Šlovingoji odė Druskininkų medikams. I. Fonbergas

DRUSKININKAMS NUSIPELNIUSIŲ ŽMONIŲ ATMINIMAS

Po ilgų diskusijų su Gidų asociacija, aktyviais bendruomenės nariais, Druskininkų savivaldybė priėmė sprendimą kurorte įrengti mažosios architektūros elementus, kuriais bus įprasmintas Druskininkams nusipelniusių žmonių atminimas.

Kaip sakė Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas, vieni iš pirmųjų, druskininkiečių sprendimu, bus pagerbti šeši žmonės: M. K. Čiurlionis – žymiausias Lietuvos dailininkas ir kompozitorius, gyvenęs ir kūręs Druskininkuose, K. Dineika – pedagogas, gydomosios kūno kultūros specialistas, mokslininkas, Druskininkų gydomosios kūno kultūros ir klimato terapijos parko (dabar – K. Dineikos sveikatingumo parkas) kūrėjas, A. Dambrauskas – Druskininkų garbės pilietis, vienas žymiausių Lietuvos klasikinės literatūros vertėjų, Ž. Lipšicas – Druskininkuose gimęs skulptorius, žymus kubizmo atstovas, J. Pilsudskis – Lenkijos maršalas, Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo iniciatorius, tarpukario Druskininkų garbės pilietis ir I. Fonbergas – Vilniaus universiteto profesorius, chemikas, ištyręs Druskininkų mineralinio vandens gydomąsias savybes.

Ta proga „Mano Druskininkai“ skaitytojus supažindins su Druskininkų istorijoje svarbų pėdsaką palikusiomis asmenybėmis. Šį kartą pristatome gydytoją Ignacijų Fonbergą.

„Užkampis“ smėlynuose?

Įsivaizduokite, kad atsukinėjate savo laikrodį viena valanda atgal, o jis trakšteli ir atsuka laiką ne valandą, o kokius 200 metų atgal? Na, tarkime, į 1840-uosius. Telefonų nėra. Ką ten telefonų – telegrafas Amerikoje atsiras tik po keturių metų! Ką tik Anglijoje atsirado pirmasis pašto ženklas, atvirukų dar irgi nėra, jie Austrijoje pasirodys tik po 30 metų. Pasaulio žemėlapyje ką tik atsirado Naujoji Zelandija, o Rusijoje 500 000 valstiečių kategoriškai atsisako sodinti bulves ir kelia „bulvių maištus“.

Laiškai keliauja labai ilgai, tačiau pažangioji visuomenės dalis iš lūpų į lūpas pasakoja apie mažą, kažkur tolimame užkampyje, smėlynuose atsiradusį miestelį keistu pavadinimu – Druskininkai. Esą ten stebuklingai – be vaistų, dėlių ir kraujo nuleidimo, vien tik vandeniu, purvu ir grynu oru gydo žmones nuo visų ligų. Niekas to nematė, nes apie fotografijos išradimą Paryžiuje paskelbta dar tik prieš metus, bet gėda prasitarti, kad nežinai. Todėl garbės reikalas tuose Druskininkuose pabuvoti, tik, va, nusigauti ten ne taip paprasta. Reikia valandų valandas smėlingu vieškeliu kratytis sausakimšame diližane ar paprastame vežime, kartais vis išlipant ir atkasinėjant smėlyje užklimpusius ratus. Lagaminų ir krepšių – galybė, juk žmonės ne savaitei, o mažiausiai mėnesiui vyksta sveikatos atgauti. Ir pagaliau atsibeldus, laukia nusivylimas – Ratnyčėlės pavasarinis potvynis nunešė tiltelį į kurortą… Teks pradžiai nakvynės dar paieškoti Ratnyčioje.

Daktarų konsiliumas

Bet štai 1841 m. Druskininkuose jau gydosi 1843 pacientai. Pasimirė Sūručio sūnus, liaudies daktaras Benediktas. Jau veikia duris atvėrusios modernios gydyklos, čia susirinkęs poilsiauja visas medikų bendruomenės žiedas. Birželio 16 d. Druskininkuose sušauktas pirmasis „Druskininkų medikų draugijos“ posėdis. Jis neturėjo oficialaus pavadinimo, bet jame dalyvauja garsiausi to meto laisvai praktikuojantys medikai: Liudvikas Zembržyckis iš Vilniaus, Maciejus Galenžovskis iš Ošmianų, Izidorius Nahumovičius iš Gardino, Anicetas Renjė iš Vilniaus, Julijanas Romaško, Stefanas Savickis iš Gardino, Julius Titijus ir Ksaveras Volfgangas iš Vilniaus bei Elijas Pruskis iš Kobryno.

Inauguraciniame posėdyje A. Renjė teikia pasiūlymą, kad vienas iš Druskininkų mineralinio vandens šaltinių būtų pavadintas profesoriaus Ignacijaus Fonbergo vardu. I. Nachumovičius pasiūlo, kad kitas šaltinis būtų pavadintas L. Zembržyckio vardu, taip įvertinant jo neabejotinus nuopelnus, mat jis pirmasis savo lėšomis įrengė pirmąsias gydyklas. I. Fonbergo nuopelnai, žinoma, taip pat niekam nekelia abejonių. „Druskininkų medikų draugija“ tą vasarą entuziastingai dar buvo susirinkusi net šešis kartus.

Profesoriaus autoritetas

Gerokai anksčiau, dar 1830 m. rudenį, Vilniaus universiteto rektoriaus Vaclovo Pelikano pavedimu profesorius I. Fonbergas atvyksta į Druskininkus tirti mineralinių šaltinių cheminės sudėties ir gydomųjų savybių. Deja, jau lapkritį įsiplieskia 1831 m. sukilimas, ir darbus tenka atidėti. Po metų nuslopinus sukilimą, uždaromas Universitetas. I. Fonbergas dirba Vilniaus medicinos – chirurgijos imperatoriškoje akademijoje, dėsto paskaitas lotynų ir rusų kalbomis, apsigina daktaro disertaciją, bet Druskininkų nepamiršta. 1835 m. sveikindamas akademinę bendruomenę su mokslo metų pradžia, profesorius atkreipia visuomenės dėmesį į Druskininkus, tais pačiais metais jis paskelbia Druskininkų šaltinių mineralinio vandens cheminės sudėties tyrimus. Po metų I. Fonbergas raštu kreipiasi į Rusijos dūmos ir ministrų komiteto pirmininką grafą Nikolajų Novosilcovą, prieš tai „kuravusį“ Lietuvą. Mokslininkas nori atkreipti valdžios dėmesį į perspektyvų projektą. I. Fonbergas rašo: „40 metų, kai praktikuojamas mineralinio vandens gėrimas ir naudojimas vonioms. <…> Pervalko administratorius, seniūnas Chreptovičius, kaip sumanus praktikas, tai suvokia ir stengiasi skleisti. 1830 m. mineraliniu vandeniu naudojosi apie 30 žmonių. Keliasdešimt mylių atstumu gydytojo patarimu žmonės buvo atvežami iš įvairių vietovių“. Prie rašto prof. I. Fonbergas prideda prancūzų kalba aprašytą Druskininkų mineralinio vandens tyrimo aprašą. Pilnas I. Fonbergo kreipimasis saugomas Vrublevskių bibliotekoje, Vilniuje.

Akmenys katiluose

Profesorius prilygina Druskininkų mineralinį vandenį užsienio kurortų analogams ir pateikia jo išorinio bei vidinio vartojimo receptus, netgi nurodo atvejus, kai mūsiškis vanduo yra geresnis. I. Fonbergas skundžiasi, kad „priešingai plačiai sklindančiai Druskininkų gydomo šlovei, niekas nesirūpina atvykusiųjų buities pagerinimais, ligonių priežiūra, šaltiniai nesutvarkyti, vanduo kaitinamas paprastuose, nebalintuose katiluose, tiesiog įmetant į juos įkaitintus akmenis“. Jis siūlo vyriausybei kurorto plėtros veiksmus.

Tikriausiai jau gavęs nurodymą „iš viršaus“, 1837 m. Gardino gubernatorius Dopelmejeris vėl pakviečia I. Fonbergą pakartotinai ištirti Druskininkų mineralinio vandens šaltinius ir, jo patariamas, teikia carui patvirtinti kurorto steigimo projektą. Projektas patvirtinamas tų pačių metų gruodžio 31 d. Druskininkų mineraliniams šaltiniams ir gydyklai įrengti skiriamas 25 tūkst. sidabro rublių kreditas. Jau 1838 m. atidaroma pirmoji sanatorija. Lygiai prieš 185 metus, 1838 m. balandžio 10 dieną, cenzorius P. Kukolnik leido spausdinti monografiją apie Druskininkų mineralinius vandenis. I. Fonbergas publikuoja išplėstą mineralinio vandens tyrimo rezultatą. Plačioji visuomenė sužino apie mineralinių vandenų naudą, o profesoriaus tyrimų pagrindu paruošiamas Druskininkų kurorto plėtros planas. 1939 m. Vilniuje I. Fonbergas dar kartą išleidžia „Druskininkų mineralinio vandens aprašą“. 1842 m. valdžia uždaro ir Medicinos-chirurgijos akademiją, o profesorius su daugybe Universiteto chemijos reagentų, įvairiausių laboratorinių instrumentų persikrausto į Kijivą, kuriame darbuojasi iki mirties.

Bendražygiai

Savo mokslinius straipsnius I. Fonbergas dažnai publikavo žurnale „Dziennik Wilenski“, tačiau ir knygų leidyba jam nebuvo svetima. Jis buvo vedęs Mariją Zavadską, žinomo Lietuvos spaustuvininko, leidėjo Juozapo Zavadskio, knygomis aprūpindavusio Vilniaus universitetą ir žinomos kulinarės, knygos „Lietuvos virėja“ („Kucharka Litewska“) autorės Vinsentinos Zavadskos dukterį. Taigi ne tik chemijoje, paskaitų skaityme, knygų leidyboje, bet ir prie vaišių stalo profesorius turėjo skonį.

Savo laisvanorišku, pasiaukojamu, dažnai neatlygintinu darbu vietos Druskininkų istorijos puslapiuose nusipelno ir kiti to meto medikai, tokie kaip Vilniaus universiteto auklėtinis, sukilimo dalyvis, Sibiro tremtinys, archeologas, tikras Druskininkų patriotas, pirmasis oficialus Druskininkų gydytojas Anicetas Renjė, nusipelnęs gydytojas, žinomas Vilniaus Universiteto profesorius, žurnalo „Druskininkų šaltinių undinė“ redaktorius Ksaveras Volfgangas, pirmąsias gydyklas savo lėšomis įrengęs Vilniaus medikų draugijos narys Liudvikas Zembržyckis ar 36 gyvenimo metus Druskininkams paskyręs ir čia dvi ligonines, gailestingumo namus, vaikų prieglaudą ir katalikų bažnyčią įkūręs, daugybę publikacijų apie kurortą parengęs ir senosiose Druskininkų kapinėse palaidotas, gal kiek ir nepelnytai primirštas, o seniau „Druskininkų karaliumi“ vadintas Janas Pileckis.

Keliautojais, rašytojais, istorikais, archeologais ir teatro kritikais, poetais ir muzikantais, finansininkais ir statybininkais, politikais ir verslininkais tuo metu dirbo medikai. Jie buvo to laikmečio varomoji jėga, ateities vizionieriai ir paprasti, visus atjaučiantys bei suprantantys žmonės. Garbė ir šlovė jiems! Druskininkuose įrengti mažosios architektūros elementai įprasmins žymių druskininkiečių atminimą.

Parengė Vilius Rekevičius