Mokytoja R. Gvazdaitienė: „Dėkoju Dievui už taip susiklosčiusį mano gyvenimą“
DRUSKININKŲ ŠVIETIMO CENTRO INICIATYVA – RAŠINIŲ CIKLAS APIE MOKYTOJUS SENJORUS
Buvusi ilgametė lietuvių kalbos mokytoja 95-erių Regina Gvazdaitienė savo užsispyrimu, energija ir meile gyvenimui spinduliuoja iki šiol. Ji nuolatos yra prisimenama buvusių mokinių, susitinka su buvusiomis kolegėmis, džiaugiasi bendravimu ir laiku su vaikais, anūkais bei giminėmis.
R. Gvazdaitienė savo užsispyrimu, energija ir meile gyvenimui spinduliuoja iki šiol/Roberto Kisieliaus nuotrauka
Moteris iki šiol negaili patarimų, dalijasi meile ir atjauta kitam, mėgaujasi esama kasdienybe. Labai įdomi ir vingiuota R. Gvazdaitienės gyvenimo istorija. Stebina begalinis jos užsispyrimas, kantrybė ir noras tobulėti, įgyti išsilavinimą, nelikti tėvų prieglobstyje, net ir neturint lėšų mokslui.
Svajojo mokytis ir tobulėti
„Gimiau ir augau Širvintų rajone, netoli Kernavės, 1934 m. pavasarį baigiau keturias klases, anuomet – skyrius. Tačiau 5-to skyriaus tais metais šalia namų neįsteigė, o iki Širvintų buvo toli, todėl dvejus metus praleidau tėvų namuose. Nuo mažų dienų mane supo idilė: labai aukštos kultūros, geri, pozityvūs, darbštūs, stiprūs žmonės, aplink niekuomet nemačiau jokių ginčų, nesutarimų. Bėdą ar kokią sudėtingą bendruomenės situaciją spręsdavo visi kartu – susirinkimuose apsvarstydavo, išsiaiškindavo ir nutardavo. Prisimenu savo tėvelius, senelį – aukštos moralės ir kultūros žmones, žinančius, kaip kitą nuteikti pozityviai, kaip padėti aplinkiniams. Nebuvome turtingi, turėjome vos 4 hektarus žemės. Tačiau tėvų išmonė ir darbštumas buvo pavyzdiniai. Mama vertėsi siuvėjos amatu, siūdavo nepriekaištingas, stulbinančio grožio sukneles, kurios šiandien prilygtų profesionaliausių dizainerių darbams, prenumeravo „Chanel“ žurnalus. Norėjo, kad ir aš šio amato išmokčiau, galėčiau užsidirbti ir susikrauti kraitį. O tėtis buvo ūkininkas, savo sunkiu darbu šeimai norėjo suteikti viską, ką tuo metu išgalėjo. P. Cvirkos veikalas „Žemė maitintoja“ geriausiai apibūdina, kaip buvo tais senais laikais. O aš labai norėjau mokytis, tobulėti. Apžvelgdama savo gyvenimo ratą, ypatingas akimirkas, nuolat pamenu daug situacijų, kurios džiugina ir graudina. Daug kas širdyje išliks amžinai. Ir visada prisimenu, kodėl būtent toks profesinio kelio pasirinkimas, kaip apsigyvenau Druskininkuose“, – šypsodamasi prisiminimais dalijosi R. Gvazdaitienė.
Pasak ilgametės lietuvių kalbos mokytojos, ji savo mamai visuomet sakė, kad geriau rūbą susiadys, nepavalgys, bet būtinai mokysis. Labai norėjo būti mokytoja, tai žinojo nuo pat jaunų dienų, nebijojo net ir neištekėti. Svarbiausias tikslas ir gyvenimo šviesa buvo mokslas, žinios ir savirealizacija.
„Tęsiau mokslus Širvintose, ten praleidau vienerius mokslo metus, o jau 1940 m. persikrausčiau į Vilnių pas tetą, įstojau į Vytauto Didžiojo gimnaziją. 1941 m., pasirodžius vokiečiams ir prasidėjus suirutėms, neramumams, visas merginas iškėlė į Birutės gimnaziją. Asidūriau 4-oje gimnazijos klasėje. Vidurinę mokyklą baigiau per 5-erius metus, tuomet įstojau į Ukmergės mokytojų seminariją. Taip stipriai to norėjau ir tikėjau savimi, kad pasiskolinau užrašus iš ten besimokančių vyresnių studentų ir iškart įstojau į 3-ią kursą. Studijas baigiau 1944 m. pavasarį, tuomet Rytų Lietuvoje buvo pristeigta progimnazijų, todėl paskyrimą gavau į Gelvonų progimnaziją“, – apie savo profesinį kelią pasakojo mokytoja.
R. Gvazdaitienė su šypsena ir pačiomis geriausiomis emocijos prisimena į darbą ją atvežusį tėvelį. Ten tuo metu bėgiojo mokiniai: antrokai ir trečiokai spėliojo, į kurią klasę ši mokinė keliaus. Prisistatė, kad bus jų lietuvių kalbos mokytoja, nustebimo ir susigūžimo buvo išties nemažai, kol jauną mokytoją mokiniai labai pamilo, o lietuvių kalba tapo vienu mėgstamiausių mokomųjų dalykų.
R. Gvazdaitienė (kairėje) džiaugiasi, kad senjorai susibūrė į senjorų klubą „Bičiuliai“/Asmeninio archyvo nuotrauka
Ypatinga meilė – lietuvių kalbai
„Visos disciplinos man labai sekėsi, bet lietuvių kalba ypatingai patiko. Džiaugiausi, galėdama mokyti mokinius, perteikti visą kalbos vaizdingumą. Prisimenu, kai vienąkart skaičiau Jono Biliūno „Liūdną pasaką“, o joje rusai buvo vadinami „kacapais“. Aš, žinoma, skaičiau originalų tekstą, be jokios cenzūros.
O jau vakare buvau iškviesta aiškintis, kokią uždraustą literatūrą skaitau. Atsilaikiau didvyriškai, paaiškindama, kad tai – literatūra, kuri įtraukta į mokomąją. Bet tuometis gyvenimas buvo kaip ant skustuvo ašmenų“, – gyvenimo patirtimi dalijosi R. Gvazdaitienė.
Ilgametė pedagogė, tik pradėjusi savo profesinį kelią, labai stengėsi pateisinti savo mokytojų, profesorių metodiką, kuria vadovavosi nuo studijų laikų. Žinoma, taisyklės – svarbios, tačiau svarbiausia buvo jas perteikti individualiai kiekvienam mokiniui, vyravo didelė pagarba, supratimas, įsiklausymas. Sunkiai susirgus mylimai mamai, Regina sugrįžo dirbti į mokyklą, buvusią arčiau tėvų. Deja, po mamos netekties čia jai vietos neliko – jaunutę ir visų mylimą mokytoją buvo pakeitusi kita mokytoja.
Buvę mokiniai, jų tėvai kovojo dėl inteligentiškos, visada besišypsančios ir puikią mokymo metodiką turinčios mokytojos darbo vietos. Netrukus ministerijoje buvo pranešta, kad gali grįžti į buvusią darbovietę, uolūs mokinių ir tėvų skundai davė rezultatų.
Bet Regina sulaukė pasiūlymo mokyti ir Dzūkijos krašte, Merkinėje, kurioje tuo metu vyko pokario neramumai.
Drąsi ir iššūkių nebijanti mokytoja pasiryžo keliauti į miestelį, kurio nė nežinojo ir niekada nebuvo ten buvusi.
Jauna, graži, savimi pasitikinti mergina labai patiko Merkinės mokyklos direktoriui, tad ji, jausdama stiprią meilę, gerumą, rūpestį ir pagarbą pamilo tą vyrą. Ir taip Regina Kanclerytė tapo Gvazdaitiene.
Gera gyventi Druskininkuose
Šeimai persikėlus į Druskininkus, labai ilgus savo profesinio kelio metus ji praleido, dirbdama tuometėje Druskininkų 1-ojoje vidurinėje mokykloje, kurioje išleido daugybę puikių mokinių laidų, kuriems su malonumu perdavė meilę gimtajai kalbai. Ne vienas R. Gvazdaitienės mokinys pasirinko žurnalistikos ar lietuvių filologijos studijas.
„Druskininkuose mokiau nuo 1950 m. iki 1995 m., o pedagoginio darbo stažas yra jubiliejinis – 50 metų. Gera gyventi Druskininkuose, labai smagu ir jauku buvo auginti vaikus, kurtis čia su šeima. Kad ir visko būta, pavyko aplink atrasti tiek mielų, gerų, nuoširdžių žmonių. Didžiuojuosi savo auklėtiniais. Šį profesinį kelią pasirinko ir Druskininkuose žinomi žmonės: L. Dudulienė, E. Vilkienė, A. Šuliauskas ir daugybė kitų. Kai šventėme mokyklos dešimtmetį, organizavome labai gražią jubiliejaus šventę, buvo pastatytas baletas pagal K. Kubilinsko „Oželį kvaišelį“, šie prisiminimai patys gražiausi ir tyriausi, šildo mano širdį iki šiol. Buvę mokiniai, studentai puolė padėti ir viską kurti drauge, širdis krūtinėje šoko iš laimės“, – neslėpdama šiltų prisiminimų kalbėjo R. Gvazdaitienė.
„Labai smagu, kad po to senjorai susibūrė drauge į senjorų klubą „Bičiuliai“ – vieninteliai tokie respublikoje. Susirinkdavome kas mėnesį. Kiek pokalbių, kiek klegesio, kiek prisiminimų ir džiaugsmo ašarų būta! Kai sveikata leido, keliavau visur kartu.
Lietuvių kalbos mokytoja R. Gvazdaitienė su malonumu skirdavo laiko šokiui/Asmeninio archyvo nuotrauka
Organizuodavome seminarus, konferencijas, pasikviesdavome literatų, poetų, kitų įžymių žmonių, sukurdavome jaukų ir bičiulišką vakarą. Dėkoju Dievui už visus gyvenimo vingius ir posūkius, lėmusius tokią įvykių seką. Esu dėkinga už puikią šeimą, vaikus, vyrą, su kuriuo kartu nugyvenom labai gražų, jaukų, šeimyninį, pagarbos, meilės ir šilumos apsuptą gyvenimą. Užsispyrusiai pasiekiau savo tikslą tapti mokytoja ir savo mokymu daugybei žmonių įskiepijau meilę gimtajai kalbai. Džiugina buvusių auklėtinių padėkos, nuoširdūs pokalbiai su jais, susitikimai, geras žodis. Visiems kasdien linkiu gyvenimo pilnatvės, laimingų dienų, gerumo savoj širdy ir dalijimosi juo su kitu žmogumi“, – sakė R. Gvazdaitienė.
Parengė Simona Dailydaitė