Naujasis Druskininkų parapijos klebonas V. Vaišvilas: „Bažnyčia turi tapti prestižiniu miesto objektu“

Vos keturis mėnesius Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje dirbantis jaunas, entuziastingai nusiteikęs kunigas Vaidas Vaišvilas jau sulaukė didelio parapijiečių palaikymo, piniginės paramos atnaujinamai bažnyčiai ir altruistinės tikinčiųjų pagalbos, nudirbant įvairius remonto darbus. Bažnyčios atnaujinimui lėšų artimiausiu metu žada skirti ir Druskininkų klubas. Jo prezidentas Albertas Katilovskis savo kolegas ragina paremti bažnyčią, kad kunigo svajonė paversti miesto šventovę prestižiniu ne tik Druskininkų, bet ir visos šalies objektu, kuo greičiau virstų realybe.

Druskininkų parapijos klebonas V. Vaišvilas džiaugiasi, kad jo iniciatyvas palaiko visa bendruomenė/Asmeninio archyvo nuotrauka

O per keletą mėnesių jau matomi akivaizdūs bažnyčios pokyčiai. Jie džiugina parapijiečius ir kurorto svečius, kurie į bažnyčią gali užsukti visą dieną ir matyti, kaip gražėja jų mylima šventovė. Druskininkų parapijos klebonas V. Vaišvilas džiaugiasi, kad jo iniciatyvas palaiko visa bendruomenė.

– Kodėl Jums, vos atvykus į Druskininkus, iš karto kilo mintis imtis bažnyčios atnaujinimo darbų?

– Kiekvienas turi savą požiūrį, kokia švara ir tvarka turi būti tam tikroje aplinkoje. Man, kaip kunigui, atvažiavus į Druskininkų bažnyčią, susidarė įspūdis, kad ji yra labai apleista: sienos – pajuodusios, grindys – supuvusios, langai – sutrūniję, supuvę, šildymo vamzdžiai – surūdiję. Akį rėžė ir rožine spalva nudažytos sienos su plytų imitacija… Zakristijoje, kurioje reikia priiminėti žmones, aplinka taip pat buvo labai niūri: nevarstomi langai, viskas purvina, pajuodę, grindys supelijusios… Tualetas nepritaikytas nei sveikiesiems, nei neįgaliesiems. Kartais kaimo bažnytėlėje matydavai daugiau tvarkos, nei čia. Supratau, kad taip neturėtų būti.

Apie kokią dvasinę švarą galima kalbėti tokioje aplinkoje, kuri vargina? Juo labiau, kad tai yra Dievo namai, šventovė, miesto širdis. Čia prasideda ir baigiasi mūsų gyvenimai. O ką mes, įėję į bažnyčią, matėme?

Žinoma, akys gali priprasti, ir galima daug ko nepastebėti. Manau, tikrai sveika, kai kas nors iš šalies pasižiūri, kiek kritiškiau įvertina ir pasako, kad čia kažkas yra negerai.

Bažnyčia turi būti švari, joje turi būti malonu būti, todėl ir norėjosi viską sutvarkyti. Ką jau kalbėti apie altorių, kur aukojama auka, kur prasideda žmogaus gyvenimas nuo jo gimimo iki išėjimo į Amžinybę. Kur žmogus ateina melstis ir savo lengvu, ir džiaugsmingu, ir labai sunkiu laikotarpiu.

Druskininkų bažnyčią lanko ir kurorto svečiai. Kai tie žmonės atvyksta, mes juos taip pat turime pasitikti garbingai. Ir parodyti, kad ši vieta buvo šventa mūsų tėvams ir seneliams, yra šventa mums ir tokia išliks ateinančioms kartoms.

Naujai paauksuotas Gailestingumo Motinos paveikslas, sutvarkius koplyčią, bus grąžintas į ten esantį altorių/Druskininkų bažnyčios archyvo nuotrauka

– Jūs, pamatęs, kad bažnyčioje yra daug keistinų dalykų, užuot daugžodžiavęs, iš karto ėmėtės konkrečių darbų. Kas jau padaryta, kas daroma ir kokių planų dar turite?

– Pirmiausia reikia išsivalyti bažnyčioje susikaupusį purvą. Buvo mintis bažnyčioje esančioje Mergelės Marijos gailestingumo motinos koplyčioje padaryti visą dieną trunkančią Švč. Sakramento adoraciją. Kai ėmėmės darbų, pastebėjome, kad ta koplyčia buvo paversta tarsi sandėliu, kuriame buvo daug nereikalingų daiktų. Pamatėme, kad altorius yra purvinas ir nuo statybos pradžios su juo, regis, nieko nebuvo daryta. Medžiagos, kuriomis buvo aptrauktas Mergelės Marijos paveikslas, kai kurios altoriaus detalės buvo drėgnos ir sutrūnijusios. Sienų dažai padengti ant kreidos, langai, vitražai – išbyrėję, tarp vitražų buvo sluoksnis musių, paukščių gaišenų… Negalime bažnyčioje tokiu oru kvėpuoti! Tokioje betvarkėje negalime sau leisti išstatyti Švč. Sakramento maldai.

O kai pajudinome altorių ir pamatėme jo būklę, tada jau reikėjo tvarkyti viską. Pirmiausia – perdažyti koplytėlę. Valdas Danielius su žmona Alina nupirko ir paaukojo dažus koplyčiai ir skyrė 2000 eurų lango pakeitimui. Apšvietimą dovanojo architektas Kęstutis Pempė. Mums reikėjo surinkti pinigėlių smėliavimui, patinkavimui, kur reikia, kitiems smulkiems darbams, betonui, grindų šildymo įrengimui – kad dingtų drėgmė, ir žmogui būtų malonu ten būti.

Kai pradėjome tvarkyti koplyčią, pastebėjome, kad ir zakristija bei du koridoriai – aplinka, kur dažniausiai žmonės ateina susitikti su kunigu, užsakyti Šv. Mišias, kurioje renkasi jaunieji patarnautojai, – irgi ne geresnės būklės, nei pati koplyčia. Po grindimis kaupėsi drėgmė, buvo sena, supuvusių laidų elektros instaliacija. Ją pakeitėme. Bent jau dalyje bažnyčios, kur yra altoriaus dalis.

Toje pusėje sienos yra nusmėliuotos ir paruoštos naujam dažymui. Paruoštas grindų šildymas. Padarėme, kad būtų šildomos grindys ir visoje presbiterijoje, kad vaikams, kurie ateina patarnauti į Šv. Mišias, nešaltų kojos. Manau, kol neįsirengėme visos bažnyčios grindų šildymo sistemos, tai ta pusė bažnyčios, kurioje šildomos grindys, pasitarnaus, kaip didelis radiatorius, duos daugiau šilumos, nei seni, prie didžiulių langų esantys radiatoriai. Nei jie ekonomiški, nei ką nors šildo, nei drėgmę naikina…

Pakeitėme ir apšvietimą koridoriuose ir zakristijoje, kad būtų jauki aplinka, kurioje žmonėms būtų malonu būti, patogu laukti, pasivaišinti kava.

Paskaičiavome, kad, jeigu pavyktų surinkti aukų nusipirkti putoplasto ir žarnelių, kurios reikalingos grindų šildymui, tereikėtų vos poros savaičių, ir visoje bažnyčioje būtų šildomos grindys. Po to beliktų tik sutaupyti lėšų tinkamai grindų dangai. Manau, kad čia reiktų dėti grindis tokias, kurios būtų šventovės puošmena, net ir po 100 metų džiugintų lankytojus. Tam galėtų būti naudojamas marmuras.

O kol kas šildomų grindų vieta bus uždengta kilimine danga, kad nereikėtų žmonėms klauptis ant betono ir juo vaikščioti, kol ateityje įsigysime tinkamą grindų dangą. Ieškojome pigiausio varianto, kad neišlaidautumėme.

Šildomų grindų įrengimas/Druskininkų bažnyčios archyvo nuotrauka

– Tvarkydami bažnyčią, joje aptikote ir ten buvusių, bet, deja, neprižiūrėtų vertybių?

– Radome labai vertingų paveikslų: „Šv. Bonaventūra“, „Šv. Petro atgaila“, „Šv. Antanas Paduvietis“. Visus juos atidavėme restauruoti, nes jų būklė, restauratorių iš Vilniaus vertinimu, buvo prasta. Jie bus restauruoti, sutvarkyti ir grąžinti Druskininkų bažnyčiai, kad liktų tiems, kas gyvens ir po mūsų. Nes tai yra Druskininkų bažnyčios vertybės.

Švč. Mergelės Marijos, Dievo motinos paveikslas taip pat buvo labai prastos būklės. Patys parapijiečiai paaukojo aukso, jis buvo išgrynintas Vilniaus chemijos institute, ir tuo auksu atnaujinti visi Mergelės Marijos rūbai. Užtiesta nauja drobė. Kai tik bus baigta dažyti koplyčia, mes ją garbingai įkelsime į altorių pagerbimui ir toje koplyčioje visą dieną bus Šv. Sakramento adoracija bei jos tiesioginė transliacija internetu. O kai bažnyčia vakare bus uždaryta ir ji nebevyks, tuomet bus transliuojamas Švč. Mergelės Marijos paveikslas iš Druskininkų bažnyčios.

– Druskininkų bažnyčia vienintelė šalyje turi Šv. Valentino relikviją. Ar turite planų, kaip galima būtų ją išpopuliarinti?

– Čia yra vienas iš ateities projektų, nes Šv. Valentino relikvija – labai vertinga. Lietuvoje niekur kitur tokios nėra. Juk kasmet vasario 14-ąją Šv. Valentino šventę švenčia net ir netikintys žmonės. O jie, tarkime, tikrai galėtų atvažiuoti į Druskininkus ne tik vakarienės, bet ir aplankyti Druskininkų bažnyčią. Jeigu pora mato bendrą savo gyvenimo kelią, galėtų kartu pasimelsti prie Šv. Valentino relikvijos, prašyti jo tos šviesos ištirti savo santykius ir turėti aiškų apsisprendimą – eiti šeimos keliu ar vis dėlto sustoti ir rimčiau pagalvoti apie savo pasirinkimą, vadovautis ne tik jausmais, bet ir protu.

– Akivaizdu, kad per keletą mėnesių su parapijiečiais užmezgėte labai gerą kontaktą. Jie remia Jūsų idėjas ir aukoja bažnyčios remontui.

– Beveik viskas, ką iki šiol padarėme bažnyčioje, atlikome be jokios paramos. Pinigus bažnyčiai suaukojo parapijiečiai. Tiesa, prieš porą savaičių 3000 eurų skyrė Druskininkų savivaldybė, o 1000 eurų yra paaukojusi kavinė „Toli toli“. Tai, kas padaryta ir kas yra užsakyta padaryti – net ir tie patys langai, kurie buvo išbyrėję – nuveikta už bažnyčią lankančių žmonių paaukotus pinigus. Manau, kad kiekviena Druskininkų šeima yra prie to prisidėjusi. Daug dalykų žmonės daro ir iš idėjos, ir tai yra labai daug! Kad ir tas mano minėtas parapijiečių paaukotas auksas, skirtas Mergelės Marijos paveikslui atnaujinti.

Alantos ir Petro Masiulių šeima nupirko mišių taurę bažnyčiai ir skyrė auką tabernakulio, kur saugomas Švenčiausias Sakramentas sutvarkymui – jis buvo nesaugus laikyti Sakramentą ir neatitiko liturginių Bažnyčios reikalavimų.

Labai geranoriškas buvo žmogus, kuris mums betonavo grindis. Elektros instaliaciją, už darbą neimdamas pinigų, sutvarkė elektrikas Tomas Kalinauskas. Šie darbai – tai jų pačių ir jų šeimų aukos. O juk ne kiekvienas ir savo darbą, ir savo laiką gali paaukoti bažnyčiai!

– Druskininkų bažnyčios parapija vis labiau matoma ir socialinėje erdvėje, o Jūsų galvoje jau kirba naujos idėjos…

– Mūsų „Facebook“ puslapį administruoja patys parapijiečiai, jau greitai turi pasirodyti ir mūsų interneto puslapis. Jis bus reprezentacinis, ten bus ir tiesioginė transliacija iš bažnyčios. Manome, kad žmogus, užsukęs į mūsų interneto svetainę, turi matyti ir pačių Druskininkų reprezentaciją. Ji turi atspindėti parapijos bendruomenės, druskininkiečių ir pačių Druskininkų charakterį bei stilių.

Tie keturi mėnesiai, kai dirbu Druskininkuose, buvo labai užimti. Neturėjau laiko sau, atrodė, kad visą laiką turiu ką nors daryti. Man net baisu, kad laikas labai greitai eina, o darbų yra labai daug.

Turiu ir nemažai idėjų ir dėl paties parapijos gyvenimo, ir įprastų rekolekcijų, ir net konferencijų, kurias galėtų vesti į Druskininkus atvažiavę svečiai. Tie, kurie nori, tobulėti. Galbūt Druskininkuose, Parapijos namuose, galėtų bent jau porą kartų per mėnesį veikti toks „mini universitetėlis“, kuriame žmonės galėtų pastudijuoti teologiją ir filosofiją. Tie dalykai yra labai svarbūs žmogaus mąstymui, praplečia jo pasaulėžiūrą, regėjimą ir mąstymą. Kiekvienam žmogui, manau, derėtų susipažinti su filosofija ir teologija, kad išlaisvėtų jo mąstymas.

– Po šv. Mišių su parapijiečiais atsisveikinate asmeniškai.

– Atsisveikindamas su savo parapijiečiais, noriu juos pamatyti, pažiūrėti jiems į akis, paspausti ranką. Aš jų kunigas, mes esame bendruomenė, tikintieji. Tarp mūsų neturi būti atstumo ar juo labiau – baimės.

– Druskininkiečiai džiaugiasi, kad jų parapijai vadovauja kunigas Vaidas. Kaip Jūs pats vertinate Druskininkų parapiją ir čia gyvenančius bei bažnyčią lankančius žmones?

– Iki šiol 15 metų buvau rektoriumi, taigi tokios parapijos patirtis man pačiam yra nauja. Mano kunigavimas ir iki tol buvo kitoks. Toje Šventovėje, kurioje dirbau, aš viską pats sukūriau. Iš paprastos koplyčios padariau tarptautinę šventovę, žinomą visame pasaulyje. Su tarptautinėmis transliacijomis. Iš pradžių įdėjau daug pastangų, teko vežioti Gailestingojo Jėzaus paveikslą įvairiose pasaulio šalyse į katalikų bendruomenes, jį  garsinti, kad jie ką nors sužinotų apie Vilnių. Kiek buvo nueita sunkaus kelio, kad būtų tiesioginė transliacija į Ameriką, Ispaniją, Italiją. Kalbėjau su žmonėmis, kurie net nežino, kas yra ta Lietuva ir Vilnius. Ką jau kalbėti apie mažytę koplytėlę… Bet mes tai padarėme, net už transliacijas nieko nereikėjo mokėti.

Žinoma, buvo ir tokių, kurie pavydėjo, pyko, bandė skleisti gandus, juodinti ir kenkti. Bet viską geriausiai parodo laikas, labiausiai viską gali įvertinti ir pamatyti patys žmonės, tikintieji.

O Druskininkuose žmonės labai malonūs. Ir tie, kurie eina į bažnyčią, ir tie, kurie neina. Bet juos sutinku mieste. Aš nejaučiu jokio diskomforto su kuo nors bendrauti. Man viskas labai gerai. Geri santykiai su jaunimu. Jie patys irgi stengiasi. Jaučiu, kad ir patys žmonės labai puikiai priima permainas, nori pokyčių. Juk, jei žmonės nenorėtų ką nors keisti, ar kas nors vyktų?

Jeigu mes nematome savo vaikų bažnyčioje, ne vaikus turime kaltinti. Turime savęs paklausti, kodėl jie neina. Kokią mes aplinką sukuriame bažnyčioje, kad jie nenori į ją ateiti? Kiek mumyse dar yra gyvų stereotipų, baimių, klaidingų mokymų ir įsivaizdavimų, kurie nieko bendro neturi su bažnyčia? Ar mes jais gyvename ir kartu klaidiname kitus?

Ar mes turime bažnyčios ir krikščionybės patirtį, ar mums tradicijos ir prietarai yra svarbesni už geraširdiškumą, kurio iš mūsų nori Kristus? Pats Kristus mirė ant kryžiaus, jo širdis buvo perverta iš meilės mums. Jeigu mes tuo tikime, tai patys turime pirmiausia dalinti meilę, nusiraminimą, paguodą. Mes, tie, kurie einame į bažnyčią, turime tapti geriausiais draugais, broliais ir seserimis visiems. Ir ypatingai tiems, kurie neina į bažnyčią. Ir neskubėti mokyti ar mėginti atvesti į bažnyčią.

Asociacijos „Druskininkų klubas“ prezidentas Albertas Katilovskis sako, kad jam svarbu prisidėti prie Druskininkų bažnyčios atnaujinimo, kad ji būtų išskirtinis, kurortą reprezentuojantis objektas. Paremti bažnyčią jį pirmiausia paskatino žmona Romutė. „Per paskutiniuosius 20 metų mes sugebėjome išpuoselėti savo miestą taip, kad mums pavydi pusė Lietuvos. Ko gero, dėl to pavydo tenka kai kuriuos pastatus ir nugriauti. Taigi ir bažnyčia turi atitikti mūsų miesto lygį. Mes, ko gero, per daug nekreipdavome dėmesio, kaip ji iki šiol atrodė. O kai atvažiavo jaunas, energingas klebonas Vaidas, dirbęs sostinėje, kuris ten buvo mylimas jaunimo, jis į viską pažiūrėjo naujomis akimis ir parodė, kokia apleista buvo mūsų bažnyčia“, – pasakojo A. Katilovskis. Jis prisiminė, kad kunigas, apsilankęs Druskininkų klube, akcentavo, jog Druskininkų bažnyčia turi tapti prestižiniu objektu, vienu iš gražiausių visoje Lietuvoje.

„Jeigu galima taip pasakyti, tai jis savo charakteriu, užsispyrimu ir noru padaryti ką nors gražaus mūsų miestui man primena Druskininkų savivaldybės merą. Juokais vadinu jį „Malinausku su sutana“. Mane nustebino, kad klebonas Vaidas, nors pakankamai jaunas, gerai išmano ir statybų, ir meno, ir restauravimo sritis. Kai lankėmės bažnyčioje, jis pristatė septynioliktojo amžiaus paveikslus, kurie buvo mūsų bažnyčioje ir beveik niekas apie juos nežinojo. Aukodami lėšas, mes jas aukojame bažnyčiai, kuri liks mums, mūsų bendruomenei – tai bandau paaiškinti visiems savo kolegoms ir klubo nariams. Mes tvarkome savo aplinką, savo namus. Tai žavi labiausiai. Bažnyčia – labai svarbi bendruomenės gyvenimo dalis, be kurios išsiversti neįmanoma. Turime pasistengti, kad mūsų tėvai, seneliai, visi tikintieji, kurie be bažnyčios neįsivaizduoja savo gyvenimo, lankytų atnaujintą, išpuoselėtą šventovę. Tai raginu padaryti ne tik mūsų klubo narius, bet ir kitus verslininkus. Jeigu laikome save gerais vadovais, lyderiais tose srityse, kuriose dirbame, negalime likti nuošalyje. Turime būti sektinas pavyzdys visose srityse. Parama bus mūsų kalėdinė dovana Druskininkų bažnyčiai. Ją paremsime jau ne pirmą kartą – esame padovanoję karilioną, kurio garsus druskininkiečiai ir miesto svečiai girdi kasdieną“, – mintimis dalijosi A. Katilovskis.

Parengė Laima Rekevičienė

Buvo subyrėję koplyčios vitražai ir nesandarūs langai/Druskininkų bažnyčios archyvo nuotraukaŠildomų grindų įrengimas/Druskininkų bažnyčios archyvo nuotrauka