L. Rekevičienė: „Mūsų laikraštis suteikia žmonėms galimybę sužinoti, kas iš tikrųjų vyksta Druskininkuose“
Laimutis Genys
Jei atsiversite kalendorių, ten bus parašyta, kad gegužės 7-oji yra Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ši šventė siejama su lietuviškos raštijos atgavimu carinės Rusijos laikotarpiu. Ją švenčia žurnalistai, bibliotekininkai, knygų platintojai.
Gegužės 7-oji trumpai vadinama Spaudos diena ir nuo seno laikoma žurnalistų profesine švente. Ta proga Jums siūlome neįprastą interviu, šventės proga apsikeičiant vaidmenimis. Kalbiname žmogų, kuris paprastai ima interviu iš kitų pašnekovų ir tekstus publikuoja savaitraštyje „Mano Druskininkai“.
Apie profesinę šventę, žurnalisto misiją, žiniasklaidos situaciją mūsų krašte, regioninės spaudos atsakomybę prieš skaitytojus kalbamės su „Mano Druskininkai“ redaktore Laima Rekevičiene.
– Ar gegužės 7–oji Tau yra šventė?
– Kažkada tai buvo tikra šventė, ne tik kolegos, visi sveikindavo žurnalistus, dabar pamažu tai jau eina į užmarštį. Retas pagalvoja, kas ta „Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena“, kad reikėtų pasveikinti žiniasklaidos atstovus. Dabar yra kalendoriuje įrašyta tokia diena. Ir viskas. Žinoma, mes tądien sulaukiame skambučių, laiškų su sveikinimais iš skaitytojų ir įstaigų, su kuriomis bendradarbiaujame.
– Tai gal dabar žmonės mažiau gerbia žurnalistus? Juk atsirado visokių socialinių tinklų, kurių rašytojai laiko save žurnalistais.
– Žmonės dabar net nesuka galvos, kas yra žurnalistas. Jei kažkas parašė kelis rašinėlius, suraitė piktą komentarą socialiniuose tinkluose ar du kartus pasirodė televizoriaus ekrane, dedasi esąs žurnalistas… Žmonės kartais net nežino, kad jie gali nebendrauti su tais žmonėmis, kurie dirba tam tikrose pramoginio žanro TV laidose, bet iš tikro nėra žurnalistai. Anksčiau žurnalistais vadinti tie, kas turi žurnalisto diplomą arba bent 10 metų iš žurnalistikos valgo duoną, priklauso profesinei žurnalistų sąjungai ir savo vardu atsako už pateiktos informacijos tikrumą. Dabar „žurnalistais“ dirba kas tik nori. Deja, ir pasitikėjimas žiniasklaida paskutiniaisiais metais yra kritęs, tą patvirtina ir sociologinės apklausos. Kartais net būna gėda dėl mūsų profesijos munduro.
– Dabar sunku atskirti, kas yra tikroji žurnalistika, o kas tik šiaip. Dabar viskas sumišę po bendra žiniasklaidos rubrika.
– Žmonės nesupranta esmės ir galvoja, kad „Panorama“ ir „Kakadu“ yra tokia pati žurnalistika. Neskiria žanrų. Viskas dėl to, kad atsirado paklausa, yra ir pasiūla.
Redaktoriai ar laidų kūrėjai stengiasi įtikti rėmėjams, reklamos davėjams, žiniasklaidos priemonės savininkui ar dar kažkam. Dažnai žurnalistai pamiršta savo prigimtinę misiją – tik skleisti žinią, nedaryti išvadų, neformuoti nuomonės.
Stengiamės, kad savaitraštyje „Mano Druskininkai“ būtų kuo daugiau tikrosios žurnalistikos.
– Kaip manai, kuo skiriasi regioninė ir nacionalinė spauda? Savaitraštis „Mano Druskininkai“ yra leidžiamas išskirtiniame mieste – kurorte.
– Manau, kad regioninė spauda yra arčiau žmonių, galbūt dėl to vietos gyventojai būtent ja labiau pasitiki. Žmonės pažįsta tuos, kurie dirba laikraštyje, pažįsta tuos, apie kuriuos rašoma. Vietinio laikraščio žurnalistas tiesiog negali rašyti nesąmonių, stengtis parodyti iškreiptą tikrovę, nes visi iškart supras, kad kažkas yra ne taip. Juk patys žmonės čia gyvena ir viską puikiai mato.
Manau, kad vietos laikraštis yra tarsi to krašto metraštis, kuriame užfiksuojami įvairūs svarbiausi įvykiai, objektų atidarymai, renginiai, aprašomi miestui nusipelnę žmonės.
O kur dar, jei ne mūsų laikraštyje, žmonės gali rasti informacijos apie tai, kas vyksta savivaldybėje, seniūnijose, ką dirba įvairios įstaigos, kas padaryta ir planuojama?
– Negali paleisti „anties“, nes mikliai būsi demaskuotas?
– Gali paleisti, bet tik vieną kartą. Ar verta tai daryti dėl vienos dienos „šlovės“? Negi gali lengva ranka nubraukti tai, ką daug metų darei. Man svarbiausia, kad žmonės mumis tikėtų ir pasitikėtų.
– Kalbant apie mūsų laikraštį, jame priešingai nei beveik visoje kitoje žiniasklaidoje, kur viskas paremta skandalais, nelaimėmis, kriminalais, dominuoja pozityvi informacija. Kodėl mes tai darome?
– Man visą gyvenimą buvo svarbu, kad informacija būtų patikima, kad dėl to, ką rašau, pačiai nebūtų gėda. Norisi, kad žmonėms pateikiama informacija būtų naudinga ir tikra. Galima vieną kartą sumeluoti, gal ir antrą, o trečią kartą apie laikraštį jau sakys, kad vėl čia nesąmones rašo…
Manau, kad tuo ir esame unikalūs, kad bandome pastebėti gerus dalykus, geriausius žmones. Tuos, kurie kuria Druskininkus, kurie miestui ir žmonėms nusipelno, palieka ryškų pėdsaką. Tikrai, mes dažniausiai pateikiame naujienas apie tai, kas mieste vyksta gera, kas daroma, kas keičiasi. Savaitraštis „Mano Druskininkai“ yra šansas žmonėms sužinoti, kas iš tikrųjų vyksta Druskininkuose.
– Sužinoti ir pozityviai žmones nuteikti. Kaip teigė vienas Druskininkų psichiatras, žiniasklaida per pandemijos laikotarpį padarė daug nelabai gerų darbų, nuolatine informacija apie koronavirusą sukūrė neigiamą emocinę terpę. Kiek mirė, kiek susirgo, kaip mutuoja virusas, kaip vakcina sukelia krešulius. Mes nespekuliuojame tais dalykais?
– Mes tikrai nespekuliuojame šia tema, tačiau žmonėms reikalingą ir svarbią informaciją pateikiame. Manau, kad žmonėms reikia rodyti šviesą tunelio gale, o ne nuolat juos gąsdinti. Aš gal esu naivi, bet vis dar esu įsitikinusi, jog gėris gimdo gėrį, o blogis – blogį.
Tada reikia nuspręsti, kur yra prioritetai. Man atrodo, kad geriau pastebėti tai, kas ką sukūrė, o ne to nenusipelnius žmones daryti žinomais…
Todėl ir mūsų pirmo puslapio temos dažniausiai yra apie šviesius žmones. Negalima žmonėms palikti nevilties, kad viskas yra blogai. Tikrai nėra viskas taip blogai, ir tų gerų žmonių pasaulyje yra daugiau nei blogų. Tik jie yra mažiau pastebimi, nes tai nėra populiaru. Juk „prime time“ rodomų populiarių televizijos laidų herojai – žinomumo ištroškę glamūriniai ponai, ponios ir panelės. O laidos apie tikruosius kasdienybės herojus rodomos nepatogiu laiku arba per mažai žiūrimą televizijos kanalą. O žiūrimiausiu laiku rodomos žmones tiesiog bukinančios laidos – kas pasididino biustą, kas susirado meilužę, nusipirko augintinį, kas ką paskundė, kaip policija gaudo chuliganus…
– Arba laidos, kuriose neva bandoma padėti žmonėms, bet iš tikro mėgaujamasi provincijos žmonių naivumu ir patiklumu. Pažiūri tokią laidą ir galvoji, kad Lietuva girtuoklių, degradų, puspročių kraštas…
– Dar blogiau, kad tokios laidos atpratina žmones pačius spręsti savo problemas. Su tuo susiduriame ir mes. Paskambina į redakciją žmogus ir skundžiasi, kad tam tikros įstaigos nesprendžia jo problemos. Paklaustas, ar jis dėl savo problemos kreipėsi į atsakingą įstaigą, jis atsako: „Tai kodėl aš turiu skambinti, juk čia žurnalistų darbas“. Televizija taip išmokė, neva atvyks TV mergaitė pagal iškvietimą, padarys šou ir išspręs problemą. O tu sėdėsi patenkintas, ir dar visi kaimelyje žinos: matai, jis išsikvietė televiziją ir viską išsprendė. Tai kam pačiam vaikščioti po įstaigas?
– Kokį nupieštum mūsų laikraščio skaitytojo portretą?
– Kiek bendraujame su pas mus iki karantino ateidavusiais ir dabar skambinančiais žmonėmis, matome, kad mus skaito visi Druskininkų savivaldybės gyventojai, išskyrus tuos, kurie turi suformuotą neigiamą nuomonę apie laikraštį. Jų nuostatos nepakeisime. O rašome visiems – nuo darželinuko, mokinuko iki senjoro. Stengiamės atspindėti visas temas, paliesti absoliučiai kiekvieną žmogų, ir, manau, pataikome. Mes nerašome banalybių, kriminalų neaprašinėjame.
Regioninės žiniasklaidos privalumas yra tas, kad žmogus gali paskaityti laikraštyje apie savo kaimyną ir sužinoti netikėtų, malonių dalykų apie jį. Manau, kad padedame iš naujo pažinti žmones.
Kartais, pavyzdžiui, buvusiems bendraklasiams smagu sužinoti iš laikraščio apie tai, ką prasmingo veikia jo buvęs klasiokas, kokių talentų turi. Tai galima vadinti ir švietėjiška misija.
Tam tikru metu laikraštis tapo vos ne prabangos preke, tai mes žmonėms buvome lyg langas į pasaulį, jie savaitraštį gauna nemokamai. Nors tai, žinoma, reikalauja nemažų žmogiškųjų ir finansinių resursų.
– Kokios temos mūsų skaitytojus domina labiausiai?
– Pastebiu, kad žmonėms patinka pirmojo puslapio tekstai, kur kalbinami nusipelnę ar inovatyvūs žmonės. Skaitoma savivaldybės informacija – ką valdžia nauja padarė, kaip nuo to keisis žmonių gyvenimas.
Pas mus savo veiklą pristato beveik visos įstaigos, jų veikla irgi gyventojus domina. Žinoma, skaitytojams įdomūs renginiai, norisi žinoti, kas vyks Druskininkuose. Druskininkiečiai yra pakankamai aktyvūs, jie nori visur dalyvauti ir kaip žiūrovai, ir kaip aktyvūs dalyviai. Veiklios, išradingos ir Druskininkų krašto kaimo bendruomenės, jos sugeba išjudinti net miestiečius.
Druskininkuose gyvena daug inteligentų, išsilavinusių žmonių, todėl jiems reikia ir tobulesnio turinio. Mes bandome apimti kuo platesnę auditoriją, naudojame ne tik laikraštį, bet ir socialinius tinklus, interneto svetainę, kuriame vaizdo reportažus. Stengiamės būti modernūs ir priimtini visoms amžiaus ir socialinėms grupėms.
Reikia pripažinti, skaitomos užuojautos ir nekrologai. Pastebiu, jog žmonės atsiverčia tą puslapį ir skaito, kas numirė. Tai, ko gero, visiškai suprantama. Druskininkų bendruomenė nedidelė, daugelis vieni kitus pažįsta, todėl jiems svarbu žinoti, kas iš bendruomenės narių, pažįstamų, draugų išėjo iš gyvenimo.
Gal kartais ir pasitaiko korektūros klaidų, bet banalaus turinio stengiamės išvengti. Noriu pasidžiaugti, kad pas mus dirbo ir dirba savo darbą išmanantys žmonės: Simona Dailydaitė, Robertas Kisielius, Antanas Norvydas, Mindaugas Vanagaitis.
Tikiuosi, kad skaitytojai prisimena korespondentes Eglę Aidetytę, Dianą Sinkevičiūtę, Ramunę Žilienę. Džiugu, kad dabar pas mus dirbate Jūs, kolega Laimuti. Būdavo smagu, kai pas mus atlikti praktiką ateidavo jauni žmonės, įvertindavo redakcijos atmosferą, sugrįždavo kelis metus iš eilės. Džiaugiamės, kad čia praktiką atliko VDU studentės Kamilė Kalinauskaitė, Rasa Galičinaitė, VU žurnalistikos specialybės studentė Miglė Krancevičiūtė. Smagu buvo dirbti su talentingais kūrėjais Justinu Kyga ir Andriumi Švitra. Kai pamatai kūrybingus jaunus žmonės, tai sužimba viltis, jog ne viskas dar taip blogai.
Dirbame taip, kad nebūtų gėda dėl profesinio munduro, juk mūsų laikraštis patenka ne tik skaitytojui, bet ir į M. Mažvydo bibliotekos archyvus. Mes dirbame dėl skaitytojų, nes jie yra tikrieji mūsų darbdaviai. Kad mes galėtume pasidžiaugti talentingais, sumaniais mūsų kraštiečiais, kad ir kiti apie tai sužinotų, kad temos nesibaigtų.
– Ko norėtumėte palinkėti kolegoms žurnalistams profesinės šventės proga?
– Kolegoms žurnalistams norėčiau palinkėti daugiau vienybės, kad jaustumėmės vienos bendruomenės nariais, kad nebūtų beprasmės tarpusavio konkurencijos, ir vėl, kaip ir anksčiau, galėtume vadinti vieni kitus plunksnos broliais ir plunksnos sesėmis. Dėl vienadienės šlovės neišsižadėkime savo profesinių principų.