Kviečiame aplankyti parodą „Tūkstantis druskinių“ iš Druskininkų miesto muziejaus kolekcijos

Druskininkų miesto muziejuje eksponuojama unikali kelerius metus kaupta indelių druskai kolekcija. Nuo vasaros veikianti paroda sulaukia didelio lankytojų susidomėjimo. Dėl savo universalumo ekspozicija patinka ir suaugusiesiems, ir vaikams. Net mažiausiems, neseniai ant kojų atsistojusiems kūdikiams – tai įrodo ant ekspozicinių vitrinų stiklų palikti delniukų, nosyčių ir burnelių atspaudai. Pratęsti parodą buvo nuspręsta, nes lankytojai dažnai klausdavo, ar ji dar bus eksponuojama kitą mėnesį, žmonės žadėdavo vėl atvykti į Druskininkus ir užsukti į Muziejų jos pažiūrėti.

O parodoje lankytojai gėrisi ne tik druskinių prabanga ar kūrėjų fantazija, bet ir džiaugiasi, atradę vieną ar kitą druskinę, tokią, kokią turėjo ar tebeturi savo namuose. Šioje druskinių parodoje matome ir liaudišką XIX a. medinį indelį iš Baltašiškės, pagamintą Jonapolės dvaro vežiko Tamošuko Zakaracko, ir druskinę, kaip skaitytojų padėką dovanotą rašytojui Juozui Baltušiui, ir sidabrines, žymių Europos juvelyrų (Georg Adam Scheid (1838-1921), Hugo Böhn, Michail Zorin, įvairiomis emalėmis, ornamentais puoštas, įstabiausių formų; ir keramines žvėrelių, vaikų knygelių herojų, augalų, vaisių, daržovių, netgi miesto paminklų formų figūrines druskines. Taip pat eksponuojama labai reta XX a. I ketvirčio dekoruota Lietuvos tarpukario miesto Klaipėdos (tuomet – Memelio) turgaus aikštės vaizdo fotografija druskinė „Gruss aus Memel Marktstrasse“. Šią ekspoziciją svariai papildo sidabrinių druskinių kolekcija, kurią paskolino kolekcininkas Zigfridas Jankauskas.

Druskininkų pavadinimo kilmė

Rinkti druskines Muziejui pasufleravo pats kurorto pavadinimas. Nereikia būti labai akylam, kad Druskininkų varde pastebėtum pasislėpusį žodį „druska“. O druskininku buvo vadinamas žmogus, kuris iš druskos gyveno: ją kasė, garino, pardavinėjo, ar net valė. Nėra iki galo aišku, ar vietovės pavadinimas kilo iš tokio vietinių gyventojų užsiėmimo, ar dėl Nemuno krantuose sruvenančių sūrių šaltinių. Jeigu, peržvelgus kitų šalių vietovardžius, sudarytus iš šaknies, reiškiančios „druską“, – Austrijos miestas Zalcburgas (vok. salz – druska), Vokietijos Halė (sen. valų/bretonų žodis halle reiškia druską), JAV Solt Leik Sitis (angl. Salt Lake City – druskos ežero miestas), Prancūzijoje Salies-de-Béarn („salies“ – druskingas vanduo ), – visuose tuose miestuose buvo kasama, garinama arba valoma druska. Istorija pašykšti faktų ir pasakojimų, patvirtinančių vieną ar kitą Druskininkų vardo kilmę. Pasak J. Leontovičiaus, druskininkai buvo ne vien druskos išvežiotojai ir pristatytojai, bet ir patys rūpinosi druskos gaminimu kunigaikščių ar ponų „druskynėse“ bei druskavietėse. Ji buvusi gaminama iš pelenų ir mineralinių druskos vandens versmių. Atrodo, kad druskininkai galėjo būti kartu ir druskos valytojai. Iš kasyklų iškasti druskos gabalai būdavo nešvarūs ir druskai išvalyti reikėjo šio amato išmanymo. Vėlgi tiems gabalams išvalyti buvo naudojami šalia esantys natūralūs vandens telkiniai: upė arba ežeras, kaip ir minėtame Vokietijos mieste Halėje druskos valymui buvo naudojama netoliese tekanti upė Saale (germaniškas žodis, su žodžio „druska“ šaknimi). Gal dėl to ir Druskininkuose tyvuliuojantis ežeras dėl tokios veiklos kažkada senovėje buvo įgavęs druskos skonį ir buvo pavadintas Druskoniu? Teodoras Narbutas, 1844 metais rašydamas Druskininkų istoriją, bandė įrodyti, kad kadaise iš Druskininkų mineralinių vandenų buvo garinama druska pardavimui. Jis rėmėsi 1638 m. istoriniu faktu, pasakojančiu, kad minimais metais kelyje į Pervalką, kurio dvarui priklausė Druskininkų kaimas, buvo plėšikų nužudytas Adomas Micevičius, kuris kaip tik ir vyko pirkti vietinės gamybos valgomosios druskos. T. Narbutas teigė, kad „Lietuvoje tuo metu buvo druskos viryklos“. Jau IV a. pr. Kr. Aristotelis minėjo sūraus šaltinių vandens garinimą. Pasaulio istorijoje (o taip pat ir Druskininkų) tam tikrais kritiniais (karo, bado) gyvenimo atvejais iš mineralinių vandenų buvo gaminama druska maistui.

Apipintas legendomis

Kitą Druskininkų pavadinimo kilmės versiją palaiko vietinės legendos. Viena iš jų pasakoja, kad gilioje senovėje Liškiavos kunigaikštis, bemedžiodamas su savo dvariškiais, persikėlė per Nemuną ir atsidūrė tose vietose, kur šiuo metu yra Druskininkai. Medžioklė sekėsi – už tai kunigaikštis turėjo dievams nušauti sakalą. Ant Nemuno kranto buvo paleistas sakalas, ir kunigaikštis šovė. Sakalas, strėlės pervertas, krito į Nemuną. Kunigaikštis puolė į vandenį jo išgriebti ir pats pasinėrė. Kilo sąmyšis. Dvariškiai šoko į vandenį gelbėti, bet niekur jo nerado. Kunigaikštienė ant kranto labai gailiai pravirko. Liedama sūrias ašaras, ji bėgiojo Nemuno pakrante ir šaukė savo vyrą. Po kiek laiko su sakalu rankose išniro iš vandens kunigaikštis, sveikas ir gyvas. Tose vietose, kur nukrito kunigaikštienės ašaros, iš žemės ištryško sūrūs šaltiniai. Jų senovėje buvo daug: vieni užakdavo, kiti atsirasdavo. Druskininkų gyventojai pasakoja ir dar kitą iš amžių glūdumos atėjusį pasakojimą. Kartą senų senovėje piemenukas užsižaidė su draugais ir praganė galvijus. Persigandęs ir verkšlendamas, jis bėgo jų ieškoti, paklydęs ilgai braidė po Nemuno kranto durpynus, balas. Nežinia, rado jis paklydusius galvijus ar ne, tik žmonės mena: ir niekada negijusios piemenuko kojų žaizdos užsitraukusios. Piemenuko kojas pagydė stebuklingi Druskininkų šaltinių vandenys.

Neginčijamas faktas tas, kad vietovė vienaip ar kitaip susijusi su druska ir kadaise vieno praeities rašytojo buvo pelnytai pavadinta Sūraus vandens sostine. Druskos skonis jaučiamas, tariant ir seniausios bei gausiausios vietinės giminės pavardę Sūrutis (Surmetis, Suraučius, Surowiec), ežero, prie kurio šie gyveno, pavadinimą Druskonis ir netoliese esančio Mergelės akelių ežero, pasak legendos, susidariusių iš priverktų, kunigaikštytės atstumtų jaunikių ašarų, vardą.

Paskelbė Druskininkus gydomąja vietove

Druskininkų versmių genezes pateikia geologai. Prieš tūkstantmečius dabartinio kurorto apylinkėse tyvuliavo jūra. Ten, kur plakėsi bangų mūša ir kaupėsi druskos, susiformavo mineralinių druskų turinčios versmės. Antra priežastis, jų nuomone, gali būti, kad mineralinio vandens atsiradimą nulėmė prieš 500 ar 600 milijonų metų šalia Druskininkų, Mizarų kaime, nukritęs meteoritas. Smūgio būta tokio stipraus, kad jo sukeltas sprogimas pramušė akmeninę Žemės plutą, o pro ją iš ypatingai gilių vandens klodų prasiveržė mineralinio vandens šaltiniai.

Pati Druskininkų kurorto sukūrimo istorija yra susijusi su druskos paieškomis. Pažymėtina, jog druska nuo seno buvo svarbus kasdieninis produktas. Dėl druskos, kadaise Homero pavadintos „dieviškąja substancija“, šalys išsiruošdavo net į karo žygius. Druska Lietuvoje buvo svarbi importo prekė, nes vietinės neturėjo. Pagrindine priežastimi, dėl ko pradėta domėtis druska ir druskingais šaltiniais, reikėtų laikyti 1772 m., kai įvyko Lietuvos ir Lenkijos valstybės I padalijimas, po kurio Austrijai atiteko garsiosios, prie Krokuvos esančios Veličkų druskų kasyklos. Tai paskatino sukrusti Lenkijos ir Lietuvos valstybės valdovą, didikus, nes, jei XVIII a. pabaigoje visoje LDK buvo suvartojama apie 60000 tonų druskos per metus, tai buvo didelis kiekis ir reikėjo rasti pakaitalą tam, kas buvo prarasta. 1772 m. Lietuvai netekus gaunamos druskos iš Lenkijos, buvo susidomėta vietiniais ištekliais. Taigi buvo tiriamas Lietuvos gruntas, ieškoma druskos, o ne mineralinių vandenų. Bet, ištyrus Druskininkų šaltinių vandenis, buvo nuspręsta, kad jie netinkami valgomajai druskai gaminti, bet yra labai panašios cheminės sudėties į jau žinomus Čekijoje, Vokietijoje ir kitus mineralinius vandenis, naudojamus gydymui. Šių duomenų pagrindu Stanislovas Augustas Poniatovskis 1794 m. birželio 20 d. dekretu paskelbė Druskininkus gydomąja vietove. Taigi, jeigu ne valgomoji druska, ar dabartinė Lietuva turėtų tokią šaunią gydančią vietovę?

Turtinga druskos indelių kolekcija

Druskininkų miesto muziejuje kaupiama druskos indelių kolekcija – savotiška duoklė Druskininkų gamtos turtams bei būdas papasakoti vietos istoriją, pasitelkiant žmogaus sukurtus daiktus. Druskinė gali „papasakoti“ apie tai, ar pagaminta ji stovėti ant stalo rūmuose, miestiečio bute, ar paprastoje valstiečio troboje; išduoti, kiek kainavo pati druska. Iš istorijos žinome, kad kadaise gramas druskos buvo lygus aukso gramui. Todėl statyti ant stalo druskinę galėjo sau leisti tik turtingieji. Tokiam brangiam produktui laikyti turėjo būti sukurtas ir ypatingas indas. Viduramžiais ir Renesanso laikais ant įvairių valdovų stalų stovėdavo didžiulės, puošnios nefs – brangakmeniais išpuoštos laivo pavidalo druskinės. Tačiau nefs buvo skirtos ne tik druskai – jos simbolizavo „valstybės laivą“. O druska simbolizavo valdovo sveikatą ir stiprybę, nuo kurios priklausė valstybės stabilumas.

Keraminės druskinės, sukurtos, kaip uždaras indelis su skylutėmis viršuje produktui išbyrėti, žymi naują druskos gamybos vystymosi etapą. 1911 m. Mortono druskos kompanija į savo gaminamą druską pridėjo magnio karbonato ir taip buvo sukurta biri, lengvai iš indelio išbyranti druska. Buvo išspręsta iki šiol maiše ar puode kietėjusios druskos problema. 1920 m. masiškai pradėtos gaminti figūrinės druskos barstyklės (indelis su skylutėmis, angl. salt shaker). Viena iš pirmųjų keramines druskines pradėjo gaminti Vokietijos keramikos gamintoja Goebel. 1930-aisiais, didžiosios depresijos metais, labai išpopuliarėjo druskinės ir pipirinės. Šie indeliai tapo kiekvienų namų puošmena ar kolekcine preke. Pasaulyje esantys keramikos gamintojai buvo priversti apriboti gamybą ir sutelkti dėmesį į mažesnius daiktus: tam labai tiko druskos ir pipirų barstyklės. Tuo metu šiuos indelius pradėjo gaminti kai kurios pasaulyje pirmaujančios keramikos kompanijos. Net garsi Art Deco dizainerė Clarice Cliff (1899-1972) pagamino rankomis dekoruotą asortimentą. 2009 m. rugsėjo mėn. Londone Viktorijos ir Alberto muziejus atidarė „Naujosios keramikos galerijas“, iš viso du kambarius, pristatančius XX amžiaus kolekcijas. Vienas iš šių kambarių skirtas dizainerei Susie Cooper, kitas – Clarise Cliff. Šios dizainerės druskinė bei pipirinė saugomos ir Druskininkų miesto muziejaus kolekcijoje.

Prie druskinių išpopuliarėjimo prisidėjo ir automobilis. Žmonės pradėjo laisvai keliauti, dirbti, atostogauti ir parsivežti iš kelionių įvairių suvenyrų. Taip išsivystė suvenyrų pramonė, o lengvos, pigios, spalvingos druskinės buvo puiki dovana iš svečios šalies. Pasak vieno kolekcininko, tereikia įsivaizduoti, kad gyvenate izoliuotame kaime, o jūsų sūnus ar dukra, studijuojantys didmiestyje, parveža jums lauktuvių vieno ar kito šalies įžymaus architektūrinio objekto mini kopiją – druskinę. Ji nebūtų naudojama buityje, o atsargiai laikoma kaip dekoratyvus, namus puošiantis daiktas. Būtent taip prasidėjo daugelis ankstyvųjų kolekcijų. Nuo 1920-ųjų pabaigos ir 1930-ųjų, taip pat 1940-ųjų ir 1950-ųjų metų pabaigoje didelę šios produkcijos rinkos dalį turėjo Japonija. Gamyba buvo nutraukta po Antrojo pasaulinio karo, o Japonijos po karo pagamintos druskinės, pavadintos „Pagaminta okupuotoje Japonijoje“ arba tiesiog „Okupuota Japonija“, yra labai retos ir labai trokštamos kolekcininkų. Druskos ir pipirų indelių-barstyklių  gaminimo pikas buvo tarp 1920 ir 1960 m., o 1950 ir 1960 m. plastiko gaminiai ypatingai domina kai kuriuos žmones. Plastmasė lūžta, todėl jų yra išlikusių mažiau. Druskos ir pipirų barstyklių dizainą riboja tik kūrėjo vaizduotė. Čia beveik negalima įsivaizduoti nieko, ko nebūtų galima nukopijuoti, kaip druskinės ar pipirinės. Daugelis iš jų atspindi laikotarpio dizainą, spalvas ir buities rūpesčius. Pavyzdžiui, 1940 m. druskinė-viryklė atrodys visiškai kitokia nei 1990-ųjų metų, o, nagrinėdami šiuos skirtumus ir medžiagas, iš kurių druskines padarė, galime suprasti, kaip žmonės gyveno tam tikru laikotarpiu. Druskinių pasaulis neturi jokių ribų: nuo Benvenuto Cellinio Prancūzijos karaliui Pranciškui I iš tvirto aukso pagamintos druskinės, dar vadinamos Didžiąja Druska ir apdraustos už 60 milijonų JAV dolerių, iki proziško plastikinio raudonojo pipiro, kainuojančio vietinėje parduotuvėje vos 75 centus.

Miesto muziejuje druskinių paroda veiks iki gruodžio 10 dienos.

Roma Dumčiuvienė,

Druskininkų miesto muziejaus vyriausioji fondų saugotoja, parodos kuratorė