Mažas ,,Vaikų šalies“ jubiliejus

Jei matuosime suaugusiųjų laikmačiu, tai 15 metų nelabai ir daug. Tačiau, jei matuosime vaikų matu, tai jau jubiliejus. Tai 3 kartus po 5. 

Jau penkioliktą kartą Merkinė šventė „Vaikų šalies“ šventę.  Kai kurie vaikai ir iš vaikų amžiaus išaugo drauge su šia švente. O šių metų renginiai ne visai tokie, kaip visada. Jie įsikomponuoja į Merkinės – mažosios kultūros sostinės renginių eilę.  Dėl to ši diena prasidėjo su trenksmu. Buvo nepaprasta vasariška švenčiančių vaikų ir „Trimito“ eisena – nuo pagrindinės mokyklos iki piliakalnio. Jūs teisingai supratote – žavių, linksmų, džiūgaujančių vaikų eisena su Valstybiniu pučiamųjų instrumentų orkestru.

Taip, tai mūsų kultūros pasididžiavimas, kuriantis jau 59-ąjį sezoną, bendradarbiaujantis su žymiausiais Lietuvos bei užsienio atlikėjais, kompozitoriais ir dirigentais, jo vadovas D. Staponkus, vyr. dirigentas U. Vaiginis. O priekyje žygiavo grakščios šokėjos su vadove L. Bernatavičiene.  Dauguma merkiniškių buvo kviesti į renginį iš anksto ir prisijungė prie eisenos. Tie, kurie negalėjo, nors iš namų išėjo, išbiro į gatvę pasižiūrėti to gražumėlio  ir pasiklausyti.  Daugiausia mojuojančių ir besidžiaugiančių susirinko į Dariaus ir Girėno aikštę. Kai kurie, ypač gerokai vyresnio amžiaus, net ašarą iš to jaudulio braukė. Džiaugsmo  ašarą, kad Merkinė gyva ir jauna.

Ilga vaikų, jų mokytojų, tėvelių ir senelių, svečių iš kitų mokyklų ir šiaip smalsuolių eisena patraukė link piliakalnio, ten, kur sraunus Merkys neša savo šaltus vandenis Lietuvos upių tėvui Nemunui, kur į jį, lyg mažas varpelis, įskamba Stangė ir prisijungia Strauja. O priekyje visų žygiavo puošnios šokėjos, joms įkandin ėjo lengvai lyg balerūnas orkestro dirigentas. Įkandin greta greton, eilė eilėn, mušdami  ritmą kojomis, būgnais, dūdomis žygiavo „Trimito“  orkestrantai. Buvo į ką akį paganyti,  kuo ausį pamaloninti.

Gyvenimas nestovi vietoje. Kažkada klestėjusi Merkinė, stovėjusi vienoje gretoje su Vilniumi, Kaunu, Kėdainiais, vėliau išgyveno nuosmukio metus. Šiandien merkiniškiai visaip stengiasi aiškintis ir atrasti buvusios senuosius miesto didybės įrodymus. Yra ambicijų net Rotušę atstatyti. Tuos darbus kada nors vykdys šiandieniniai „Vaikų šalies“ gyventojai. Todėl jie iš anksto paskelbė kvietimą Lietuvos vaikams dalyvauti piešinių konkurse ,,Merkinė – miestas“ , kuriame atsispindėtų Merkinės didybės laikotarpis XV – XVII amžiuje.

Atsiliepė, atsiuntė darbus vaikai iš Kauno, Šalčininkų, Utenos, Joniškio, buvo keli darbeliai iš Druskininkų. Gaila, kad šventės nepanoro pamatyti nei rajono vadovai, nei rajono kultūros skyriaus darbuotojai. Manome, kad jie daug neteko. Prie piliakalnio ant Stangės tiltelių  ,,Gamtos galerijoje“ veikė konkursinių darbų paroda. Nugalėtojams čia buvo įteiktos prabangios Dzūkijos nacionalinio parko įsteigtos dovanos. Štai pirmų vietų laimėtojos savo amžiaus grupėse Meta Stasytė iš Kauno A. Martinaičio dailės mokyklos (mokytoja A. Pitrinienė) , Modesta Turauskaitė, Varėnos menų mokyklos Merkinės skyriaus moksleivė (mokytoja Rūta Lesniauskienė) ir Emilija Višinskaitė iš Kauno Maironio universitetinės gimnazijos ( mokytojas Saulius Petronis), buvo apdovanotos knyga ,,Didžiųjų girių apsupty“ apie Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių rezervato gamtos vertybes. Buvo pagerbti bei apdovanoti ir kiti laureatai.
Vaikų pasaulis nėra mažas. Net ir ne toks vaikiškas, kaip atrodo suaugusiems – tiek daug jame emocijų, pamąstymų, sumanymų. Vieną iš jų vaikai visi kartu įvykdė čia pat šventės metu: apkabino piliakalnį. Kodėl apkabino ir kodėl piliakalnį. Nagi todėl, kad šiandieniniams vaikų šalies gyventojams rūpi Merkinės istorija, rūpi jos garsinimas Lietuvai  ir pasauliui, rūpi jos ateitis. O piliakalnis ir yra vienas iš Merkinės didybės liudytojų. Kas žino, gal būtent šioje  Merkinės vietoje ir buvo pasirašytos Magdeburgo teisės Vilniaus miestui. Šiuolaikiniai vaikai supranta, jog jie yra bendruomenės nariai, todėl ir savo šventės pagrindine tema pasirinko Merkinės kaip miesto įprasminimą.

Apkabinę piliakalnį,  ant  laiptų, jo šlaitų įsitaisė visi, suėję į šventę:  dalyviai, žiūrovai, svečiai. Koncertą pradėjo dainorėliai.  Skardūs ir šviesūs jų balseliai kilo aukštyn, virš piliakalnio, saulės link, ir tolyn  – miškeliais, pievomis ir Nemunu… Džiaugėsi jais klausytojai, džiaugėsi ir vadovai D. Selevičienė ir K. Breidokas.  Labai ilgai visi plojo ,,Dainų dainelės“ konkursantei Ronetai Saveiskytei.  Dainininkus keitė šokėjai. Jie netilpo senoviniame rūbe: šiuolaikinių šokių judesiais kalbėjo su žiūrovu.  (Vadovės R. Sakalauskienė ir J. Keršienė). Šokiai ekspresyvūs, užvedantys, mokslo metų pabaigos, saulėtos dienos, ilgai lauktos vasaros nuotaiką atitinkantys.

Staiga koncerto vedėjas Žygimantas Minelga pasigedo pamesto didelio … net nežinojo vaikinas, kaip tą įvardyt…. Gal daikto? Žygimantas pasigedo šypsenos. Išties visi sėdėjo kiek susiraukę, prisimerkę, nes buvo į kaitrius saulės spindulius atsisukę. Žygis kaip mat visus išjudino. Ir vėl į savo vietas sugrįžo šypsenos. Visi jam, puikiam koncerto vedėjui, ploti ėmė už išradingumą, už gebėjimą pastebėti ir valdyti publiką.

O tada vėl sugriaudėjo dūdos, sudundėjo būgnai, į sceną išbėgo ,,Trimito“ šokėjos. Ir bene ištisą pamoką tęsėsi orkestro ir šokėjų pasirodymas. Į koncertą buvo įtrauktos populiarios visiems žinomos melodijos ir dar negirdėtos. Už jas visas plojome iš peties. Dirigentas U. Vaignius pasirodė besąs puikus konferansje, nuo kurio paraginimų, paakinimų, paskatinimų, nuo išraiškingų rankų mostų lingavo, dainavo, plojo, o kai kurie net šoko.

Viskas, net ir gražiausi dalykai, turi pabaigą. Besibaigiant šventei, nepamiršta padėkoti savo tėvams ir seneliams, kad augina ir lavina ,,Vaikų šalies“ gyventojus.

,,Laikas nelaukia, laiką nuneš ateitis“, –  rašė A. Mamontovas. Po metų vėl ateis birželio 1-oji, Vaikų gynimo diena ir vėl visi rinksis į ,,Vaikų šalį“. Vėl bus šventė. O žmonės,  augins ir ugdys vaikus, tuo prisidėdami prie valstybės ateities. Ir kokioje Merkinėje tėvai sens, o vaikai užaugs, kokią Merkinę jie užaugę sukurs, priklauso nuo abiejų pusių: nuo vaikų ir nuo tėvų. Taigi, jei tėvai, augindami savo atžalas, patys liks nors truputį vaikais, viskas bus gerai. Turi būti gerai, nes būsimi tėvai bus atėję iš šviesios ,,Vaikų šalies“.

Stasė Avižinienė