Akvilė Orliukaitė: „Vienas iš didžiausių norų – patekti į Lietuvos rinktinę“

Trylikametė Druskininkų „Atgimimo“ mokyklos septintokė Akvilė Orliukaitė – kylanti ir didelių vilčių teikianti sportinio ėjimo žvaigždė, nors sportu pradėjo domėtis vos prieš dvejus metus: „Sportu pradėjau domėtis, kai 5-oje klasėje fizinio lavinimo mokytojai pasiūlė pradėti lankyti lengvosios atletikos treniruotes. Pabandžiusi, aš supratau, jog man tai labai patinka, ir sportas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Šeima ir artimieji niekuomet nebuvo prieš, turėjau laisvę rinktis, kuo užsiimti. Todėl jie mane palaiko ir džiaugiasi, jog užsiimu, tuo kas patinka.“

– Akvile, kokie ryškiausi pastarieji Tavo sportiniai pasiekimai?

– Sportinis ėjimas yra lengvosios atletikos rungtis, apimanti nuotolius nuo 1 km iki 50 km. Norint pasiekti gerų rezultatų, reikia intensyviai treniruotis, nes be pastangų ir darbo nieko nepasieksi. Tačiau niekas ir nesakė, kad bus lengva. Visuomet sau kartojau – jeigu sunku, reiškia, einu tinkamu keliu! Mano treneris Kęstutis Jezepčikas yra profesionalas šioje sporto šakoje, pasiekęs aukštų rezultatų. Esu labai dėkinga savo treneriui, nes jis ir buvo pirmasis žmogus, kuris patikėjo manimi, kaip sportininke, nusivežė į pirmąsias varžybas. Ir tai man buvo didžiulė paskata siekti vis aukštesnių rezultatų. Laikui bėgant, pradėjau laimėti medalius, gerinti savo asmeninius rekordus ir varžybose. Jau tiksliai net ir nebesuskaičiuoju, kokioje daugybėje varžybų esu dalyvavusi. Vieni iš ryškesnių pasiekimų yra šie: Simne surengtose Lietuvos partizanų pagerbimui skirtose varžybose 1 km nuotolyje užėmiau 1-ąją vietą ir 1 km nuotolyje pasiekiau geriausią asmeninį savo rezultatą: laikas – 4.46 min; o „Tarptautinėse sportinio ėjimo Druskininkai“ varžybose, „Olimpinio vicečempiono A. Mikėno memorialo“ varžybose, ėjimo klubo „Vėjas“ taurė 2018 m. ir 2019 m. ir dar daugelyje kitų varžybų iškovojau pirmasiąs vietas.

– Ar su sportu ketini sieti savo tolesnį gyvenimą?

– Pernelyg apie ateitį dar negalvoju. Be to, niekada negali būti užtikrintas dėl to, kaip pasisuks gyvenimas. O ir sportas nėra toks jau „pastovus dalykas“ – juk visokius pasikeitimus ir pasirinkimus gali nulemti, pavyzdžiui, kad ir traumos, kiti įvairūs dalykai. Bet laiko veltui nešvaistau, ir, jeigu visai nebūtų minčių savo gyvenimą susieti su sportu, tai gal juo ir apskritai ir neužsiimčiau?..

– Kokia charakterio savybė padeda siekti aukštų sportinių rezultatų?

– Esu labai užsispyrusi. Ir jeigu užsibrėžiu tikslą, atkakliai stengiuosi jo siekti. Tik reikia labai norėti ir tikėti. Visuomet būna ir nukritimų, ir pakilimų, bet tik tai patyrę, manau, ir galime vėl kažką naują pasiekti.

– Koks dalykas mokykloje yra mėgiamiausias ir kodėl?

– Mokykloje, nepaisant to, ar dalykas man patinka, ar ne, stengiuosi žinių pasisemti kuo daugiau. Mokomės tik sau. Ir ant tų žinių statome savo gyvenimo pamatus. Stengiuosi balansuoti tarp mokslų, sporto ir kitų hobių, palaikyti visur aukštus rezultatus ir atiduoti visą save.

– Kokie dar kiti pomėgiai?

– Jau 6-us metus lankau M. K. Čiurlionio meno mokyklą. Anksčiau ten organizuojami užsiėmimai mane labai traukė, ir tai buvo vienas iš mano labiausiai mėgiamų hobių. Bet dabar lankau tik todėl, kad mokyklą pabaigčiau – nenoriu, kad tie 6 metai darbo būtų praleisti veltui. Visi augame, keičiamės, keičiasi ir požiūris, ir siekiai… Dėl laiko stygiaus skaitau tik privalomas, pamokoms būtinas knygas. Bet asmeniškai skaityti ir žiūrėti filmus mėgstu tik tokius, iš kurių galima kažko išmokti. Laisvo laiko iš tiesų turiu labai mažai. Bet, kai jo būna, stengiuosi jį praleisti su šeima arba draugais.

– O kokia karščiausia svajonė?

– Šiuo metu turiu keletą tikslų, kuriuos artimiausiu metu norėčiau įgyvendinti. Noriu baigti M. K Čiurlionio meno mokyklą, po 8 klasių pereiti į „Ryto“ gimnaziją ir – turbūt vienas iš didžiausių mano norų, svajonių – patekti į Lietuvos lengvosios atletikos rinktinę.

– Tavo FB paskyroje radau įdomų įrašą: „I never lose. Either I win or I learn…“ (liet. „Niekada nesijaučiu pralaiminti: arba laimiu, arba mokausi“). Kodėl jis Tau svarbus?

– Šiuo posakiu vadovaujuosi ir dažnai jį sau primenu. Nes kiekvienas pralaimėjimas yra tik pamoka. Jeigu moki pralaimėti, apmaudu nebūna. Iš to pralaimėjimo reikia pasisemti kažko naujo, sustiprinti silpnas vietas ir įgauti naujų jėgų. Ir jeigu kažko labai trokštame, reikia tik patikėti savimi, o tuomet jau viskas ateina tarsi savaime.

A. Orliukaitė: „Visuomet sau kartoju – jeigu sunku, reiškia, einu tinkamu keliu!“/Laimos Rekevičienės nuotrauka

A. Orliukaitė (priekyje) – daugelio varžybų prizininkė/Druskininkų sporto centro archyvo nuotrauka

Ramunė Žilienė