Bobų vasara išviliojo į kelionę

Kai sodų ir daržų gėrybės jau nukeliavusios į rūsius, o dangumi rieda dar gana šiltos saulės kamuolys ir akį džiugina dailininko rudens paletė, tiesiog nuodėmė sėdėti namuose – taip nusprendė Druskininkų „Bočiai“. Energingoji jų vadovė Zita Jančiauskienė spalio 12 dieną suorganizavo dar vieną kelionę po gimtąjį kraštą.

Druskininkų senjorai lankėsi Pažaislyje, kuriame susipažino su seserimi Rima/Zitos Aleksonienės nuotrauka

Šį kartą autobusas būrį senjorų pirmiausia nuvežė į Pažaislį. Ten mūsų laukusi sesuo Rima pabuvo svetinga gide. Iš pradžių pavedžiojo po vienuolyno kiemą, papasakojo komplekso atsiradimo istoriją. Baroko architektūros šedevrą vienuoliams kamalduliams 16 amžiuje pastatė garsios LDK didikų Pacų atstovas Žygimantas Pacas, pasikvietęs garsius tų laikų italų menininkus. Sužinojome, kuo šis statinys išskirtinis: pirmą kartą Europoje simetriškame fasade suformuota įgaubta plokštuma, bažnyčia šešiakampio formos, o puošybai panaudotos dviejų spalvų (rusvos ir juodos) marmuras, lipdiniai, freskos ir tapyba. Nors vienuolynas per ilgus šimtmečius dėl nepalankiai susiklosčiusių istorinių aplinkybių ne kartą keitė šeimininkus, buvo niokojamas, ir šiandien stebina savo grožiu, kurį pavyko atkurti restauratoriams. Ypač įdomi mums pasirodė centrinio altoriaus Švč. Mergelės Marijos paveikslo istorija: tris kartus buvusi pavogta, bet vis sugrįždavusi ten, kur jos vieta. Aplankėme rūsį, kuriame buvę laidojami vienuoliai, seserų kazimieriečių muziejų, kuriame atsispindi jų šeimininkavimo istorija nuo 1920 metų, kai iš Amerikos sugrįžo sesuo Kazimiera Kaupaitė ir čia įsikūrė su kitomis seserimis vienuolėmis. Sujaudino viena šio muziejaus ekspozicijos dalis, kurioje tam tikruose stalčiuose saugomas žemiškąją kelionę baigusių seserų atminimas: nuotrauka, trumpas gyvenimo pristatymas, keletas daiktų.

Keliavome ir į Kauną. Santakoje apžiūrėjome Laisvės kario skulptūrą, pasivaikščiojome po Rotušės aikštę, savo intencijoms uždegėme žvakeles katedroje bazilikoje, stabtelėjome prie paminklų Maironiui, M. Valančiui, J. Vileišiui.

Paskutinis kelionės objektas – Birštonas. Važiuojant per Prienus, istorikas Vytautas Valentukevičius papasakojo apie šio miesto praeitį ir dabartį. Ko gero, ilgai prisiminsime jo papasakotą legendą apie Nuotakos kalną.

Papietavę Birštone, lydimi Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkės Julijos, leidomės į kelionę per šį vis labiau garsėjantį kurortą. Klausydamiesi savojo miesto patriotės pasakojimo, pasigėrėjome „Eglės“ sanatorijos fasadu ir interjeru, Švč. Antano Paduviečio bažnyčia, Koplytstulpių kalneliu, Kneipo sodais, Kurhauzu, „Baltąja vila“, kur iš Štuthofo grįžęs gydėsi B. Sruoga ir ten sukūrė „Dievų mišką“.

Pasisėmėme stiprybės iš mineralinio vandens garinimo bokšto „Vytauto“ garų, „Birutės viloje“ pagulėjome ant gultų, klausydamiesi mineralinio vandens sienos ir fontanėlių šniokštimo, stabtelėjome prie paminklo Vytautui, kad balsingosios „Bočių“ moterys padainuotų „Oi neverk, matušėle“. Pasivaikščiojimą baigėme prie Birštono miesto simbolio – banginuko.

Kai mūsų autobusas auksinio rudens nuspalvintomis kalvomis pajudėjo namų link, dalijomės įspūdžiais, o Zita Jančiauskienė ėmė svarstyti, kur dar būtų galima  nuvažiuoti…

Zita Aleksonienė