Druskininkai mini Karolio Dineikos 125-ąsias gimimo metines

Lietuvos patrioto, pedagogo, krepšinio, pradininko, žymaus gydomosios kūno kultūros specialisto Karolio Dineikos biografija byloja, kad per 82-ejus metus jo nueitas gyvenimo kelias buvo kupinas prasmingų darbų, įvairiapusės veiklos ir iniciatyvų. Ši stipri, šviesi asmenybė paliko gilų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Druskininkiečiams yra garbė pareiga puoselėti jo atminimą, nes būtent šiame kurorte šis didis žmogus praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, atkūrė ir išpuoselėjo tuometį Gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos parką, jo garbei ir atminimui dabar vadinamą K. Dineikos sveikatingumo parku. Druskininkuose, senosiose kapinėse, jis atgulė ir amžinojo poilsio. K. Dineikos veikla, jo profesinis palikimas ir indėlis į tautinę savimonę, Lietuvos sporto ir sveikatinimo sistemos kūrimą yra aiškus pavyzdys, kokį reikšmingą, neįkainojamą pėdsaką vienas žmogus gali palikti ateities kartoms.

K. Dineikos šeimos archyvo nuotraukos

K. Dineikos atminimui – renginių įvairovė

K. Dineikos 125-ųjų gimimo metinėms paminėti Druskininkuose nuo kovo 11 dienos organizuojama „Karolio Dineikos savaitė“. Druskininkų sporto centras kovo 11 d. rengia „Merginų krepšinio turnyrą“. Viešojoje bibliotekoje nuo kovo 13 d. bus eksponuojama fotografijų paroda iš Karolio Dineikos šeimos archyvų, kurią parengė Druskininkų turizmo ir verslo informacijos centras. Taip pat čia bus galima apžiūrėti spaudinių ekspoziciją ,,Karolis Dineika – kūno ir sielos darnos ugdytojas“. O kovo 15 dieną, 17.10 val. rengiamas prisiminimų vakaras „Karolis Dineika – neišsenkančios dvasinės ir fizinės jėgos žmogus“.

Visuomenės sveikatos biuras K. Dineikos sveikatingumo parke kovo 13-17 dienomis nuo 9 val. ryto pakvies į „Rytmečio mankštas“, o kovo 16-ąją 15 val. organizuoja „Šiaurietiškojo ėjimo žygį“ (Startas K. Dineikos sveikatingumo parke).

Miesto muziejus kovo 13-18 dienomis nuo 10 iki 18 val. kviečia į nemokamas 1953-1960 m. kino žurnalų „Druskininkų kurortas“ ir „Žiema Druskininkuose“ peržiūras.

Kaip sako Druskininkų savivaldybės mero pavaduotojas Linas Urmanavičius, šiandien daug kalbama apie sveiką gyvenseną, mitybą, judėjimo naudą, o juk būtent to savo asmeniniu pavyzdžiu mokė sveikos gyvensenos pradininkas K. Dineika. „Druskininkuose K. Dineika vystė sveikatingumo parką, ypač daug dėmesio skyrė gydomosioms procedūroms, gydymas buvo paremtas gamtiniais faktoriais: oru, saule, vandeniu, taip pat mankšta. Kurortui tai aktualu ir dabar. K. Dineikos knygomis apie gydomąją kūno kultūrą visoje Lietuvoje ir dabar remiasi gydytojai, kineziterapeutai. Be to, ne visi prisimena, kad K. Dineika yra ir Lietuvos krepšinio tėvas, pirmasis paskatinęs, mokęs lietuvius žaisti šį žaidimą, šiandien vadinamą antrąja šalies religija“, – pasakojo L. Urmanavičius.

Mintys apie Karolį Dineiką

Psichologas-psichoterapeutas, LR Seimo narys Zenonas Streikus: „Mūsų bičiulystė, supažindinus gydytojui Algimantui Kačergiui, prasidėjo1977-aisiais ir tęsėsi iki pat K. Dineikos mirties. Teko laimė būti vienu iš tų, kurie galėjo užeiti pas K. Dineiką į namus ir bendrauti asmeniškai. Jo buitis buvo labai paprasta. Daug knygų. Šeima gyveno dabartinėje Vytauto gatvėje, trijų kambarių bute, daugiaaukštyje prieš dabartinį prekybos centrą. Teko būti šalia ir tą naktį, kai K. Dineika pateko į reanimaciją dėl širdies priepuolio.

Jis visą gyvenimą, net ir būdamas reanimacijoje, išlaikė humoro jausmą, smalsumą. Jis buvo mano Mokytojas. Šiandien daugelis žavisi užsienio specialistais, nors daugelį pradmenų, įžvalgų K. Dineika mums jau buvo pateikęs. Jis buvo ta asmenybė, apie kurią sovietmečiu buvo nevalia kalbėti. Dar ikikarinėje nepriklausomoje Lietuvoje jis buvo aktyvus visuomenininkas. K. Dineika buvo eruditas – bendravo su daugeliu iškilių žmonių, dainavo, grojo fortepijonu. K. Dineika buvo asmenybė, kurios autoritetu ir profesinėmis žiniomis rėmėsi visa iškilioji tuometės Sovietų Sąjungos profesūra. Nors jis ir neturėjo jokių mokslinių laipsnių ir net gydytojo specialybės, vis tiek dažnai buvo įvardijamas daktaru stebukladariu, profesoriumi. Jo sistema – gydomoji kūno kultūra, psichofizinė treniruotė, masažai iki šiol vertinami. Vienas profesorius yra sakęs: „Jei pamatau, kad K. Dineikos knyga kurio nors studento visai „nesuskaityta“, jau žinau, kad iš tokio studento specialisto nebus“. Po karo K. Dineika buvo vienas iš Kūno kultūros instituto steigėjų. Parašė labai įdomią disertaciją, kurios neapsigynė dėl prasidėjusio persekiojimo. Tai buvo mokslinis darbas apie lietuvių liaudies judriuosius žaidimus. Disertacija taip ir liko neapginta, bet man teko ją skaityti. Daug idėjų dabar galima būtų įgyvendinti mokyklose, manau, ateityje taip ir bus. Dėl to, ką K. Dineika padarė mūsų Druskininkuose, esame žinomi, kaip sveikatos miestas. Jo masažų, gydomosios kūno kultūros pratimų, psichofizinių treniruočių metodika nenusileidžia pasauliniam lygmeniui, ir tikiu, kad Lietuvoje sulauks deramo atgimimo.“

Druskininkų verslo ir informacijos centro direktorius Rimantas Palionis: „K. Dineika, ir dėl savo veiklos nepriklausomai Lietuvai, ir kaip asmenybė, stovėjusi prie Lietuvos sporto sistemos ištakų, galėtų būti Lietuvos 100-ečio žmonių šimtuke. Man pačiam nėra tekę bendrauti su K. Dineika, tačiau sentimentų yra. Kai mano mamos brolis, mano dėdė, Antanas Radzevičius, išgyvenęs tremtį Sibire, po darbų kobalto kasyklose, grįžo į Lietuvą turėdamas sveikatos problemų, artimai susibičiuliavo ir vėliau nuolat bendravo su K. Dineika bei jo dukra Gyne. Staigmena buvo, kai Gynė prieš keletą metų man papasakojo, kad prisimena mano dėdės šeimą. Mūsų šeimos aplinkoje buvo daug kalbama apie K. Dineiką, jo iniciatyvas, veiklą. Manau, šeimos aplinka, ir ypač mano dėdė, artimai bendravęs su K. Dineika, žymiąja dalimi nulėmė pasirinkimą studijuoti kineziterapijos mokslus – 1985-aisiais baigiau kineziterapijos studijas tuomečiame Kūno kultūros institute, esu pirmosios laidos absolventas. Juolab, kad aktyviai sportavau. K. Dineikos metodikos tada buvo nuolat minimos, jam jautė pagarbą daugelis dėstytojų, tačiau jis buvo tarsi „nematomas“ autoritetas – juk buvo tokie laikai. Sovietmečiu Dineikos pavardė buvo minima lyg su potekste, lyg kažko baiminantis. Juk atitinkamu laikotarpiu buvo stengiamasi tam tikrą jo veiklą slėpti. Kiek žinau, jam teko turėti reikalų ir su tuomečiu „saugumu“. Yra žinoma, kad ir per laidotuves buvęs nurodymas „užgesinti kalbas“, neleista parengti net išsamaus nekrologo. Viename Jono Baranausko straipsnyje apie K. Dineiką „Jį vadino stebukladariu“ teko skaityti, kad nebuvo paskelbta nei nekrologo, nei užuojautų…

Šiandien jau nėra paslaptis, kad K. Dineika buvo aktyvus nepriklausomos Lietuvos šalininkas, jis daugelyje šaltinių bei jo amžininkų prisiminimų minimas kaip aktyvus tarpukario nepriklausomos Lietuvos veikėjas.

Dar per mažai nušviesta ir K. Dineikos biografijos dalis, susijusi su indėliu į Lietuvos krepšinį. Jo vadovaujama rinktinė dukart tapo čempione Europos vyrų krepšinio čempionate: 1937 m. Rygoje ir 1939 m. Kaune. Čempionatas vyko Lietuvoje specialiai tam pastatytoje Kauno halėje, K. Dineikos vadovaujama rinktinė dominavo Europos krepšinyje ir antrą kartą tapo Europos čempionais. Tačiau sovietmečiu buvo nesaugu tai viešinti, siejant su K. Dineikos vardu – juk jis buvo kovotojas už Lietuvos nepriklausomybę, prieš bolševizmą… Jo nuostatos, veikla, kurią jis aktyviai vystė tarpukariu, po Antrojo pasaulinio karo, jam galėjo baigtis „kelialapiu“ į Sibirą… K. Dineika – Lietuvos pasididžiavimas, o Druskininkams pasisekė, kad jis, nors ir jau įpusėjęs savo gyvenimą, atvažiavo čia. Tai asmenybė, stiprus žmogus. Jis ir Druskininkuose, jam naujoje, nors ir sportui giminingoje sveikatinimo srityje, išliko lyderiu.

Skirmanto Leono Karalevičiaus knygoje „XX a. Lietuvos krepšinio legenda. I dalis. 1920-1960“ rašoma, kad K. Dineika ruošė rinktines ir buvo jų vadovas Europos čempionatuose, Europos čempionato metu ėjo organizacinio komiteto pirmininko pavaduotojo pareigas: „Lietuvos krepšinio rinktinės vadovas Karolis Dineika rūpinosi sportininkų fiziniu parengimu, krepšininkai mankštinosi Panemunės šile. K. Dineikai talkino žaidžiantis treneris, JAV lietuvis – Pranas Lubinas. Dažnas krepšininkų svečias buvo ir Vytautas Augustauskas, Kūno kultūros rūmų direktorius, Europos čempionato organizacinio komiteto garbės narys. K. Dineika yra pirmasis lietuviškai išleistų krepšinio taisyklių autorius. Tai minima ir Nijolės Dariūtės Maštarienės knygoje „Darius ir Girėnas“. Savo pirmą krepšinio knygelę, mažo formato, 8×13 cm, vos 30 puslapių, K. Dineika išleido 1922 m., knygelės pavadinimas „Krepšiasvydis vyrams (Basket Ball)“, toje pat knygelėje dr. J. Eretas nušviečia pagrindinius kumsčiasvydžio privalumus. Knygoje minima, kad vėliau, 1926-aisiais, krepšinio taisykles išleidęs Steponas Darius, leisdamas knygelę, patyręs materialinių sunkumų: jis padėkojo Lietuvos krepšinio pionieriams K. Dineikai, E. Garbačiauskienei, J. Šulginui, kitoms svarbiausioms organizacijoms, rėmėjams, padėjusiems jam moraliai ir patarimais.“

Druskininkų kultūros centro direktorė Rimutė Viniarskaitė: „K. Dineika turėjo tris vaikus – Arną, Gynę ir Vincą. Man teko bendrauti su Gyne. Kai pradėjau domėtis K. Dineikos biografija ir jo sąsajomis su Druskininkais, indėliu į Lietuvos sporto, sveikatinimo istoriją, norėjosi kuo daugiau informacijos išgirsti iš pirmųjų lūpų. Taip ir susipažinau su poete, vienuole Gyne Dineikaite. Juk kas geriau gali apibūdinti savo artimuosius nei vaikas? Remdamasi ir jos suteikta informacija, rengiau medžiagą apybraižai. Publikai jau esu pristačiusi videointerviu su G. Dineikaite.

Beje, turbūt nedaugelis jaunosios kartos atstovų žino, kad K. Dineika buvo skautas. Skautų vadų kursus baigė Anglijoje, jam buvo suteiktas I skautų laipsnis. Jis buvo aktyvus kūno kultūros instruktorius Lietuvos skautų sąjungos vadų kursuose-stovyklose. K. Dineika buvo pavyzdžiu kitiems, apdovanotas auksiniu skautų ženkliuku. Jis mokė skautus ir tautinių šokių. Yra žinoma, kad atkūrė vieną senovinį lietuvių žaidimą, ir pavadinęs jį „Vilniaus ripka“, paskyrė Vilniaus meilės ugdymui.“

Karolis Dineika (1898-1980) gimė Vinco Dineikos ir Elžbietos Gaigalaitės-Dineikienės šeimoje. Baigęs vidurinę mokyklą, 1916 m. Tartu įgijo gimnazijos kūno kultūros mokytojo cenzą. Pirmojo pasaulinio karo metais kurį laiką gyveno Peterburge. 1917-1918 m. Peterburge studijavo hidrotechnikos kursuose, 1917 m. įsteigė moksleivių klubą „Lietuvos sakalas“, dirbo draugijos „Majak“ sporto instruktoriumi. Grįžęs į Lietuvą 1918-1919 m. mokytojavo Linkuvos „Saulės“ gimnazijoje. Viešoje erdvėje yra skelbiama informacija, kad Žiemgaloje K. Dineika organizavo partizanų būrį, dalyvavo kovose prieš bolševikus. Joniškėlyje pateko į kalėjimą, bet pabėgo. Grįžęs iš bolševikų nelaisvės, dirbo Linkuvos apsaugos štabe, vėliau – valsčiaus ir apskrities tarybose. 1919 m. Lietuvos kariuomenės savanoris, dalyvavo kovose su bermontininkais prie Radviliškio ir Šiaulių. 1920-1922 m. K. Dineika buvo Krašto apsaugos ministerijos sporto instruktorius, vėliau – Šaulių sąjungos sporto instruktorius. Buvo aktyvus Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos narys; organizavo krepšinio rungtynes Lietuvos kariuomenėje, o 1922 m. išleido knygutę „Krepšiasvydis“, kurioje smulkiai aprašė žaidimo taisykles. 1923-1926 m. Lietuvos universitete studijavo pedagogiką, psichologiją, lietuvių literatūrą ir geografiją. Jo iniciatyva 1922 m. įkurta Lietuvos gimnastikos ir sporto federacija, buvo jos pirmasis pirmininkas. Nuo 1927 m. Kauno „Aušros“ ir Alytaus valstybinės gimnazijos fizinio lavinimo mokytojas. Nuo 1934 m. Kūno kultūros rūmų inspektorius ir Kūno kultūros kursų lektorius. 1940-1945 m. Linkuvos gimnazijos kūno kultūros mokytojas, 1941–1944 m. šios gimnazijos vicedirektorius. 1945-1949 m. buvo Kūno kultūros instituto direktoriaus pavaduotojas. Nuo 1952 m. buvo Druskininkų gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos parko vedėjas.

Parengė Druskininkų kultūros centras

(Panaudoti „Mano Druskininkai“ archyvai)