir nieko gera nemato. Nemato tikros tiesos, tai būna saviapgaulė. Matykime pasaulį šviesiai, ir viskas bus gerai!“

Algirdas Šimkus, Ratnyčios Šv.apaštalo Baltramiejaus parapijos klebonas: „Ne paslaptis, kad Bažnyčioje metai skaičiuojami nuo advento pradžios. Mūsų parapijoje Naujieji prasidėjo gruodžio 2 d. 17 val., tad nuo naujųjų laiptelių jau galima kiek ir pasidairyti.

Ratnyčios parapijoje praėjusieji buvo labai vėjuoti: Šventoji Dvasia dvelkė – pūtė – siautė, kiek ir kaip norėjo. Na, o mes, parapijiečiai, tiesiog gyvenome toje vėjų pagairėje, leidomės tų vėjų pertraukiami, o sykiais – ir įpučiami. Bet ką ir benuslėpsi – tik pagal išgales, pagal išmanymą. Kartais stengėmės, o kartais – ne kažin kiek. Čia taip, lyg apibendrintai, pažiūrėjus.

Žvelgiant detaliau, praėję metai buvo, sakyčiau, nelaimingi. Nes jau kuris laikas sinodinio kelio Dvasia irgi bandė pasūkuriuoti, ypač, kai rudenį viso katalikiško pasaulio vyskupai ir tikintieji svarstė apie Bažnyčios bendrystę, dalyvavimą ir misiją, tačiau klebonas apie tai – nė mur mur. Ir nė kojos piršto nepajudino, kad kas nors būtų kitaip, sinodiškiau, daug labiau. Argi tai ne nelaimė?

Žvelgiant dar smulkiau, metai buvo baisūs. Nes laikas lėkė greičiau, nei pabaidyta stirna, norai ir svajonės dar ir dabar tebedygsta (net ir šalčiams užėjus), lapoja ir šakojasi, kai kurios, mačiau, jau ir pumpurus krauna, o tas minėtasis lakstantis laikas – trumpas. Kaip ir praėję metai. Vienintelis ir tikras praėjusių metų, taip sakant, pliusas, kad jie buvo nepaprastai turiningi, įdomūs, žavūs ir – trumpi. Tik 365 dienos.

Taigi Naujieji jau kieme ir šventoriuje. Nesiūlysiu ta proga nei šampano, nei ko kito, vislab, kad gimstantis Kūdikėlis visuomet atneša savų dovanų, bet vieną šventose knygose išskaitytą Mintį norėčiau prastumti už linkėjimą: „Mums reikia atrasti savo ašigalį. Ratnyčios parapijos Ašigalį! Suprantama, tokiuose žygiuose ir eks-puodicijose Klegesys ir Sumaištis neišvengiami, bet gi ieškojimas kartu, bendra kelionė ir, pagaliau, – atradimo džiaugsmas“. Ar čia menkas linkėjimas?

Ramių šventų Kalėdų!“