Mokytojo kelią pasirinkę jauni druskininkiečiai: „Mokytojas visais laikais buvo tarsi šviesulys“

Ir vėl Rugsėjo pirmosios skambutis moksleivius ir mokytojus sukvietė į mokyklas. Ypatingą jaudulį jaučia pirmokai ir priešmokyklinio ugdymo klasių mokinukai, šiemet pirmą kartą peržengę mokyklos slenkstį. Ne mažiau jaudinasi ir tie, kuriems šie mokslo metai paskutiniai ir kuriems teks atsisveikinti su mokyklomis.

Nestinga jaudulio ir mokytojams, ypač tiems, kurie šiemet tik pradeda darbus. Apie sprendimą pasirinkti mokytojo kelią, šio darbo patrauklumą ir galimybes, pakalbinome Viečiūnų progimnazijos priešmokyklinio ugdymo vyresniąją mokytoją Sandrą Nalevaikienę ir lopšelio darželio „Žibutė“ logopedą Simoną Šerkšną, kurie mokslo metus pradeda dirbdami naujose ugdymo įstaigose.

Lopšelio darželio „Žibutė“ logopedas S. Šerkšnas ir Viečiūnų progimnazijos priešmokyklinio ugdymo vyresnioji mokytoja S. Nalevaikienė mokslo metus pradeda, dirbdami naujose ugdymo įstaigose / Roberto Kisieliaus nuotrauka

Sandra, kokiomis nuotaikomis gyvenate prieš mokslo metų pradžią?

Yra šiek tiek nerimo – keičiasi mano darbo kryptis. Nors jau šešerius metus dirbau ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, priešmokyklinis ugdymas man bus nauja sritis. Bet labai džiaugiuosi šiuo profesinės veiklos pokyčiu.

Kuo Jus patraukė Mokytojo kelias?

Man atrodo, kad mokytojas vaikams turėtų būti tarsi šviesa. Aš noriu, kad vaikai džiaugtųsi, būtų laimingi. Todėl pati stengiuosi nuolat tobulinti įgūdžius, augti kaip žmogus ir kaip mokytoja.

Man Mokytojo profesija yra prestižinė, ir aš didžiuojuosi, būdama mokytoja. Ir mano mama, ir mano sesė taip pat yra mokytojos. Turbūt ir tai turėjo įtakos mano pasirinkimui. Man patinka su mokiniais dalintis žiniomis, skleisti gėrį, savo pavyzdžiu rodyti, kaip gera būti mokytoja. Juk gera matyti, kaip vaikai auga, tobulėja, kaip skleidžiasi jų talentai ir sugebėjimai. Juk būtent mokytojas vaikui atveria duris į žinių pasaulį, pirmasis pastebi, kam vaikas gabus – matematikai, kalboms, muzikai, dailei, sportui ar kompiuterinėms veikloms.

Kaip prasidėjo Jūsų pedagoginis kelias?

Aš nuo vaikystės žinojau, kad būsiu mokytoja. Taigi, baigdama 12 klasę, jau buvau tvirtai apsisprendusi ir žinojau, kur stosiu.

Mano spendimui būti mokytoja turėjo įtakos mano pirmoji mokytoja Loreta Petokaitienė, kurią nuolat stebėjau. Turėjo įtakos ir dailės bei technologijų mokytoja Aurelija Zubrickaitė. Mokykloje man labai patiko lietuvių kalbos, dailės ir technologijų pamokos. Manau, kad pastarosios padėjo išlaisvinti mano kūrybiškumą.

Pasirinkau studijuoti pradinio ugdymo pedagogiką Vilniaus kolegijoje. Pabaigusi studijas, darbo neradau, todėl teko persikvalifikuoti į ikimokyklinio ugdymo pedagogę ir šešerius metus dirbau lopšelyje-darželyje „Žibutė“.

O kai sulaukiau 30-ojo gimtadienio, pamaniau, kad atėjo metas pokyčiams. Pajutau, kad noriu toliau tobulėti, išmėginti save naujoje sferoje. Visą tą laiką, kol dirbau „Žibutėje“, nuolat mokiausi, dalyvavau seminaruose, pati skaičiau įvairias paskaitas. Sulaukiau vyro Tomo, mamos (Rūta Ruckuvienė dirba Viečiūnų progimnazijos ikimokyklinio ugdymo mokytoja), sesers Gintarės palaikymo – jie dar labiau paskatino keisti darbą, skleisti savo idėjas, mintis. Taigi taip šiemet atsiradau Viečiūnų progimnazijoje. Manau, kad man ir čia bus suteiktos galimybės tobulinti ir priešmokyklinio, ir pradinio mokymo įgūdžius.

S. Nalevaikienė šią Rugsėjo 1-ąją pasitiks, dirbdama priešmokyklinio ugdymo vyresniąja mokytoja Viečiūnų progimnazijoje.

Kuo patraukė ši mokykla?

Nes tai yra mano pirmoji mokykla. Ten aš mokiausi nuo 1 iki 10 klasės. Viečiūnų progimnazija man tarsi antrieji namai, viskas ten sava. Mane žavi puiki mokyklos emocinė atmosfera, puoselėjama aplinka, šilti darbuotojų tarpusavio santykiai.

Ar jau susipažinote su savo būsimais mokinukais? Kokia bus Jūsų pirmoji diena mokykloje?

Taip, mes jau susipažinome. Taip jau sutapo, kad jie yra mano mamos, kuri yra darželio auklėtoja, išleisti mažyliai. Taigi dar iki naujų mokslo metų teko su jais bendrauti. Dėl to, kad pažįstu daugumą vaikų ir jų tėvų, jaučiuosi drąsiai ir esu tikra, kad mūsų visų santykiai bus puikūs.

Rugsėjo pirmąją dar labiau susipažinsime su vaikučiais, dalyvausime Viečiūnų progimnazijos Mokslo ir žinių dienos šventėje.

Kas yra svarbiausia, kai vaikas tik pradeda lankyti mokyklą? Nuo ko labiausiai priklauso jo tolesnis noras mokytis?

Man atrodo, kad svarbiausia yra saugi emocinė aplinka. Svarbūs pozityvūs tarpusavio santykiai su vaiko šeima – juk vaikas ateina iš šeimos. Labai svarbu užmegzti ryšį su tėvais, mažo žmogaus artima aplinka. O toliau viskas einasi tarsi savaime. Aš jau sakiau, kad mokytojas vaikui turi būti tarsi šviesa, kad jis norėtų eiti į mokyklą, lauktų susitikimo su mokytoju.

Kaip galima sudominti šiuolaikinį vaiką, kuris, regis, ateina į mokyklą jau turėdamas įvairiausių įgūdžių, naudojasi išmaniosiomis technologijomis?

Aš taip pat stengiuosi savo darbe naudoti įvairias skaitmenines technologijas – interaktyvias priemones, išmaniąsias priemones. Jomis vaikai labai domisi. Nes šiuolaikiniai vaikai, kaip dažnai juokaujame, jau gimsta su telefonu ar planšete rankoje…

Kai dirbau darželyje, jau  dviejų metų vaikams siūliau programavimo „Bitutes“, kad vaikai patys galėtų programuoti ir lavintų kompiuterinio raštingumo įgūdžius. Vaikams labai įdomios interaktyvios grindys, lentos, kurios sužadina mažųjų smalsumą. Tada jie nori eiti į mokyklą, nori tobulėti. O tam pasitarnauja visos interaktyvios priemonės, žaidimai, edukacinės erdvės.

Ne mažiau svarbi ir gamtos aplinka, nebūtina visą laiką būti klasėje ar darželio grupėje. Aš pati labai myliu gamtą, todėl su savo klasės vaikais tikrai dažnai ten būsime, esu numačiusi, kad penktadienis bus išvykų, netradicinio ugdymo diena. Be to, Viečiūnai tam puikiausiai tinka, čia daug tinkamų erdvių, šalia yra miškas. Pačioje progimnazijoje yra išmaniųjų erdvių, įrengtas sensorinis kambarys. Viską panaudosiu ugdymo procesui.

Kuo pačiai buvo naudinga lopšelyje-darželyje „Žibutė“ įgyta patirtis?

Viskuo ji man buvo naudinga. Nuoširdžiai dėkoju direktorei Rasai Vaisietienei, kuri mane nuolat ragino eiti į priekį ir tobulėti. Aš „Žibutėje“ išmokau dar labiau pasitikėti savimi, įgijau vertingos profesinės patirties.

Aš dirbau su vaikučiais nuo 2 metų. Taigi mačiau, kaip jie auga, vystosi, stebėjau jų emocinę raidą, jos etapus, psichologinę būseną.

Kodėl Mokytojo profesijos nesirenka jauni žmonės? Ką galima būtų padaryti, kad sugrįžtų jos prestižas?

Man atrodo, kad trūksta pozityvios informacijos apie mokytojus, jų darbą, pasiekimus. Dėl to kartais apmaudu, nes iš tikrųjų Mokytojo profesija labai vertinga ir atsakinga, nes nuo jo priklauso ir vaiko kelias į žinių pasaulį. Visais laikais Mokytojai būdavo Šviesuliai, gerbiami žmonės. To šiandien trūksta. Norėtųsi žiniasklaidoje matyti kuo daugiau gerųjų mokytojo darbo pavyzdžių, jų pasiekimų, kad jauni žmonės norėtų patys jais tapti. Juk jaunų mokytojų mokyklose ir darželiuose labai laukia ir vaikai, ir jų tėveliai.

Kokia Jūsų didžiausia svajonė, susijusi su Mokytojo profesija?

Pirmoji svajonė – sėkmingai išugdyti pirmąją šiemečių priešmokyklinukų kartą. Norėčiau jiems perteikti savo žinias, geriausius gebėjimus, kad jie tobulėtų ne tik per patyriminį ugdymą, bet ir klasės erdvėse, eksperimentuotų ir įvairiais integruotų skirtingus dalykus. Stengsimės kuo dažniau pasikviesti tėvelius, įtraukti juos į klasės veikslas, kad jie pravestų pamokėles. Tokios netradicinės pamokos labai patinka mažiesiems, jie džiaugiasi, sulaukę tėvelių. Manau, kad geriausių rezultatų ir pasieksime kartu su tėveliais, o vaikas visapusiškai skleisis ir augs.

Dažniausiai mokytojai neskaičiuoja darbo valandų ir po darbo vėl ruošiasi darbui… Ar Jums lieka laiko laisvalaikio pomėgiams?

Žinoma, ir aš po darbo labai atsakingai ruošiuosi pamokoms. Nes tai man pirmiausia pačiai įdomu. Labai myliu savo darbą, myliu vaikus. Taigi didžioji laisvalaikio dalis yra skiriama darbui… Bet lieka laiko ir pomėgiams – su vyru, sese ir mama ilgiau nei dešimtmetį šokame Viečiūnų laisvalaikio salės tautinių šokių kolektyve „Avilys“.

S. Šerkšnas – vienas iš pasinaudojusiųjų Druskininkų savivaldybės tarybos patvirtinta Studentų rėmimo programa. Įgijęs labai reikalingą specialiojo pedagogo ir logopedo profesiją, jis šiemet pradėjo dirbti Druskininkų lopšelyje-darželyje „Žibutė“.

Kokie Jums bus naujieji mokslo metai?

Šie mokslo metai man bus ypatingi tuo, kad pradedu dirbti logopedu darželyje-lopšelyje „Žibutė“. Rugsėjo pirmoji man bus naujų darbų startas.

Dažnai manęs klausia, kodėl būtent šita specialybė, o ne kita? Galbūt žmonės dar ir stereotipais vadovaujasi, kad vyrai galbūt nelabai nori būti mokytojais, juo labiau – lopšelyje-darželyje? Bet mane ši specialybė patraukė tuo, kad tai pirmiausia yra galimybė padėti vaikams, o tai man buvo labai svarbu. Mokydamasis mokykloje, domėjausi vaikų raida, stengiausi sužinoti, su kokiais sunkumais jie dažniausiai susiduria ir kaip galima juos įveikti. Pasirodom, vienas iš dažniau pasitaikančių – kalbos raidos sutrikimai. Dažniausiai tėvai nori, kad vaikas kone nuo gimimo pradėtų kalbėti, sklandžiai tartų žodžius ir sakinius. Bet ne visada vaikams viskas sklandžiai pavyksta, todėl ir pasirinkau pagelbėti būtent šitoje srityje – kalbos ir komunikavimo srityje.

Kokius mokslus Jums teko baigti?

Įstojau į Šiaulių universitetą, o kai po reformos įstaiga susijungė su Vilniaus universitetu, pabaigiau Vilniaus universiteto Šiaulių akademiją. Įgijau specialiojo pedagogo ir logopedo specialybes.

Studijos buvo labai naudingos. Mūsų, studentų, nedaug buvo – vos dvylika. Kaip dėstytojai juokaudavo – lygiai tiek, kiek apaštalų. Visi buvome kaip šeimos nariai.

Studijų metu mokėmės identifikuoti sunkumus, juos šalinti ir numatyti pagalbos kryptis. Reikia pirmiausia atskleisti vaiko stipriąsias puses – jos gali parodyti, kaip jam galima padėti. Jeigu vaikui patinka mašinos, jų skleidžiamus garsus galima panaudoti, bendraujant su vaiku ir padedant jam įveikti sunkumus. Reikia nuolat ieškoti stipriųjų pusių ir taip aplenkti sunkumus.

Ar dažnai vaikams pasitaiko kalbos sutrikimų?

Šiuo metu yra labai daug vaikų, kuriems reikalinga pagalba. Ir ne tik dėl neištariamų š, r, ž ar kitų garsų. Tenka kalbėti apie sulėtėjusią kalbos raidą, įvairiapusius raidos sutrikimus, kalbos neišsivystymo lygmenis. Taigi ir logopedų poreikis dabar labai didelis.

Ar visiems vaikams galima padėti? Tikrai galima, tik reikia laiku pastebėti, laiku kreiptis pagalbos. Lopšelyje-darželyje „Žibutė“ galima konsultuotis su logopedu. Tėvai gali atvykti konsultuotis, sužinoti pagalbos kryptis. Rekomenduojame, kaip tėvams ugdyti vaikus namuose, kad bendromis pastangomis pasiektume geriausių rezultatų. Čia tikrai labai svarbus komandinis darbas. Jeigu dirba pedagogas, logopedas ir šeimos nariai, tai tikrai galima ypatingai daug pasiekti. Bet jeigu kažkuri grandis nutrūksta, jeigu tėvams pristinga motyvacijos, viską tenka kartoti.

Bet aš labai džiaugiuosi, kai, pradėjęs dirbti Druskininkuose, pamačiau, kad druskininkiečiai tėvai noriai užsiima su savo vaikais, bendrauja, kreipiasi, prašo pagalbos. Tai mane, kaip specialistą, labai motyvuoja. Nesijaučiu vienas paliktas spręsti vaikų problemų – tėvai labai nori jiems padėti.

Ką, paties manymu, reikėtų daryti, kad jauni žmonės rinktųsi specialybes, susijusias su ugdymo įstaigomis.

Iš tikrųjų labai sudėtinga atsakyti. Nežinau, kodėl vaikinai nesirenka būti pedagogais ir nenori dirbti, tarkime darželyje. Galbūt per mažai paskutinėse klasėse skiriama dėmesio pedagogo profesijos populiarinimui? Man irgi praktiškai niekas dvyliktoje klasėje nepasiūlė tapti mokytoju.

Aš manau, kad turėtų būti stipresnis komunikavimas ir iš pačių mokytojų pusės. Derėtų akcentuoti, kad, pavyzdžiui, darželiuose, dirba ne tik direktoriai, pedagogai, bet ir kitų profesijų žmonės – judesio korekcijos specialistai, psichologai, yra specialieji pedagogai, logopedai, kūno kultūros mokytojai.

Manau, kad pedagoginėje srityje – mokyklose ir lopšeliuose-darželiuose – jaunimui tikrai yra ką veikti, tai yra prestižinė profesija.

Pastabėjau, kad pedagogo kelią dažnai renkasi mokytojų vaikai. Čia turbūt nuo seno susiklostė, kad yra gydytojų, teisininkų, architektų ir mokytojų dinastijos… Man atrodo, kad geras tėvų pavyzdys vaikams būna tarsi įkvėpimas. Mano mama taip pat yra pedagogė, dirba auklėtoja lopšelyje-darželyje „Bitutė“. Tai, ko gero, irgi padėjo man apsispręsti rinktis pedagoginę specialybę.

Kodėl pasirinkote po mokslų sugrįžti į Druskininkus?

Į Druskininkus sugrįžau, nes žinojau, kad čia esu laukiamas ir reikalingas. Lopšelyje-darželyje „Žibutė“ studijų metais teko padirbėti nuo pat pirmojo kurso. Ačiū direktorei Rasai Vaisietienei ir kolektyvui už pasitikėjimą. O šiais metais čia pradedu savo profesinį kelią, kaip diplomuotas logopedas.

Be to, buvau vienas iš tų, kuriems teko Druskininkų savivaldybės stipendija. Nors turėjau įsipareigojimą sugrįžti padirbėti į gimtąjį miestą, aš to įsipareigojimu nevadinu. Man smagu, kad mūsų savivaldybė suteikia galimybę jaunimui studijuoti ir sugrįžti atgal į Druskininkus kurti čia savo gyvenimą, turėti erdvę savirealizacijai ir tobulėjimui.

Man labai svarbu, kad savo gimtajame mieste jaučiuosi reikalingas. Be to, kokie gražūs yra Druskininkai!

Tai laisvalaikį leidžiate čia?

Su drauge Gabija labai mėgstame K. Dineikos sveikatingumo parke pažaisti badmintoną, riedučiais pavažinėti. Čia yra puikių dviračių takų, ypač patinka trasa šalia Nemuno, prie „Uno“ nuotykių parko. Žinoma, mėgstame ir pakeliauti – pirmadienį sugrįžau iš Gdansko.

Man labai patinka aktyvus laisvalaikis, o Druskininkuose tam tikrai sudarytos visos sąlygos.

Džiaugiuosi, kad mano draugė – taip pat druskininkietė, medikė, praktikas atlieka Druskininkų ligoninėje. Esu laimingas, kad abu sutarėme likti Druskininkuose.

Didžiausia profesinė svajonė?

Norėtųsi, kad kuo daugiau vaikų, mano padedami, galėtų įveikti kalbėjimo sutrikimus ir džiaugtis visaverčiu gyvenimu.

Laima Rekevičienė