Druskininkietei – Vilniaus universiteto Atminties diplomas

Šviesaus atminimo druskininkietės Adelės Lazickaitės-Mizarienės (1927-2015) dukros Onutė Mizaraitė, Aušra Trainavičienė ir Laima Mizaraitė su kitais artimaisiais balandžio 2 dieną Vilniaus universitete (VU) surengtoje iškilmingoje ceremonijoje iš rektoriaus rankų atsiėmė jų šviesaus atminimo Mamai skirtą Atminties diplomą, kuris teikiamas dėl totalitarinio režimo veiksmų anuomet iš VU pašalintiems studentams.

Dukros O. Zakarienė, A. Trainavičienė ir L. Mizaraitė, anūkas Adolis su kitais artimaisiais iškilmingoje ceremonijoje atsiėmė jų šviesaus atminimo Mamai skirtą Atminties diplomą, teikiamą dėl totalitarinio režimo veiksmų anuomet iš VU pašalintiems studentams/Asmeninio archyvo nuotrauka

Baigusi Leipalingio gimnaziją, 1948-aisiais A. Lazickaitė įstojo mokytis VU Ekonomikos fakultetą. Tačiau 1949-ųjų pavasarį buvo suimta ir išvežta į Sibirą: pakliuvo į didelio masto trėmimų bangą, pavadinimu „Priboj“, apėmusią visas Pabaltijo šalis. Šiemet įteikti 85 Atminties diplomai.

Pagerbtieji Atminties diplomu studentai yra kilę iš kone visos Lietuvos, dažnai iš miestelių, kaimų.

Surado Universitetas

Kaip savaitraščiui „Mano Druskininkai“ papasakojo vyriausioji A. Mizarienės dukra O. Zakarienė, jai ir seserims buvo didelė staigmena, kad VU atstovai ieško buvusių studentų, tačiau tokia žinia visas labai pradžiugino: „Universiteto iniciatyva pagerbti tokius žmones Atminties diplomais – labai kilni misija, graži, teisinga iniciatyva. Juk ne savo noru teko studijas nutraukti ne tik mūsų Mamai. Nutrūko daugelio studentų, ypatingai žydų tautybės, ne tik studijos, bet ir gyvenimai – žmonės buvo sušaudyti. O juk visi studentai buvo jauni, turėjo planų, svajonių, norėjo gyventi. Aišku, Atminties diplomai nesugrąžins jaunystės ar gyvybės, bet tokia iniciatyva tiesiog leidžia įvardinti žmonių veiklą tame gyvenimo tarpsnyje, nelieka baltų dėmių jų biografijose. Atminties diplomų įteikimo renginyje labai gražiai apie tų laikų studentų gyvenimus ir godas, siekius, talentus teatralizuota kompozicija papasakojo Universiteto studentų teatro trupė. Mūsų Mamos jaunimo kartai teko daug iškentėti: karas, pokaris, šaltis, alkis, netektys, tremtis, sunkūs darbai, pažeminimas ir dar daug kitų išbandymų… Atrodo, kad jie užtruko kažin kokioje ypatingoje gyvenimo „internatūroje“, o jų svarbiausiu diplomu tapo per visus tuos išbandymus sukaupta patirtis ir išmintis.“

Beje, vietinis paštininkas, sužinojęs, kad A. Lazickaitė-Mizarienė jau atgulusi amžino poilsio, Universiteto į Druskininkus siųsto registruoto laiško seserims nepaliko. Tačiau jauniausiajai iš jų, Laimai, buvo smalsu, kas gi galėtų ieškoti Mamos, ir dar iš VU? Todėl ji pati kreipėsi į VU elektroniniu laišku, norėdama sužinoti, kodėl Universitetas ieško A. Lazickaitės? Po keleto dienų moteris gavo Universiteto rektoriaus prof. Artūro Žukausko atsakymą ir kvietimą atvykti į tradicinę VU Atminties diplomų įteikimo ceremoniją.

O. Zakarienė papasakojo, kad pirmiausia buvo išvežta Mamos šeima iš Krivonių kaimo: A. Lazickaitės mama (tėvelis jau buvo miręs), du broliai, Kazys ir Vladas, dvi seserys Marytė ir Bronelė – jie dar gyveno gimtuosiuose namuose. Tada imtasi „medžioti“ Adelę: „Jai kurį laiką pavykdavo pasislėpti, nes kurso draugai perspėdavo, kad jau kažkur po Universitetą klaidžioja „vežikai“. Bet vieną naktį atėjo į Universiteto bendrabutį, kur gyveno Mama, ir suėmė ją kaip kokį didžiausią liaudies priešą. Išvežimo priežastis – „šeima gyvena prie miško“ – toks buvo oficialus įrašas trėmimo popieriuose. Laimingas Mamos studentiškas gyvenimas tetruko nepilnus mokslo metus, paskui visos svajonės ištirpo, negrįžtamai. Viltis gauti VU ekonomisto išsilavinimą ir diplomą nutolo visam laikui.“

Sibire Adelei teko kirsti medžius kartu su jauniausia sese Bronele. Kiek lengviau atsikvėpti galėjo, tik kai numirė Stalinas (1953 m.), tada tik galėjo išvykti mokytis į Irkutską, ten ir baigė buhalterinės apskaitos kursus. Į Lietuvą grįžo tik 1958-aisiais. Kiek vėliau, Lietuvoje, A. Lazickaitė studijavo ir neakivaizdžiai Žemės ūkio technikume baigė buhalterinę apskaitą; ilgus metus ir dirbo buhaltere.

Mizarų namuose Rugsėjo pirmoji visada buvo labai didelė šventė, o dar svarbesne ji tapo, kai Adelės anūkai, o jų net septynetas, pradėjo lankyti mokyklas. O. Zakarienė prisimena, kad Mamai visada rūpėjo, kaip anūkams sekasi: „Kartais padėdavo išspręsti kokį „užstrigusį“ uždavinį, tarsi norėdama pasitikrinti savo proto aštrumą; padeklamuodavo Maironio eilėraštį, arba – L. Giros, dzūkų tarme: „…Oi žinau aš vienų kraštų mūs šalalėn Lietuvon, dzidzį vargų sunkių naštų neša tį dziena dzienon…“

Iš visos Lietuvos

Kaip savaitraščiui „Mano Druskininkai“ sakė VU Atminties diplomų komisijos pirmininkė Jurgita Verbickienė, itin džiugu, kad vis dar yra galimybė bent daliai buvusių, šiandien – ilgaamžių studentų Atminties diplomus įteikti asmeniškai: „Tai itin jaudinančios, kupinos emocijų akimirkos. Pirmoji Atminties diplomų teikimo ceremonija surengta 2017-ųjų balandį.

Nuo iniciatyvos pradžios Atminties diplomu yra pagerbta daugiau nei 100 asmenų, šiandien jie ar jų šeimų nariai gyvena įvairiose valstybėse: Lietuvoje, Lenkijoje ar Izraelyje.“ Šiemet Atminties diplomai buvo įteikti skirtingų tautybių, iš įvairių Lietuvos vietovių kilusiems studentams ir profesoriui Pranciškui Baltrui Šivickiui.

Parengė Ramunė Žilienė