Jaunųjų talentų dovanos savo miestui

Juos abu pamačiau Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje. Per vienas savaitgalio mišias Augustas Navickas giedojo ir grojo vargonais, kitą savaitgalį Gabrielius Grigoryan – saksofonu. Šie du itin gabūs ir ambicingi keturiolikmečiai rugsėjį išvyksta mokytis muzikos – vienas į Vilnių, kitas – į Kauną, bet prieš tai savo miestui ir draugams padovanos po solinį koncertą puikios akustikos bažnyčioje. Tai – talentus pastebėjusio klebono Vaido Vaišvilo idėja: „Kada nors, kai taps garsiais muzikantais, turės ką prisiminti“.

Kunigas V. Vaišvilas (centre) džiaugiasi, kad G. Grigoryan (kairėje)  ir A. Navickas (dešinėje) – itin gabūs ir ambicingi keturiolikmečiai, rugsėjį išvyksiantys mokytis muzikos į didmiesčius, prieš tai savo miestui ir draugams padovanos po solinį koncertą puikios akustikos bažnyčioje / Laimos Rekevičienės nuotrauka

„Vaikštantis pianinas“

„Augustas – vaikštantis pianinas, daugybės konkursų laureatas“, – vaizdžiai A. Navicką apibūdina V. Vaišvilas. Ir beveik neperlenkia lazdos: pianinu Augustas groja daugiau nei pusę gyvenimo – nuo šešerių, kasdien skambina po tris valandas ir daugiau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokykloje, tik ketvirtadienį skiria vargonavimui, o sekmadienį – bažnyčios chorui.

„Darželyje vykdavo šokių užsiėmimai, per juos pianinu grodavo viena moteris. Man taip patiko tos akompaniatorės grojimas, kad užsinorėjau skambinti ir aš.

Būdamas šešerių paprašiau, kad mane leistų į muzikos mokyklą“, – pasakoja Augustas. Šeimoje nėra daugiau muzikantų, bet tėvai vaiko norą groti visada palaikė. Taip jis atėjo į meno mokyklą ir nė karto pianino pamokų nebuvo metęs. Aštuonerius metus skambinti mokęsis gimtuose Druskininkuose, netrukus kels sparnus į Vilnių – nuo rugsėjo mins Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos slenkstį. Kraustytis į sostinę, naują aplinką, sako, nė trupučio nėra baisu. Labai jau traukia naujos galimybės, proga tobulėti.

Rugpjūčio 15-ąją Augustas kviečia į Druskininkų bažnyčioje vyksiantį solinį koncertą / Asmeninio archyvo
nuotrauka

Vargonai, palyginti su pianinu, Augustui naujas instrumentas. Išbandyti jį paskatino kunigas V. Vaišvilas. „Po vieno koncerto jis man pasiūlė ateiti į bažnyčią groti vargonais. Kokį mėnesį pasimokiau ir perpratau, kaip juos valdyti. Išties jie skiriasi nuo pianino, tik klaviatūra tokia pati. Daugiau reikėjo padirbėti su balsu, nes turėjau išmokti vienu metu ir groti, ir giedoti. Man stipriai padėjo vargonininkė Diana, nemažai su ja repetavome“, – prisimena į devintą klasę Vilniuje eisiantis A. Navickas.

Druskininkai užaugino ne vieną garsų pianistą – Kasparą Uinską, Guodą Gedvilaitę, su kuria Augustui yra tekę skambinti. Didžiausiu savo profesiniu autoritetu jis laiko Roką Zubovą.

„Mėgiamiausia muzika?.. Fortepijono žanre – klasika, labiausiai – romantinė muzika. Pavyzdžiui, Chopinas“, – sako Augustas, rugpjūčio 15 dieną Druskininkų bažnyčioje surengsiantis solinį koncertą. Jame skambės Frédérico Chopino, Josepho Haydno, Johanno Sebastiano Bacho, Edvardo Griego, Giedriaus Kuprevičiaus, M. K. Čiurlionio ir kitų kūriniai. Artėjant koncertui jaunasis pianistas nesijaudina, groti prieš didelę auditoriją jis jau įpratęs, o drąsos ir pasitikėjimo įgijęs konkursuose Lietuvoje ir užsienyje.

Gabrielius rugpjučio 17-osios vakar¹ Švč. Mergeles Marijos Škaplierines ba˛nyčioje surengs solini koncertą/ Asmeninio archyvo nuotrauka

Kai muzika džiugina

Gabrielius Grigoryan šį rudenį eis į devintą Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos klasę. Bet prieš tai rugpjūčio 17-osios vakarą Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje surengs solinį koncertą. „Tai – dovana Druskininkams ir mano draugams. Taip pat – atsisveikinimas“, – šypsosi saksofonininkas.

Į muziką jį vaikystėje stumtelėjo mama, pamačiusi, kaip sūnus mašinoje pučia žaislinę fleitą. Ji ir pasiūlė stoti į M. K. Čiurlionio meno mokyklą. Pirmieiji penkeri metai ten buvo kančia, bet mama spaudė toliau groti. „Jei ne mama, dabar tikrai negročiau, labai norėjau fleitą mesti.

Mano mokytojas Juozas Mikolainis pirmais metais pūtikams dažniausiai duoda fleitą, paskui būna lengviau pereiti prie saksofono ar kito instrumento.

Mokytojas moka sudominti, tai – labai svarbu. Tai jis prieš dvejus metus, kai mokėmės nuotoliniu būdu, man atsiuntė kompozitoriaus Henry Purcellio „Rondeau“. Pradėjau groti ir pajutau džiaugsmą“, – lūžio momentą prisimena Gabrielius, dabar mielai grojantis saksofonu, kartais – dėl džiaugsmo – paimantis ir išilginę fleitą. Dvejus metus jis dar lankė pianino pamokas, nes J. Gruodžio konservatorijoje tai bus privaloma. Beje, vyresnė jo sesuo Simona šįmet baigė tą pačią konservatoriją, ji mokėsi vokalo, toliau Klaipėdoje studijuos aktorystę. Gabrieliui taip pat patinka dainuoti.

Groti jis stengiasi kasdien: „Pagal taisykles reikėtų po dvi valandas, bet vasarą pernelyg savęs nespaudžiu, pakanka ir po valandą.

Kunigas Vaidas įsitikinęs, kad Gabrielius ir Augustas kada nors, kai taps garsiais muzikantais, prisimins ir gerąją muzikavimo Druskininkų bažnyčioje patirtį“ / Laimos Rekevičienės nuotrauka

Kaimynai kol kas dėl garso nesibarė. Nebent sulauksiu pastabų dabar, artėjant koncertui, kuriam reikės daugiau ruoštis.“

Kantriai repetuoti Gabrielių verčia ambicijos tobulėti, žengti pirmyn. „Jei žmogus negroja, nenori, jis neina į priekį. Tada ir mokytojas neverčia to daryti. Tie, kurie nori, patys mielai dirba ir mato, kaip auga. Dabar man tiesiog linksma – prasigroju, prasimaigau techniką, tada paimu kokį nors kūrinį ir grodamas džiaugiuosi, – pasakoja su muzikos studijos „Mikutis“ saksofonų ansambliu ir solo grojantis muzikantas. – Būtų malonu, jei Druskininkai turėtų daugiau orkestrų, kvartetų, bet mažai mokinių turi ambicijų ir noro.“

Gabrieliui patinka užsienio kalbos – nuo penkerių pradėjęs žiūrėti televizijos programas anglų kalba, ją labai gerai išmoko. Taip pat – ir vokiečių. „Visi mano keturiolikmečiai draugai domisi mašinomis, žvejoja, o man tai nėra labai įdomu. Mėgstu susipažinti ir bendrauti su naujais žmonėmis. Ir klausausi klasikinės muzikos. Prie dūšios Mozartas, Beethovenas, Bachas, Hendelis“, – vardija jis.

Į Druskininkų bažnyčią Gabrielius užsuko taip pat dėl muzikos: „Vieną dieną su draugėmis buvome mieste, ėjome pro bažnyčią – ten turėjo vykti fleitų koncertas. Muzikantai prasigrojinėjo. Užsukome paklausyti, nešiausi su savimi saksofoną. Pamatęs jį, klebonas pasiūlė ateiti pagroti per mišias ir patarnauti. Nežinojau, kas tai yra „patarnauti“, tad pasijutau truputį patekęs į spąstus. Atėjau, pabandžiau – geras jausmas, labai gera patarnautojų kompanija, kai kuriuos anksčiau pažinojau.“

Jam gera groti žmonių sklidinoje bažnyčioje, jausti klausančiųjų palaikymą. „Be to, ten puiki akustika“, – džiaugiasi atsisveikinimo koncertui besirengiantis G. Grigoryan. – Truputį gaila palikti mamą ir didelį būrį draugų, bet naujos galimybės Kaune labai vilioja“.

Dalia Musteikytė