Neįtikima tapyba – vinimis ir siūlu
Mėgėjų tapyti yra nemažai. Vieni tapo aliejiniais dažais, kiti lieja akvarelę, treti išbando pastelę ar guašą. O štai marijampolietė Jovita Dabašinskienė sumanė tapyti… vinimis bei siūlu. Ir tai jai puikiai sekasi! Tuo galima įsitikinti neįprastų dekoracijų parodoje, kuri dabar eksponuojama Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Originalių darbų autorė sutiko plačiau papasakoti apie savo kūrybą.
![](http://www.manodruskininkai.lt/wp-content/uploads/2022/04/d.jpg)
Mėgstamiausias menininkės paveikslų derinys – balta ir juoda. Marijampolietė J. Dabašinskienė Druskininkų viešojoje bibliotekoje eksponuoja vinimis bei siūlu sukurtus paveikslus/Viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka
– Kaip vadinasi ši kūrybinė technika?
– Išvertus iš anglų kalbos, tai – styginių menas, kuriamas vinimis ir siūlu. Aš savo meną pristatau taip: „Jovita tapo vinimis“.
– Kada pradėjote kurti šia technika? Kodėl sumanėte?
– Šią techniką pirmą kartą išbandžiau prieš 2 metus, kai įsigalėjo koronavirusas. Artėjo Motinos diena, o karantino laikotarpiu buvo neįmanoma nei kur nors nueiti, nei ką nors dovanų nupirkti. Tad nusprendžiau močiutę ir vyro mamą nustebinti savo rankų darbo paveiksliukais. Ko reikėjo kūrybai, visko turėjome namuose, nes mes – ūkiški žmonės. Vyras greitai surado vinių, plaktuką, lentos gabalą, dažų. O siūlų juk moterys paprastai niekad nepristinga.
– Ar ši technika populiari, paplitusi Jūsų mieste, ar pažįstate žmonių, kuriančių šia technika?
– Lietuvoje nežinau nė vieno žmogaus, kuris kurtų paveikslus šia technika. Bandančiųjų buvo, bet tik bandančių… Ir puikiai suprantu, kodėl. Užsienyje yra menininkų, užsiimančių šia technika, jų tikrai nemažai.
– Kokius siužetus renkatės savo darbams? Ar darėte tokių pačių darbų po keletą?
– Ko gero, mano mėgstamiausi siužetai – gyvūnai. Patinka ir gėlės. Siužetus dažniausiai renkasi žmogus, ieškantis netikėtos dovanos savo draugui ar giminaičiui. Tuomet tereikia užuominų apie jubiliato pomėgius, specialybę, jo namuose laikomą gyvūną ir panašių dalykų, o visa kita paliekama spręsti man. Pasistengiu nustebinti ir užsakovą, ir jubiliatą, kuris gauna mano paveikslą dovanų. Tokių pačių paveikslų negaminu, nes tai neįdomu. Be to, noriu, kad žmogus turėtų vienetinį darbą, skirtą tik jam.
– Kokio formato Jūsų darbas yra mažiausias ir kokio – didžiausias? Kas juose pavaizduota?
– Mažiausias darbas buvo pats pirmasis – „Kavos puodelis“ (20 cm x 30 cm), didžiausias – „Smuikelė“ (70 cm x 60 cm). Planuose yra ir didesnių paveikslų vizijų.
– Ar medis yra dažniausiai naudojamas kūrinio pagrindas?
– Mano kūrinių pagrindas gali būti įvairesnis: natūrali medžio lenta, medžio fanera, medžio drožlių plokštė, medžio dulkių plokštė, taip pat plokštė, apvilkta oda arba padengta kamštine danga. Man gražiausia – natūrali medžio lenta. Kuo ji kreivesnė, tuo gražesnė, kuo daugiau metų išlaikyta, tuo įspūdingiau atrodo, nors ir kirvarpų suvarpyta. Tik gaila, kad ant tokios lentos kruopštaus, smulkaus, sudėtingo piešinio neiškalsi… Ji skilinėja, sutrūksta, ir visas darbas nueina vėjais. Jausmas nekoks, kai lenta pasidalija į kelias dalis. Tuomet padėties jau neištaisysi. Ir kokių 20-30 ar dar daugiau valandų darbo nueina niekais…
– Kokie siūlai šiems kūriniams yra tinkamiausi, kokius naudojate dažniausiai?
– Tinka visokie siūlai: vilna, linas, šilkas, medvilnė. Man patinka kuo plonesni siuvimo siūlai.
– Ar Jūsų darbai daugiaspalviai, ar vienspalviai?
– Darbų yra visokių: ir spalvotų, ir vienspalvių. Jų – gerokai daugiau nei šimtas. O mano mėgstamiausias derinys – balta ir juoda.
– Kurie darbai Jums yra mieliausi?
– Mieliausią darbą sunku įvardyti, nes kaskart mano darbo rezultatai gerėja. Šiandien vienoks paveikslas gražiausias, o po mėnesio ar dviejų jau bus kitas.
– Kokių savybių reikia turėti šio meno kūrėjui?
– Reikalinga begalinė kantrybė, kruopštumas, užsispyrimas, didelė fantazija, sakyčiau, ir stiprių nervų reikia… Nes čia ne popieriaus lapas, kuriame klaidingą pieštuko liniją galima trintuku ištrinti, ar netinkamą spalvą pakoreguoti, ją paslepiant po kita, naujesne. Čia kas kita – įkalei vinį, ir viskas… O klaidų būdavo, kol mokiausi. Tada tekdavo pasitelkti fantaziją, kurios, manau, man netrūksta, ir bandyti „apeiti“ savo klaidas, pridedant kažką papildomo. Tuo pačiu atsirasdavo proga pasimokyti iš savo klaidų bei pasistengti kitą kartą labiau apgalvoti kiekvieną žingsnį.
– Kiek laiko užtrunka Jūsų kūrybinis procesas?
– Jis tikrai labai ilgas. Išpjauti lentą, ją nušveisti, nualiejuoti arba nudažyti, nudeginti ar pasendinti patikiu savo sutuoktiniui. Kitas darbas – piešinys ant lapo. Jis turi būti nupieštas, labai gerai pasvarstant apie kiekvieną liniją, įsitikinant, ar bus įmanoma ją „apeiti“ vinimis. Tolesnis žingsnis – vinių kalimas. Tai labai ilgas ir įtemptas darbas, trunkantis 6, 10 ar 20, ar net 60 ir daugiau valandų. Kalimo procesas trunka savaitę, dvi arba tris su pertraukomis prie vieno paveikslo. Dar vienas labai kruopštus ir ilgai trunkantis darbas – popieriaus lapo likučių iškrapštymas lentoje iš po vinių, pasitelkiant pincetą. Ilgiausiai popieriaus skiauteles krapštyti užtruko apie 12 valandų. Vėliau prasideda siūlo narstymas (stygų vyniojimas) ant vinių. Tai yra nemažiau sudėtingas ir atsakingas paveikslo kūrimo etapas. Prieš jį pradedant, pirmiausia reikia apgalvoti spalvas, nes vėliau siūlų nebus įmanoma išardyti, teks viską nukarpyti ir paveikslą siūlais vynioti iš naujo, kadangi siūlai vyniojami daugeliu eilių ir visomis kryptimis. Būtina siūlą įtempti, nes jį atleidus arba jam nutrūkus, „pabėga“ nemaža dalis darbo. Daug siūlų, daug linijų, daug galų… Juos reikia užbaigti, tinkamai paslėpti, suklijuoti visus galiukus. Tai taip pat užima daug laiko.
– Gal dirbate tik kūrybinį darbą?
– Pirmiausia esu trijų berniukų mama, tad pats didžiausias darbas – su jais. Mėgstu pajuokauti, kad gyvenu su keturiais skirtingų etapų vyrais: darželinuku (5 metų), paaugliu (12 metų), pilnamečiu (20 metų) ir stipriai suaugusiu (savo sutuoktiniu). Šiuo metu turiu dar keletą kitų veiklų. Ypač domiuosi sveiku gyvenimo būdu ir mokau kitus sveikesnės mitybos. Kad būtų ne per mažai veiklos, šiemet įstojau mokytis masažuotojo specialybės.
– Ar surengėte savo darbų parodų?
– Esu surengusi dvi savo darbų parodas. Pirmoji – Zyplių dvare, Šakių rajono savivaldybėje, antroji – savame mieste, Marijampolėje, Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje. Su daugeliu darbų teko atsisveikinti. Jie jau kabo įvairiose įstaigose, įvairiuose Lietuvos miestuose. Jau nemažai mano kūrinių iškeliavo į užsienį: Ameriką, Vokietiją, Šveicariją, Angliją, Ispaniją, Norvegiją, Airiją.
– Ar sunku išsiskirti su savo darbais?
– Ne, nesunku, nes man patinka suteikti džiaugsmo kitiems bei sulaukti gražių atsiliepimų, nuostabos ir pagyrimų. Tai suteikia pasitikėjimo savimi, skatina tobulėti. Todėl dar nežadu sustoti.
– Ar patyrėte fizinių traumų kūrybiniame procese?
– O taip! Plaktukas skaudžiai kanda, siūlas pirštus pjauna, rankai ir nugarai tenka didelis krūvis, tiek valandų kalant, nuovargį patiria ir akys. Bet aš tikrai nesiskundžiu, nes šis mano pomėgis man kaip meditacija, kaip hobis. Darau tai su dideliu malonumu.
– Ar pardavėjai stebisi, kad dažnai vinis perkate?
– Vinių nuperka mano vyras arba užsisakau internetu. Pardavėjai tikrai stebėtųsi, kur dedu tokius kiekius vinių.
– Ar esate išbandžiusi kitokių rankdarbių technologijų?
– Nuo vaikystės esu kūrybinga asmenybė. Labai patiko piešti, siuvinėti paveiksliukus, lipdyti plastiliną. Mokyklose tekdavo ruošti skelbimus, plakatus. Esu išbandžiusi ir vytelių pynimą. Šiuo metu „Facebook“ puslapyje „Su Jovita Dab“ galite pamatyti dar vieną mano pomėgį, kurį vadinu „Menas lėkštėse“. Esu sukūrusi ir išleidusi patiekalų receptų knygelę „30 dienų mitybos planas“, kuri iliustruota mano sukurtomis patiekalų nuotraukomis. Taip pat ir visus mano paveikslus, „nutapytus“ vinimis, galite pamatyti kitame „Facebook“ puslapyje, jis vadinasi „Jovita tapo“. Pažįstami jau seniai nesistebi, ką dar naujo Jovita gali sukurti ar sugalvoti. Tikiu, kad ateityje dar daug technologijų išbandysiu.
Jovitos Dabašinskienės darbų paroda „Jovita tapo vinimis“ veiks iki balandžio 26 d.
Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos informacija