Kitokios atostogos: 230 kilometrų pėsčiomis šv. Jokūbo keliu Ispanijoje
Laima Rekevičienė
Ko gero, tūlam lietuviui, įpratusiam įsigyti kelionę ir patogiai poilsiauti kelionių agentūrų parinktame penkių žvaigždučių viešbutyje, sunku įsivaizduoti, kad galima pasirinkti kitokį atostogų maršrutą ir per savaitę pėsčiomis įveikti 230 kilometrų atstumą. Ir saulei kepinant, ir lietui lyjant. Bet būtent tokį keliavimo būdą pasirinko Druskininkų kultūros centro direktorė Rimutė Viniarskaitė. Drauge su ja keliavo ir iš Druskininkų kilusi jos vaikystė draugė Daiva Maruškienė. R. Viniarskaitė mielai dalijosi patirtais kelionės įspūdžiais ir sakė, jog šios atostogos jai buvo pačios įsimintiniausios.
– Dažnai lietuviai atostogas planuoja paprastai – nusiperka kelialapį, važiuoja į pasirinktą viešbutį, guli pliaže, ilsisi ir mėgaujasi poilsiu. Jūsų pasirinkimas buvo gana ekstremalus – daugiau kaip 200 kilometrų pėsčiomis. Kas sugalvojo tokį planą?
– Idėja brendo jau labai seniai. Įkvėpė perskaityti straipsniai laikraštyje, pamatyti meniniai filmai. Ieškojau informacijos, nes labai norėjau netradicinės, egzotiškos kelionės. Žinoma, važiuoti į egzotiškas šalis – brangu, o ėjimas šv. Jokūbo keliu man pasirodė taip pat labai egzotiškas, be to, tokia kelionė daug pigesnė. Beliko surasti bendramintį, nes vienai keliauti buvo nedrąsu. Tiesa, vėliau mačiau, kad Jokūbo keliu dauguma piligrimų eina po vieną. Tačiau, mano manymu, net ir eidamas dviese, daug laiko tu praleidi vienas, atsilieki, nes žmonių fizinis pasirengimas juk nevienodas. Tarkime, Daivą man dažniausiai reikėdavo vytis… Taigi ir tos vienatvės buvo labai daug, galėjau pagalvoti ir apie save, ir apie gyvenimą, ir apie ateitį, ir apie praeitį. Juk šis kelias, kaip sakoma, yra kelias į save. Nuėjusi nemažą šio kelio atkarpą, įsitikinau, kad taip ir yra.
– Jūs nuėjote tik vieną šv. Jokūbo kelio atkarpą. Tam, kad eitum visą kelią, reikėtų mėnesio ir turbūt net daugiau?
– Pagrindinis, seniausias, vadinamas prancūziškasis kelias driekiasi daugiau kaipo 800 kilometrų. Tikrai jį įveikti prireiktų gero mėnesio. Tačiau yra labai daug atkarpų – portugališkas ir šiaurietiškas keliai. Visas šv. Jokūbo kelias suskirstytas į atskirus etapus. Internete yra daug naudingos informacijos apie juos, galima maršrutą susidėlioti, įvertinant savo jėgas. Yra kelias, suskirstytas pagal sunkumo žvaigždutes – nuo vienos iki penkių. Žinoma, sunkiausio, penkių žvaigždučių, kelio nesirinkome… Ieškojome atkapos, kad nuo Ponferrada iki Santjago de Kompostela miesto tektų eiti apie 200 kilometrų. Nelabai žinojome, kokio sunkumo tas kelias bus. Bet pasitaikė tik viena sudėtinga keturių žvaigždučių kelio atkarpa – tikrai labai sunki, bet įveikiama. Kai suskaičiavome nueito kelio kilometrus, pasirodė, kad nuėjome 230…
– Ar reikėjo fizinio pasirengimo? Juk morališkai nusiteikti eiti tokį kelią yra viena, o savo jėgas įvertinti ir jį įveikti – visai kita.
– Aš ruošiausi. Kaip tik vasaros pradžioje atsirado problemų dėl stuburo, todėl pasinaudojau visomis Druskininkuose teikiamomis sveikatinimo galimybėmis: lankiausi pas kineziterapeautą, išmokau daryti mankštą. Gerą mėnesį iki kelionės stiprinau stuburą, ir tai tikrai labai pasiteisino. Kuprinę nešti man buvo visai nesunku…
– Ispanijoje rugpjūčio mėnesį pakankamai karšta. Kaip sekėsi eiti per karščius?
– Kaip dauguma piligrimų, kėlėmės penktą valandą, susiruošdavome, o šeštą, kol būdavo dar tamsu ir vėsu, išeidavom. Kasdien per kokias 6 valandas nueidavome apie 25 kilometrus. Žinoma, jei vietovė nebūdavo kalnuota. Kalnuose tempai buvo lėtesni, nuovargis darė savo.
– Ar ispanai paruošę infrastruktūrą piligrimų keliui?
– Skaičiau, kad šito tako tradicijos atsirado dar prieš tūkstantį metų. Per šitą laiką susiformavo ir ispanų infrastruktūra, vadinami albergai – piligrimų nakvynės namai. Beveik kiekviename miestelyje, maždaug kas 15 kilometrų, galima juos rasti ir apsistoti. Visos kavinės siūlo specialų piligrimų meniu – tris-penkis variantus, kurių kaina – apie 10 eurų. Žinoma, kiekvieną patiekalą galima pirkti atskirai. Kiekvienuose nakvynės namuose yra skalbimo mašinos, džiovyklės, bet drabužius galima išsiskalbt ir rankomis – muilas padėtas šalia. Aš naudojausi skalbimo mašinomis, nes praktiškai kiekvieną dieną reikėjo ką nors skalbti.
Skaičiau, kad kuprinė negali būti sunkesnė nei 10 procentų tavo svorio, taigi mano kuprinė galėjo sverti maždaug 7 kilogramus – daug drabužių kiekvienai dienai neprisidėsi. Kelionės pradžioje mano kuprinė svėrė 8 kilogramus, bet, kelis kilogramus „nuvalgiau“ – vežiausi riešutų, obuolių.
– Kas kelionėje buvo įdomiausia?
– Įdomu viskas. Dieve, Ispanija! Niekada nebuvau ten buvusi, o pamačiau ją labai autentišką, ne turistinę. Kuo aukščiau kalnuose, tuo kaimas labiau primena viduramžius. Beje, ispanai labai tvarkingi, man primena lietuvius. Visos šiukšles, paliktos kelyje, yra daugiau piligrimų, o ne pačių ispanų. Nustebino, kad kalnuose – begalės besiganančių labai gražių galvijų, ėdančių žolytę. Ispanai labai nuoširdūs, draugiški, vos išvydę tavo išsigandusį žvilgsnį, suskuba padėti, klausti, kas negerai. Man tai buvo atradimas, aš ispanus įsivaizdavau kitaip. Gal, jei turėtume daugiau saulės, ir mes būtumėme kaip ispanai.
Jaunesni ispanai moka anglų kalba, žino ir Lietuvą, ir Latviją ir Estiją, prisiminė ir mūsų Prezidentę. Taigi mes nesame ten tokie jau nežinomi.
– Ar teko nuotykių patirti, įdomių žmonių sutikti?
– Pakeliui sutikti italai labai gražiai dainavo. Vieną kartą, kai buvo dar tamsu, maniau, jog vyksta koks vakarėlis, bet ne – jaunos piligrimės dainavo, tiesiog plyšavo visu garsu. Juokėmės, nes jos dainavo iki pirmo kalno. Jį priėjusios, nutilo… Daug italų, eidami, klauso muzikos per ausinukus, kartu dainuoja. Nors, manau, su ausinėmis eiti pavojinga – pėsčiųjų takas kartais susikerta su dviračių taku. Vieną moterį išgelbėjau nuo dviračio, tiesiog pastūmusi ją į šalį, nes jau mačiau, kad nespėsiu ir riktelt. Ji labai man dėkojo.
Nustebino pakeleivių piligrimų geranoriškumas ir tolerancija. Vieną rytą, manydama, kad išjungiau žadintuvą, nuėjau į dušą, ir negirdėjau, kai jis kokias dvi minutes garsiai „grojo“. Ir man niekas nepriekaištavo, kad visus prikėliau. Raudonavau iš gėdos, greitai viską susirinkau, o vienas ispanas, atsikėlęs, tiesiog pasakė man „labas rytas“. Be jokios ironijos. Ir nuo to laiko aš jaučiu prielankumą tiems ispanams…
– Dviese keliauti smagiau?
– Man buvo smagu. Daiva – vaikystės draugė, su kuria siejasi visi linksmiausi vaikystės prisiminimai. Daug kalbėjomės. O keliauti vienai? Nežinau. Tos vienatvės gauni, ir eidamas dviese. Su draugu geriau. Ir padėti, ir daiktus pasaugoti, ir pasitarti galima.
– Jėgas, ko gero, padėjo atgauti ispaniška virtuvė?
– Labai skanus ispaniškas maistas. Turėjome iš ko rinktis, stengėmės paragauti kuo įvairesnių patiekalų. Piligrimų meniu buvo net vyno – ragavome ir balto, ir raudono. Kelionė dažnai baigdavosi kokią antrą valandą dienos, taigi buvo laiko ir apžiūrėti miestelius. Pasiėmėme „piligrimo pasą“ – kad galėtumei vadintis piligrimu, turi nueiti mažiausiai 100 km, kitaip esi tik paprastas turistas. Todėl kiekviename miestelyje esančiose bažnyčiose gaudavome specialių spaudą, kaip įrodymą, jog ten lankėmės, o pačiame Santjago de Kompostela piligrimų centre mums išdavė oficialią pažymą, su visais tai patvirtinančiais antspaudais ir parašais. Piligrimo pasą reikėtų įsirėminti – kiekvienos bažnyčios antspaudas – vis įdomesnis.
Žinoma, mes ėjome religiniu maršrutu, todėl beveik visos rodyklės vedė per bažnyčias, dalyvavome mišiose, kuriose kunigai kalbėjo apie piligrimus. Manau, didžiausia auditorija ir buvo piligrimai. Žinoma, tai, kad kelias yra religinis, labai įpareigojo.
– Kas buvo sunkiausia kelyje?
– Kalnai… Maniau, kad tas Santjago de Kompostela yra kažkur danguje – atrodė, visad kylu į kalną ir niekad nesileidžiu. Na, bet atpirkdavo pakeliui matyti vaizdai, įspūdingos panoramos, gamta ir įdomi kaimų architektūra kalnuose. Ji tokia nesugadinta, rodo, nepaliesta civilizacijos. Net neatsimenu, ar ten buvo elektros laidai. Ta autentika – žavinga.
– Ar batai nespaudė, vandens nepritrūko?
– Vandens vietomis trūko, kartais nerimaudavau, kai butelyje jo likdavo mažai. Būdavo, kad kartais net visą etapą nebūdavo nei vieno vandens čiaupo. Skaičiau, kad Ispanijoje vanduo gali būti šiek tiek kitoks, jo negali gerti bet kur. Turi žiūrėti, ar jis patikrintas sanitariškai, kai kur net parodyta, kad gerti negalima. O vandens tikrai daug išgėrėme.
Dėl batų – pirkau vienu dydžiu didesnius, ir tai tikrai labai pasiteisino. Jei batai būtų buvę man kaip tik, tai kelionės pabaigoje aš jau nebūčiau įkišusi kojos į juos.
– Kai tekdavo kiekvieną dieną keltis ir įveikti po 30 kilometrų, ar nebuvo kilusi mintis, kad jau viskas – vežkite mane namo?
– Sunku buvo iš tiesų, bet jau žinai, kad niekur nedingsi. Kažkaip ryte išeidavome, dar nevisai nubudusios, o kai atsibusdavome, būdavo likę vos 10 kilometrų. Rodos, visai nedaug.
Daugiausia sutikome pačių ispanų. Net su mažais vaikais. Buvo italų, vokiečių, lenkų. Lietuvių nepavyko rasti. Tiesa, vienoje bažnyčioje tarp piligrimų įrašų radome vienos merginos, tą pačią dieną ten pabuvojusios, lietuvišką įrašą. Kai įveikėme sunkiausią etapą, patekome į O‘Cebreiro, miestelį, esantį labai aukštai kalnuose. Ten yra pranciškonų vienuolynas, vienuolių kunigai aukojo mišias. Kai atėjome, jie paklausė, iš kur esame, ar viskas gerai, ar radome nakvynę. Tame vienuolyne yra Šventojo rašto knygų, išleistų įvairiomis kalbomis. Kai tokiame mažame miestelyje radome knygą lietuvių kalba, negalėjome nuo jos atitraukti akių…
– Dėl ko verta tokiu keliu nueiti?
– Tai – galimybė pabūti su savimi. Patiriamas fizinis nuovargis tarsi „atjungia“ nuo buities, problemų. Kai esi kažkur kalnuose, vos atgauni kvapą, jais kopdamas, svajoji kuo greičiau užlipti, lįsti po dušu ir kuo greičiau ištiesti kojas. Tokiame žygyje labai „prasivalo“ galva. Rekomenduoju išmėginti. Juolab, kad informacijos daug, infrastruktūra sutvarkyta, ir ispanai draugiški.
– Ar buvo laiko bent kiek „paturistauti“?
– Tie miesteliai nelabai dideli, toli nenueisi. Vartėme ir ispanų spaudą, buvome pasiruošę kelionei, žinojome, kokius miestelius aplankysime. Mūsų tikslas buvo aplankyti šv. Jokūbo kapą, nuostabią Santjago de Kompostela katedrą. Kai ją pasiekėme, neseniai Italiją buvo sukrėtęs žemės drebėjimas. Vienoje Santjago de Kompostela koplytėlėje radome besimeldžiančius žmones, ir tik po to supratome, kad meldėmės su italų grupele, kurie meldėsi už savus.
– Koks jausmas apima, pasiekus galutinį kelionės tikslą?
– Tai tarsi pergalė pačiai prieš save. Ir toks džiaugsmas, kad tu įveikei net 230 kilometrų pėsčiomis. Tiesiog didžiuojiesi savimi.
– Po tokios ekstremalios kelionės įprastą turistinį maršrutą dar rinktumėtės?
– Po tokio emocinio užtaiso reikės ieškoti, kur galėtų būti dar įdomiau. Nors ir tame kelyje – neišsenkantys klodai. Labai vilioja vadinamasis Šiaurės, portugališkas Jokūbo kelias, besidriekiantis prie vandenyno. Ten irgi nepaprastai gražūs vaizdai. Beje, žinau, kad Jokūbo kelias vinguriuos ir per Lietuvą, net ir Druskininkų bažnyčia pateks į lankytinų objektų sąrašą. Kai Ispanijoje patyrėme ispanų svetingumą, norisi, kad, jeigu kas nors kada nors apsilankys mūsų mieste, būtų taip pat maloniai sutikti.
Drauge su Rimute 230 kilometrų šv. Jokūbo kelio atkarpą įveikusi Daiva Maruškienė sako, kad idėja šitaip keliauti kilo prieš trejetą metų, beskaitant Paulo Coelho knygas, kuriose šis kelias buvo minimas: „Tuomet jau pradėjau sąmoningai ieškoti informacijos apie šį kelią, žiūrėjau filmus. Paprastai prieš savo gimtadienį stengiuosi sau „pasidovanoti“ kokią įdomesnę dovaną – skrydį parašiutu ar kokią neįprastą kelionę. Taigi prieš gimimo dieną netikėtai radau informacijos, kad lietuviai piligrimai, iš Lietuvos išsiruošė į žygį per visą Europą, nešdami kryžių, o spalio mėnesį turėtų priartėti prie Santjago de Kompostela. Norėjau būtent tuo metu prie jų prisijungti. Bet kaip tik tada su savo vaikystės drauge Rima pakalbėjome, o ji panoro pati sudalyvauti tokiame žygyje. Planai pasikeitė – pradėjome iš anksto planuoti kelionę abiems patogiu metu – rugpjūčio pabaigoje. Viską iš anksto suplanavus, kelionė nebuvo brangi. Be to, ji buvo ne tiek piligriminė, asketiška, kiek pažintinė-turistinė.
Jeigu visą kelią – per 800 kilometrų – nueitum, ir dar vienas, tuomet kelionė įgautų kitą prasmę. Dabar buvo smalsu pasitikrinti, ar aš galiu įveikti tokį atstumą pėsčiomis, pasitikrinti savo jėgas. Ir norėjosi tarsi užbraukti savo praeitį, patirtas netektis. Man tikrai norėjosi padėti tarsi brūkšnį ir pradėti viską iš naujo. Žinoma, ta praeitis visuomet bus su manimi, tačiau norėjosi, kad ji tiesiog nebepersekiotų.
Tokia kelionė neįprasta, bet tikrai smagi. Tu mokaisi, susipažįsti su šalimi „iš vidaus“. Ieškai transporto priemonių, „čiupinėji tą šalį“, ją pažįsti ne pro autobuso langą, o per savą patirtį – eini pats, bendrauji su vietiniais žmonėmis, ieškai kontaktų. Tuomet įgauni ir drąsos, ko šiaip gyvenime tarsi savyje ir pasigesdavau. Toks keliavimo būdas tikrai suteikė gerosios patirties.
Mane šioje kelionėje sužavėjo ispanai. Jų bendravimas, noras padėti, geranoriškumas. Ta mūsų kelionė, manau, tikrai buvo tarsi palaiminta iš viršaus – neturėjome jokių bėdų. Tas ispanų altruizmas man, kaip žmogui irgi buvo tarsi pamoka, kad turiu būti geranoriškesnė, tolerantiškesnė, padėti žmonėms, atvykstantiems į mūsų kraštą. Ispanų svetingumas buvo tiesiog užburiantis“.