Gidė, apie Druskininkus pasakojanti… sūriai

Ramunė Šeštokienė

Tarptautinės Gido dienos proga Raudondvario dvare sušauktame Lietuvos gidų suvažiavime išreikštos padėkos aktyviausiems gidams. Respublikiniame gidų sambūryje padėkota ir druskininkietėms: už M. K. Čiurlionio palikimo puoselėjimą, metodinį darbą kultūros srityje – Aušrai Česnulevičienei; už gido profesijos populiarinimą, keliant jos prestižą – Rimutei Viniarskaitei.

Dvidešimt metų gido veikla užsiimančiai A. Česnulevičienei įteikta ir LR Ūkio ministro Evaldo Gusto padėka už ilgametį, kūrybišką gido darbą. Šiandien A. Česnulevičienę daug kas pažįsta kaip „druskos karalienę“ – tai ne tik dėl A. ir T. Česnulevičių sodyboje veikiančios „Druskos studijos“ edukacinės veiklos, bet ir dėl to, kad, kaip sako ir pati Aušra, kiekvieną svečių, ekskursijos dalyvių pažintį su Druskininkais ji pradeda nuo… druskos.

Prieš dvylika metų Aušra drauge su vyru Tauru greitai ir tarsi nejučia įsiliejo į druskininkiečių bendruomenę. Menotyros studijas baigusi Aušra kurį laiką jautė nostalgiją senosioms Kauno gatvelėms, tačiau netrukus Druskininkų žavesys, įdomi kurorto istorija ir gido veikla moterį įsuko į aktyvios veiklos, darbų ratą ir nebepaleidžia.

– Aušra, kodėl Jums kilo mintis populiarinti Druskininkus naudojant šio kurorto simbolį – druską?

– Panaši, tarkime, Druskos studija gali atsirasti ir Palangoje, ir Zapyškyje ar kitur, bet ten ji nebus tokia organiška, teisinga. Visuose gidų kursuose sako – siekitės prie vietovės. Iš daugybės seminarų, mokymų, kuriuose teko dalyvauti, gerai įsidėmėjau vieną taisyklę gidams: jeigu norima, kad žmonės įsimintų, žinotų, pamiltų ir lankytų vietovę, neverta kurti „dirbtinio“ inkliuzo. Tad ir padėjau savo veikloje Druskininkų populiarinimo sėklytę sėti būtent išaiškindama vietovės pavadinimą, susiedama jį su įdomiais faktais, vietovės įžymybėmis. Kai pavadinimo kilmė išaiškinta, žmonėms lengviau, paprasčiau ir įdomiau įsiminti vietovę ir galbūt sugrįžti pasigrožėti ja dar ne kartą. Pirmiausia, pasitikusi savo ekskursijos svečius, paklausiu: kas yra mano rankoje? Ten būna žiupsnelis druskos. Nes man rūpi, kad į Druskininkus atvykusiam žmogui pirmiausia pasidarytų… sūru. Čia Druskininkai, todėl – druska. Ją galima paragauti, lyžtelėti… Ir tokiu būdu pradėti pažintį su „druskų miestu“. Antras mano klausimas, ypač jei tai būna ekskursija moksleiviams, yra toks: o kur ištirpsta druska? Mažiukai dažnai sako: jūroje. Tuomet paprašau įsivaizduoti Lietuvos žemėlapį. Kur Druskininkai? O kur jūra? Skirtinguose pakraščiuose, tad ar gali Druskininkų druska ištirpti jūroje? Gal Nemune? O kas trykšta prie Nemuno? Šaltiniai! Druskininkų druskos ištirpsta šaltiniuose. Šis bendras „atradimas“ ekskursijos dalyviams suteikia daug džiaugsmo. Druskininkus populiarinti, kaip sakoma, „per druską“, yra natūralu, paprasta.

– Kaip manote, kuo išsiskiria, pasižymi Jūsų vedamos ekskursijos?

– Druskininkuose dirba gausus ir šaunus būrys kolegų – gidų, visi dirbame skirtingai, turime savo požiūrį ir darbo metodus. Manau, visiems mums rūpi pirmiausia perteikti svarbiausią žinią: Druskininkai yra šimtametes tradicijas turintis balneologinis kurortas. Stengiuosi perteikti ir suaugusiesiems, ir vaikams – kol viešite Druskininkuose, čia nieko nereikės išmokti. Tik pajausti, užuosti, paragauti. Todėl ekskursijos metu visų, ypač vaikų, prašau nusiimti ausinukus, nemaigyti mobiliųjų telefonų. Kviečiu klausytis: Nemuno tekėjimo, Ratnyčėlės čiurlenimo, miško ošimo. Man būna didžiausia laimė ir dovana, kai žmonės ekskursijos pabaigoje pasako: mes išgirdome, kaip teka upė; ošia miškas; kaip pušies viršūnėlėje krebdža voverytė, čiulba paukščiukai.

– Iš kokių tolimiausių pasaulio šalių yra tekę sutikti svečių grupes?

– Pastaruoju metu yra tekę priimti grupes, pavyzdžiui, iš Indijos. Indai labai domisi, žavisi tuo, kas natūralu, kas duota gamtos, todėl jiems labai patinka Druskininkai, Nida ir panašios vietovės. Besisvečiuojantiems indams, japonams, kurie domisi pačia artimiausia mus supančia aplinka, reikia kitokio dėmesio: priimame juos ir sodyboje, vaišiname liepžiedžių ar mėtų arbata… Rodome, kaip darže auga mėta, iš kurios galima išvirti tokią kvapnią, gardžią arbatą. Kai kuriems svečiams tai tampa didžiausia „atrakcija“, neužmirštamu, įspūdingiausiu patyrimu. Keliaujame į mišką… Yra buvę, kai svečiai susiveria žemuoges ant smilgos ir apsiverkia – taip gamtos išsiilgusius žmones veikia buvimas gamtoje. Tokio, rodos, paprasto, o drauge sakralaus susiliejimo su gamta, šiandien daugybė globalėjančio ir civilizacijos užkariauto pasaulio gyventojų savo artimiausioje aplinkoje, deja, neturi galimybės patirti arba turi tokią galimybę labai retai.

– Kaip jaučiatės, kai Jūs pavadina „Druskos karaliene“?

– Druskininkus pažinti atkeliavę žmonės mato, kad „karaliene“ būnu labai trumpai – nebent kol pasitinku prie savo namų Ratnyčioje vartelių. Paskui, „Druskos studijoje“ vedant edukacinius užsiėmimus, tenka suktis ir prie krosnies, užsirišti prijuostę. Neretai ekskursijos pabaigoje jos dalyviai man pasako, kad iš „Druskos karalienės“ aš pavirstu „Pelene“… Taigi kartais esu sau karalienė, o kartais – ir pelenė. Esu laiminga, kad galiu dirbti gido darbą.

– Kas, Jūsų nuomone, gido darbe svarbiausia?

– Gyvename nuolat besikeičiančiame, atsinaujinčiame pasaulyje. Tai, kaip buvo dirbama pernai, jau pasenę šiemet. Manau, gido darbas, profesija yra iš tokių, kuri neleidžia sustoti. Tai tarsi niekad nesibaigiantis žinių, patyrimo atnaujinimas ir pritaikymas, o ypač, dirbant su jaunimu. Vaikščioti ekskursijoje paskui „kalbančią tetą“ šiuolaikiniam jaunimui nuobodu. Ar pastebėjote, kad dauguma jų visada su ausinėmis? Ir kaip padaryti, kad už jų išmanųjį telefoną taptum įdomesnis? Tenka pasukti galvą.

– Kodėl savo, kaip gidės, veikloje, skiriate tiek daug dėmesio M. K. Čiurlioniui?

– Suprantu, kad apie M. K. Čiurlionį pasakoti yra nelengva užduotis, juo labiau, kad tikrai nelaikau savęs šio didžio menininko biografijos, kūrybos žinove. O ir perteikti tokio genijaus asmenybės jėgą, jo reikšmę Lietuvos kultūrai yra, galima sakyti, „misija neįmanoma“. Todėl nuolat mokausi, gilinu žinias. Didžiausias mano Mokytojas ir pagalbininkas yra ilgametis buvęs M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus direktorius Adelbertas Nedzelskis.

Savo mylimą, Druskininkus prezentuojančią temą, susijusią su Čiurlioniais, bandau pristatyti šiuolaikiškai, neatgrasant biografinių datų ir faktų bėrimu. Sugalvojau kai ką naujo: edukacinę programą „Apie Čiurlionį – išmaniai“. Į savo išmanųjį telefoną jaunasis turistas atsisiunčia programėlę, gauna planą ir kodus, kur išdėstytos Druskininkuose esančios M. K. Čiurlionio paveikslų reprodukcijos. Džiaugiuosi, kad naujoji idėja visiškai pasiteisino: pirma, vaikai juk naudoja išmaniąsias technologijas, o antra, patys savarankiškai juda erdvėje, nereikia nuobodžiai būti minioje, na, ir galiausiai, ieškodami, atranda Čiurlionį! Fotografuoja darbus, skaito pavadinimus… Kas pirmasis „suranda“ visus 10 darbų, gauna saldų prizą. Tikiuosi, kad ši edukacija bus vertinga, ugdant kartą, kuriai M. K. Čiurlionis visam laikui taps įdomus, nenuobodus, įsimintinas menininkas. Tęsiu ir jaunesniojo amžiaus vaikams skirtą renginių ciklą „Svečiuose pas Kastuką“. Šiai idėjai impulsą davė praėjusieji metai, kai minėjome M. K. Čiurlionio 140-ąsias gimimo metines. Daug kas man šiemet sako: „Aušra, jubiliejiniai metai juk jau baigėsi, o tu vis dar su tuo Čiurlioniu…“. Taip, visi jubiliejai kada nors baigiasi, ir mūsų „metai“ kada nors baigsis, o M. K. Čiurlionis savo darbais bus gyvas visada. Kai manęs ekskursijoje klausia, kaip aš sugebu „prisiminti tiek teksto apie M. K. Čiurlionį“ – atsakau, kad man jo nereikia prisiminti, tekstą matau klausytojų akyse, skaitau iš jų akių. Jeigu aš matau, pajaučiu, kad žmonėms apie M. K. Čiurlionį klausytis neįdomu, tai ir neįkyriu, „nekišu“ į savo pasakojimus apie Druskininkus nei Čiurlionio, nei jo žmonos ir didžiosios mūzos –Sofijos, nei kitų su genijaus gyvenimu susijusių epizodų, istorijų.

Turiu dar vieną idėja, kurią įgyvendinus, tikiuosi pavyks išvengti tokio jaunųjį klausytojų, vaikų nemėgstamo vaikščiojimo, klausantis galbūt juos varginančių ar nuobodžiais atrodančių pasakojimų. Tai projektėlis „Mink ir pažink Druskininkus!“, kurį ketiname įgyvendinti drauge su bendraminčiais iš Barškulių sodybos. Ekskursijos dviračiais metu bus 10 skirtingų stotelių, kiekvienoje iš jų ekskursijos dalyviai išgirs apie Druskininkus garsinusias miestą asmenybes, kurorto sūriąsias versmes, pirmuosius kurorto gydytojus ir kitas įdomybes. Gera nuotaika, įstabios gamtos panoramos įvairiais metų laikais, ypatingas oras, kurį galima „tiesiog gerti“, ir, – tikiu, – kad žinios apie Druskininkų ir čia gyvenusių asmenybių išskirtinumą ilgam liks vaikų galvelių „saugyklose“. Galbūt maršruto pabaigoje įgytas žinias įtvirtinsime viktorinos klausimais, kuriuos vaikai trauks tiesiog iš druskos puodo. Beje, jį tenka vis dažniau nešiotis po miestą…

– Dažnai druskininkiečiai mato Jus mieste ne tik su druskos puodu, bet ir pasipuošusią druskos medalionu. Kodėl juo puošiatės?

– Tauras jį pagamino. Tai tarsi mano talismanas, kuris pasakojimą apie Druskininkus man padeda pradėti kaip tik nuo…druskos.

Ramunė Šeštokienė