Menininkė Rūta Burbulė: „Druskininkai – nuostabus miestas gyventi ir kurti“
Dailininkė Rūta Burbulė, save vadinanti šimtaprocentine vilniete, dabar gyvena ir kuria Druskininkuose, nors, pasak jos pačios, anksčiau niekada nė nepagalvodavusi, kad gyvens mažame miestelyje. Moteris savo sprendimu persikelti į Druskininkus yra patenkinta: „Druskininkai – nuostabus miestas gyventi ir kurti.“
Dailininkė R. Burbulė sostinę iškeitė į Druskininkus ir čia mėgaujasi kūrybine laisve/Asmeninio archyvo nuotrauka
R. Burbulė nuolat dalyvauja įvairiose parodose, rengia tapytų drabužių kolekcijų pristatymus, dalyvauja ir tarptautiniuose šilko tapybos konkursuose, yra 2017-aisiais Prancūzijoje surengto tapybos ant šilko konkurso laureatė. Menininkė trejus metus ėjo Lietuvos šilko tapybos asociacijos prezidentės pareigas, tačiau jų teko atsisakyti, kai priėmė sprendimą pakeisti gyvenamąją vietą.
– Kas lėmė sprendimą apsigyventi Druskininkuose?
– Pirmą kartą gyvenime Druskininkus aplankiau per praėjusias Kalėdas. Pamačiau eglučių parką, pavakarieniavau šalia Vandens parko esančiame restorane. Tuo pažintis tąsyk ir baigėsi. Tačiau, pasibaigus vaikų mokslo metams, – auginu jaunesniojo mokyklinio sūnų ir dukrą – jaučiausi labai pavargusi nuo Vilniaus keliamo streso, nuolatinių, visą dieną besitęsiančių „kamščių“, begalės žmonių, lakstymo po vaikų būrelius. Pajutau, kad reikia judėti kita kryptimi – norėjau ramybės, vienatvės, svajojau pabėgti nuo visų… O tai, kad pasirinksiu Druskininkus, man ir pačiai buvo labai netikėta: juk čia neturiu jokių giminių – tik keletą pažįstamų žmonių. Daug kas bandė atkalbėti nuo tokio pasirinkimo. Vasara greitai prabėgo ir, likus vienai savaitei iki rugsėjo 1-osios, galutinį sprendimą priėmiau labai greitai, nes vaikams juk reikėjo pradėti naujuosius metus, eiti į kažkurią mokyklą. Taigi laiko ilgiems apmąstymams nebebuvo. Greitai susimečiau visą kalną daiktų, baldų, ir atsiradau čia. Džiaugiuosi, kad tam tikras, galima sakyti, atsitiktinumas padėjo priimti gerą sprendimą ir dėl patalpų studijai. Atsikrausčiusi gyventi į Druskininkus, ieškojau patalpų, kuriose galėčiau įsirengti savo studiją. Apžiūrėjau nemažai, bet nei viena netraukė. Ir tada netikėtai vienų patalpų, kurių atsisakiau, savininkė paskambino man ir, žinodama mano situaciją, papasakojo apie būsimą „Menų kalvę“, davė kontaktus – juk aš nieko iš Druskininkų menininkų nepažinojau. Kreipiausi dėl studijos į „Menų kalvę“, tikėdamasi, kad tai bus ir puiki galimybė susipažinti su čia kuriančiais dailininkais, įsilieti į jų gretas, dirbti po vienu stogu, bendradarbiauti. Esu veikli, mane domina įvairūs meniniai projektai, taip pat prisidedu prie labdaringų veiklų, o „Menų kalvėje“, tikiuosi, bus plėtojama daug įdomių veiklų.
„Menų kalvėje“ R. Burbulė siūlo tapybos ant šilko kursus suaugusiems/Asmeninio archyvo nuotrauka
– Kokias edukacines programas siūlote „Menų kalvėje“?
– „Menų kalvėje“ siūlau tapybos ant šilko kursus suaugusiems. Su vaikais dirbu vienkartinėse edukacijose: stovyklų, išleistuvių, švenčių, gimtadienių ar kitų veiklų metu. „Menų kalvėje“ rengiamų užsiėmimų metu moterys susipažįsta su šilku, jo istorija, bei viską išbando praktiškai. Išmoksta įsitempti šilką ant rėmo, piešti eskizo kontūrus, lieti dažus ir įvairiausiais būdais marginti šilką. Mokėti piešti nebūtina, o rezultatas – nenuspėjamas, visada originalus. Be to, kiekvienas dalyvis namo iškeliauja su jo širdžiai mielu, paties sukurtu darbeliu, kuris džiugins tikriausiai ne vienerius metus.
– Kokie įspūdžiai iš susitikimų su lankytojais, besidominčiais Jūsų kūryba, šiomis edukacijomis?
– Dirbu šilko tapybos srityje daugiau nei dešimtį metų, turiu daug tapymo patirties, daug metų Vilniuje dirbau analogišką darbą, susijusį su žmonių mokymu, ir ši veikla man labai patinka.
Tad jokių netikėtumų nebuvo: pasikeitė tik vieta ir žmonių veidai, o mano darbas liko toks pat. Tiesa, pačioje pradžioje truputį nuogąstavau, ar bus norinčių pas mane ateiti, bet labai džiaugiuosi, nes mano lūkesčiai viršyti bent keletą kartų. Nesitikėjau, kad bus toks didelis susidomėjimas šia sritimi!
– Koks buvo pačios kelias į meną?
– Nuo pat vaikystės esu glaudžiai susijusi su menu. Būdama kelerių metų, pradėjau lankyti moksleivių rūmų dailės būrelį. Po to Stasio Vainiūno muzikos mokykloje mokiausi dailės specialybės. Baigiau keturmetę Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą, apsigyniau diplominį darbą portretų tema. Daug metų mokiausi papildomai piešimo pas dėstytoją Marijų Piekurą. Įstojau į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, taip pat tapybos specialybę. Apsigynusi interaktyvaus dizaino diplomą, įgijau audiovizualinio meno ir meno pedagogikos bakalauro laipsnius. Parašiau dailės edukologijos magistro darbą „Populiariosios kultūros vaizdinių panaudojimas plečiant vaikų vizualinę raišką dailės būrelyje“. Vėliau gilinau žinias įvairiuose seminaruose bei mokymuose pasirinktoje šilko tapybos srityje.
R. Burbulės sukurta skara pelnė apdovanojimą Prancūzijoje surengtame šilko tapybos konkurse)/Asmeninio archyvo nuotrauka
– O kaip atradote tapybą ant šilko?
– Senokai ir visai netikėtai. Anksčiau tapydavau aliejiniais dažais, bet dėl įvairių kvapų, naudojamų skiediklių, vaitspirito, terpentino ir panašių dalykų, nusprendžiau atsisakyti tapymo šiais dažais, o atsiradusią spragą užpildžiau tapyba ant šilko. Pabandžiusi nulieti mažytę skarelę, labai susižavėjau visu procesu, ir tapau ant šilko iki šiol. Man tai – atsipalaidavimas, užsimiršimas nuo rūpesčių, noras išbandyti skirtingų technikų derinius ir smalsumas – kaip atrodys baigtas darbas? Tapau įvairius aksesuarus, skareles ir šalikėlius, kaklaraiščius, sukneles, tunikas, kaftanus, užuolaidas bei paveikslus. Visa mano darbinė veikla teikia man labai daug džiaugsmo.
Suknelių kolekcijos pristatymas (Kairėnų botanikos sode, 2016 m.)/Asmeninio archyvo nuotrauka
Paroda „Moters pasaulis“ („Žalgirio arena“, 2018 m.)/Asmeninio archyvo nuotrauka
– Suknelės ir tapyba ant šilko – kuo ypatinga ši veikla Jūsų kūrybinėje biografijoje?
– Tik pradėjusi tapyti ant šilko, liejau skareles ir šalikėlius, dar paveikslus, o vėliau mano mama paprašė suknelės. Norėjosi išbandyti kažką nauja, ir nuliejau suknelę… Nebuvo paprasta, nes reikėjo įtempti ant medinių rėmų didelius gabalus medžiagos ir bent jau numanyti, įsivaizduoti, kur tapoma vieta bus pasiūtoje suknelėje. Bet po šio pirmojo sėkmingo bandymo jau nebegalėjau sustoti: antra, trečia suknelė. Ilgainiui atsirado užsakymų. Ir man vis dar patinka lieti sukneles. Ieškau drabužių fasonų, derinu su siuvėja, mėginu įvairius technikų derinius, daug valandų tapau. O išvydusi rezultatą, džiaugiuosi. Praeina ne mėnuo ir ne du, kol sukuriu, pagaminu suknelę, tad per tą laiką susigyvenu su kiekviena iš jų, kiekviena iš jų turi ir savo istoriją.
Rūtos Burbulės surengtos parodos: „Moters pasaulis“ (4 suknelių kolekcijos pristatymas, „Žalgirio arena“, 2018 m.); „Rock n Roll“ (16 tapytų suknelių kolekcijos pristatymas, „Comfort hotel LT“, 2017 m.); „Miglos“(Ignalinos krašto muziejuje, 2016 m.); „Susapnavau“ (Reškutėnų tradicinių amatų centre, 2015 m.); „Autorinė dizainerės Rūtos Burbulės paroda“ (Marijos ir Jurgio šlapelių name muziejuje, 2014 m.); „Gyvenimo smulkmenos“ (Vilniaus specialiuose socialinės globos namuose, 2013 m.) ir kitos. Bendros su kitais autoriais parodos: „Paroda“ (Emsy degalinių parodų salėje, 2018 m.); „Trise valtyje“ (Taujėnų dvare, 2018 m.); „Moters pasaulis“ („Žalgirio arena“, suknelių kolekcija, 2017 m.); „Varlytė keliauninkė“ (Utenos kultūros centro dailės galerija, 2016 m.); suknelių kolekcijos pristatymas (Kairėnų botanikos sode, 2016 m.); „Kur dingo varlytė?“ (Vilniaus universiteto botanikos sode, 2016 m.); „Žali taškai“ (Lietuvos technikos bibliotekoje, 2016 m.); „Angelų pasakos“ (Sapiegų parke, 2015 m.); Šilko tapybos asociacijos narių paroda (Švenčionių Nalčios muziejuje, 2015 m.); „Švytėjimas“ (Beepart kultūros centre, 2014 m.).
Parengė Ramunė Žilienė