Leipalingio žmonių dovana parapiją paliekančiam klebonui Pauliui Marčiulioniui – automobilis

Beveik 16 metų Leipalingio ir Gerdašių parapijoms vadovavęs Paulius Marčiulionis praėjusį sekmadienį paskutinį kartą, kaip šių parapijų klebonas, aukojo šv. Mišias Leipalingio bažnyčioje ir atsisveikino su tikinčiaisiais bei miestelio bendruomene. Taip pat buvo paminėtas ir dar vienas įvykis – klebonas pasveikintas su 50-uoju jubiliejumi. Dėkinga bendruomenė, atsisveikindama su mylimu klebonu ir sveikindama su jubiliejumi, įteikė jam orginalią dovaną – automobilį „Škoda Oktavia“, kad jis kuo dažniau lankytųsi Leiplingyje.

P. Marčiulionis praėjusį sekmadienį paskutinį kartą, kaip šių parapijų klebonas, aukojo šv. Mišias Leipalingio bažnyčioje ir atsisveikino su tikinčiaisiais bei miestelio bendruomene / Lijanos Kubilienės nuotrauka

Jau gegužės 22 dieną klebonas P.Marčiulionis šv. Mišias aukos Lazdijų rajono Seirijų ir Krikštonių bažnyčiose, taip pradėdamas savo tarnystę Dievui kitose parapijose.

Apie pašaukimą, kunigystę Leipalingyje, nuveiktus darbus dar prieš jo jubiliejų kalbėjomės su klebonu P. Marčiulioniu.

– Beveik 16 metų dirbote Leipalingyje. Ką Jums ten pavyko nuveikti ir dvasine, ir materialia prasme?

– Teko nuveikti įvairiausių darbų – 2010 metais rekonstravome ir nudažėme bažnyčios išorę, įrengėme bažnyčios apšvietimą. Manau, kad tai prasmingas darbas, žmonėms labai patinka, sako, kad bažnyčia naktį atrodo, kaip gulbė, šviečianti iš toli. Nelengva kalbėti apie darbus, ypač dvasinius. Sunku pasakyti, ar pavyko žmones pritraukti arčiau Dievo. Grūdas pasėtas, o kas bus ateityje, pamatysime. Jis gali užaugti mums nematant, mums nežinant. Mes kitą kartą ir nematome savo darbo vaisių, kad į puikybę nepakiltume.

– Koks buvo Jūsų kunigystės kelias?

– Kai mane įšventino kunigu, pirmiausia dirbau prie kitų kunigų. Pradžioje buvau paskirtas Kalvarijos parapijos vikaru. Ten dirbau dvejus metus. Paskui buvau paskirtas į Alksnėnų parapiją, Vilkaviškio rajone. Ten dirbau devynerius metus. 2006 metais atvykau į Leipalingį. Tuos šešiolika metų tarnavau čia. Tikrai neprailgo tas laikas, kartais atrodo, kad tik vakar į Leipalingį atvažiavau.

–Ar gaila palikti Leipalingį ir Gerdašius?

– Kai sužinojau apie naują paskyrimą, tai man buvo labai netikėta žinia. Reikėjo laiko su tuo apsiprasti. Kaip supratau, ir Leipalingio, ir Gerdašių žmones ši žinia nuliūdino. Netikėjau, kad taip bus. Visada stengiausi būti savimi.

– Iš kur esate kilęs, kodėl nusprendėte tapti kunigu?

– Nuo pirmos klasės su tėvais gyvenau Alytuje, ten baigiau mokyklą. Nuo penktos klasės pradėjau patarnauti Mišioms. Kai buvau mažas, mama mus, visus vaikus, vesdavosi į bažnyčią. Tada man ten labai nusibosdavo. Kai sekmadieniais mane prikeldavo eiti į bažnyčią, tai sakydavau, kad esu pavargęs ir nenoriu niekur eiti. Kai pradėjau patarnauti Mišioms, viskas pasikeitė. Į bažnyčią eidavau ne tik sekmadieniais, bet ir kiekvieną dieną. Atsimenu, kartą su berniukais triukšmavome prie altoriaus. Tąkart klebonas labai supyko ir pasakė, kad dvi savaites negalėsiu ateiti į bažnyčią. Tai man buvo pati didžiausia bausmė.

Alytuje dirbo kunigas Antanas Gražulis, jis labai aktyviai bendravo su jaunimu. Šis kunigas dvasine prasme man labai daug davė, jis buvo didelė dvasinė paspirtis. Tokio dalyko, kad stotum į kunigų seminariją, pats nesugalvosi, tai – Dievo pašaukimas.

Dėkinga Leipalingio bendruomenė, atsisveikindama su mylimu klebonu Pauliumi ir sveikindama su jubiliejumi, įteikė jam orginalią dovaną – automobilį „Škoda Oktavia“, kad jis kuo dažniau lankytųsi Leiplingyje / Lijanos Kubilienės nuotrauka

– Jūsų iškėlimas į kitą parapiją beveik sutapo su jubiliejumi, kurį ką tik šventėte. Žmogui ir kunigui – 50 metų. Tai daug ar mažai?

– Gal tai pusė gyvenimo? Regis, visai nedaug nugyventa, dar tik pradžia. Atrodo, kad viskas dar ateityje. Dabar jau visos mintys kitose parapijose.

– Ką žinote apie naująją parapiją?

– Tai man beveik kaip nauja žemė, ten kartais tekdavo pabūti, kai klebonas paprašydavo pavaduoti. Teks iš naujo su visais susipažinti.

Ta rotacija, kaip kokia treniruotė prieš svarbiausiąjį Išėjimą, tiksliau – Grįžimą. Ko reikia gailėtis? Kad per mažai padarei gero ar kažką padarei ne taip, kad liko neįgyvendinti sumanymai. Čia iš kunigo pozicijos. O, kaip žmogui – tai tų santykių, kurie užsimezgė šiose parapijose. Nors, kita vertus, tvirtų santykių negalėtų pakeisti vietos pakeitimas. Gyventi reikėtų taip, kad nereikėtų gailėtis dėl nieko.

– Atsisveikinimo proga bendruomenė Jums įteikė neįprastą dovaną – automobilį. Ką Jums reiškia toks dėmesys ir pagarba?

– Dėl dovanos labai buvau nustebintas. Džiaugiausi kaip vaikas – tikrai labai sunkų tą džiaugsmą išreikšti žodžiais. Bet mane labiausiai nustebino žmonių gerumas, nuoširdumas, kaip jie nuoširdžiai norėjo padovanoti. Negalvojau, kad taip giliai sureaguos dėl mano iškėlimo. Mačiau ašaras žmonių akyse, bažnyčioje Šventų Mišių metu.

Kada kunigas Mišiose dalija Šventąją Komuniją, tai patarnautojas žmogui po smakru laiko pateną (lėkštelę), kad joks trupinėlis nenukristų ant žemės. Kai man bedalijant Komuniją, ant tos patenos nuriedėjo ašara, labai suspaudė širdį. Dzūkai – labai nuoširdūs, geri žmonės, taip pat labai pamaldūs, geranoriški…

Žmonių dėmesys ir pagarba man reiškia, labai daug, įpareigoja dar pasitempti ir toliau nenuvilti –  kur bebūčiau. Buvimas su žmonėmis teikia džiaugsmą. Visada stengiausi būti savimi.

Nes kunigas skirtas žmonėms, o ne sau…

Kleboną pasveikino Leipalingio bendruomenės pirmininkė Ž. Krovonienė ir ūkininkas A. Vailionis / Lijanos Kubilienės nuotrauka

Žaneta Krivonienė, Leipalingio bendruomenės pirmininkė: „Man labai gaila, kad iškeliamas klebonas P.Marčiulionis, nes bendruomenės santykis su šiuo klebonu yra labai šiltas. Tai žmogus, į kurį galima bet kada kreiptis, surasti atsakymus į visus klausimus. Jis niekada neatsisako dalyvauti įvairiose bendruomenės veiklose, yra šiltas, žemiškas žmogus. Kai lanko parapijiečius, jis niekada neskuba, daug bendrauja su žmonėmis, domisi, kaip jie gyvena, kaip jiems sekasi, kuo galėtų padėti. Jį parapijiečiai labai myli.

Klebonas yra dalyvavęs visose mūsų bendruomenės veiklose, jis turi ir savo, kaip parapijos vadovo, pareigas, susijusias su karitatyvine veikla. Jis mus kuravo visame, kas bendruomenėje susiję su religine veikla.

Jei vyksta Padėkos vakaras, jis visada įteikia nominacijas. Jis niekada neatsisako dalyvauti bendruomenės renginiuose, pats prisideda prie jų organzavimo. Mielas, šiltas, geras žmogus, su kuriuo norisi bendrauti. Jis leidžia bažnyčioje organizuoti ir koncertus, ir kitus renginius. Plačių pažiūrų, neužsidaręs.

Klebonas labai domisi krepšiniu, „serga“ už Kauno „Žalgirį“. Jei lanko parapijiečius ir ten kalba pasisuka apie krepšinį, tai žinok, kad kunigas ilgai iš ten neišeis…

Mes bažnyčioje visada rengdavome muzikos festivalius, kurie buvo sudėtine „Dvaro festivalio“ dalimi. Nežinia, kaip bus šią vasarą, kai ateis naujas klebonas.

Antanas Vailionis, aktyvus Leipalingio ūkininkas: „Netiesiogiai pažinojau kleboną Paulių, dar prieš jo atvykimą į mūsų parapiją. Šis klebonas – labai pamaldus, atsidavęs Dievui, neteikiantis pirmumo prabangai, materialiems dalykams.

Pradžioje jis labai sunkiai įsiliejo į mūsų bendruomenę. Paskui, kai jau tapo neatsiejama jos dalimi, atsitiko taip, kad jam tenka keisti parapiją. Jis įnešė į mūsų gyvenimą daug šventumo ir meilės aukštesnėms jėgoms. Jis nebuvo tas kunigas- „verslininkas“, todėl žmonės jam ir aukojo. Jis yra dvasingas žmogus.

Kadangi gegužę jis mini savo jubiliejų, proga svarbi, o jis yra labai nusipelnęs mūsų parapijai, nusprendėme įteikti jam netradicinę dovaną – nupirkome automobilį „Škoda Oktavia“. Jo senasis automobilis sugedo taip, kad neapsimoka jo remontuoti. Taigi man kilo mintis, kad, atsisveikinant, reikia klebonui padovanoti automobilį.

Gerai, kad klebonas netoli išvažiuoja. Turėdamas automobilį, galės dažniau ir mus aplankyti. Manau, kad tarp jo ir mūsų bendruomenės išliks draugiškas ryšys.

Kai keičiasi klebonai, mūsų akiratis plečiasi. Tikimės, kad naujasis klebonas irgi įsilies į bendruomenės gyvenimą, nes Leipalingio bendruomenė labai aktyvi. Svarbiausia, kad puikiai veiktų visos jungtys: bažnyčia, seniūnija, bendruomenė – tada galima pasiekti geresnių rezultatų, sukurti didesnę pridėtinę vertę“.

Mums Pauliaus labai trūks. Gaila, kad jis išvyksta. Bet jis iškeliamas į netolimą parapiją, tai tikimės susitikti ir vėliau.“

Parengė Laimutis Genys