„Lietuvi, pažink Karaliaučių…“
„Lietuvi, pažink Karaliaučių…“, – taip ragino Arvydas Juozaitis knygos „Karalių miestas be karalių“ pratarmėje, nes tame krašte pirmąją lietuvišką knygą parašė M. Mažvydas, lietuviškai – apsisprendė gyventi K. Donelaitis, mūsų antrosios knygos („Metai“) autorius. Nes ten buvo Mažoji Lietuva…
Į pažintinę kelionę po Kaliningrado, vadinto Tvankste, Kionigsbergu, Karaliaučiumi, Kruleviecu, sritį mus spalio 18-19 dienomis pakvietė Trečiojo amžiaus universiteto atsakinga organizatorė Onutė Malaškevičienė. Keliavo 43 žmonės.
Kirtę Lietuvos-Rusijos sieną, planavome aplankyti Tolminkiemį (dabar – Čistije prūdy), kuriame visą gyvenimą pastoriavo, dirbo, kūrė K. Donelaitis. Turėjome apžiūrėti bažnyčią, kurios kriptoje palaidotas lietuvių grožinės literatūros pradininkas, Deja, planai žlugo, nes atvykome per anksti – muziejus buvo dar užrakintas. Pagelbėjo Trečiojo amžiaus universiteto „studentės“ – Dalia Vekterienė papasakojo apie K. Donelaičio asmenybę ir kūrybą, o Irena Gudelionytė padeklamavo ištrauką iš Justino Marcinkevičiaus poemos „Donelaitis“.
Iki Kaliningrado važiavome per nykius laukus: žolių stagarai – pajuodavę, nenupjauti, dirvos neartos, neapsėtos. Žaliuoja ne žiemkenčiai, kur ne kur – tik rapsai. „Naujieji prūsai“ nenori ūkininkauti, nes, anot gidės, sunku užaugintas gėrybes parduoti.
Karaliaučius iki 1255 m. vadintas Tvanksta, 1945 m. atiduotas Rusijai ir 1946 m. liepos 4 d. oficialiai pavadintas Kaliningradu. Tai – Baltijos jūros uostas. Po karo apie du dešimtmečius dar buvo pilnas griuvėsių. Dabar miestas sukelia savotiškos vokiečių ir rusų kultūros „mišrainės“ įspūdį. Pilki griozdiški sovietiniai pastatai maišosi su raudonais tipiškos vokiškos architektūros likučiais, vienas kitas – gražiai restauruotas. Akį traukia modernių namų kvartalai. Priemiesčiuose – naujos statybos, remontuojami keliai. Stebina žmogaus šėtoniškas geismas karu naikinti, griauti, o paskui… – vėl atstatyti. To pavyzdys – Katedra.
Ši gotikinė bažnyčia statyta 1333-1380 m. Jos aukštis – 32 metrai. Katedros istorija – lyg pati Katastrofa. 1544 m. ji nukentėjo nuo gaisro. Restauravo. Bet 1944 m. rugpjūtį ir 1945 m. balandį subombardavo. XX a. planavo visai nugriauti, bet vietiniai gyventojai pasipriešino, tad po 1994-2005 m. rekonstrukcijos įrengė protestantų ir stačiatikių koplyčias bei miesto istorijos muziejų. Dabar mes, ekskursantai, klausėmės vargonų muzikos atstatytoje puošnioje katedroje. Katedros profesorių rūsyje palaidotas filosofas ir mokslininkas I. Kantas. Pagarbiai pastovėjome prie jo kapo.
Daug įspūdžių paliko ir povandeninio laivo B-413 apžiūra. Jis buvo pastatytas 1968 m. tuomečiame Leningrade ir 30 metų tarnavo Šiaurės ir Baltijos laivynuose iki atominių povandeninių laivų atsiradimo.
Kitą dieną aplankėme Jantarnyje (Palmininkuose) esančias gintaro kasyklas, kuriose gintaras pramoninu būdu išgaunamas ir apdirbamas nuo 1875 m. Iškastą melsvąjį molį plauna stipria jūros vandens čiurkšle. Kasmet Jantarnyje iškasama po 400 tonų gintaro, 65 proc. pasaulio gintaro atsargų guli čia, o ne Lietuvoje. Gintaro muziejaus eksponatai švyti jaukia, šilta spalva.
Paskutinė kelionės stotelė – Baltijos pajūryje esantis ramus ir jaukus Svetlogorsko kurortas. Kadaise čia buvo mažytis žvejų kaimelis, kuris dėl išskirtinės vietos prie Baltijos jūros, netoliese esančio ežero, mineralinio vandens ir gydomojo purvo tapo turtingų vokiečių atostogų vieta, o 1820 m. oficialiai tapo kurortu. 1930 m. – Svetlogorsko „aukso amžius“.
Kai šį miestą perdavė Rusijai, vokiečiai, palikę savo vasarnamius ir kitus statinius, pasitraukė. Ir dabar akį traukia vokiškos architektūros vilos. Svetlogorskas vadinamas botanikos sodu, nes seniau, kaip mokestį už įvažiavimą į miestą, žmonės turėjo dovanoti kokį nors augalą. Taip čia atsirodo viso pasaulio medžių, krūmų, gėlių. Vietiniai giriasi žaluma, žemomis kainomis ir viliasi pralenkti mūsų Palangą.
„Kiekviena kelionė baigiasi. Iš Karalių miesto lietuviui reikia grįžti į Lietuvą“, – rašo A. Juozaitis. Mes turėjome grįžti Kuršių Nerijos keliu Rusijos pusėje ir grožėtis. Deja, ankstyvos spalio sutemos uždengė tas grožybes…
Trečiojo amžiaus universiteto lankytojai keliavo po Karaliaučiaus kraštą/Asmeninio archyvo nuotraukos
Ona Malaškevičienė